SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-20 nr. 602

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Menas + visuomenė
15

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Ad Patres
4
• Beata Leščinska
Tarp klasikos, popso ir folkloro
• Jūratė Terleckaitė
Perduodant šokio patirtį
• In memoriam
Pranas Sližys (1915–2004)
• "Lokys" parodytas paskutinį kartą
 Dainuoti Verdi
• Pirmasis Šv. Kristoforo orkestro dešimtukas
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Richardas Longas vis dar vaikštinėja
• Lina Jakeliūnaitė
Meno invazija
3
• Juozo Galkaus heraldika
• Lietuvos fotografų metraštis15
• PARODOS

Literatūra 
• Baltasis Vaitiekūno albumas
• in memoriam
Vytautas Kubilius (1926–2004)
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Ką renkasi žiuri
• 54-osios Berlinalės prizai1
• Iš kito kabareto
• Suteršta garbė1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Dainuoti Verdi

iš operos dienoraščio...

[skaityti komentarus]

iliustracija
Badri Maisuradzė Vilniaus operos "Kaukių baliuje"

Vasario 13 ir 14 d. vykusiuose Giuseppe’s Verdi operos "Kaukių balius" spektakliuose Rikardo vaidmenį atliko gruzinų kilmės tenoras Badris Maisuradzė, praėjusiais metais sužibėjęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pastatytoje Ruggiero Leoncavallo operoje "Pajacai", o dar anksčiau, 2000 metais, Lietuvoje dainavęs "Aidoje". Keli Maisuradzės biografijos faktai: žymiojo Zurabo Sotkilavos mokinys, 1994 metais pradėjo dainuoti Maskvos Didžiajame teatre (Radamesas "Aidoje", Alfredas "Traviatoje", Rikardas, Manrikas "Trubadūre", Edgaras "Lučijoje di Lamermur" ir t.t.). Dabar solistas dainuoja įvairiuose, daugiausia Europos, teatruose (Melburne, Madride, Berlyne, Toronte, Florencijoje, Milano "La Scaloje", Londone ir t.t.).

Vasario 13-ąją spektaklyje Amelijos vaidmenį atlikusi Irena Milkevičiūtė Badri Maisuradzę vadina geriausiu tenoru, su kokiu ji yra dainavusi.

Ir iš tiesų pirmiausiai žavi dainininko vidinė šiluma, kuri spinduliuoja iš scenos ir publikai, ir scenos partneriams. Apie dainavimą. Nuo pat pirmų natų išgirdau tikrą dramatinį tenorą, gražaus tembro, stiprų, "itališkai" melodingą balsą. Buvo matyti, kad Rikardo vaidmuo atlikėjui puikiai žinomas, nekelia rūpesčių nei muzikinis tekstas, nei vaidmens traktuotė, nors šiame spektaklyje Maisuradzė dainavo pirmą kartą. Kiekvienas garsas rodė, kad dainininkas supranta, apie ką dainuoja, išgyvena visus jausmus kartu su personažu ir Verdi muzika. Maisuradzė, sakyčiau, būtent dainavo Verdi, ir dainavo "širdimi", kartu labai prasmingai sudėdamas loginius kirčius ir taip atskleisdamas ne tik muzikos grožį, bet ir prasmę.

Įsimintini buvo ir vasario 13-osios Maisuradzės partneriai. Pirmiausia – Irena Milkevičiūtė, ir toliau žavinti puikia scenine forma. Ypač mėgstu žiūrėti šią operą, kai Renato vaidmenį atlieka Dainius Stumbras, būtent dėl sceninės traktuotės. Tai santūrus vidinės ekspresijos kupinas personažas, kai nematome nė vieno nereikalingo judesio. Įdomu, kad tam tikro psichologizuoto ekpresionizmo šiam Stumbro vaidmeniui, mano galva, suteikė dainininko patirtis, įgyta kuriant Rigoletą. Vokaliniu požiūriu daininkas yra geros formos, buvo girdėti, kad šio spektaklio solistas netraktuoja kaip "eilinio pasirodymo" (įtariu, kad tokia nuostata būdinga visiems Stumbro pasirodymams). Ulrikos vaidmenį atliko Ligita Račkauskaitė. Dainininkei dar reiktų tobulinti vaidmenį – jis nėra paprastas, Račkauskaitės dainavimas ne visur "lygus", labai skiriasi registrai, tačiau itin maloniai nuskambėjo ansambliuose atsiskleidęs solistės subtilumas. Irenos Zelenkauskaitės Oskaras buvo toks pat užtikrintas ir žėrintis, kaip ir premjeros vakarą daugiau nei prieš metus.

iliustracija
Badri Maisuradzė Vilniaus operos "Kaukių baliuje"
M. Raškovskio nuotraukos

Kiekvienam repertuariniam spektakliui kyla pavojus ilgainiui "nusinešioti", nublukti. Džiugu, kad spektakliai, bent jau šis, yra "prižiūrimi". Tai pasakyčiau ne tik apie solistų pasirengimą: salėje pastebėjau režisierę Dalią Ibelhauptaitę, kuri specialiai buvo pakviesta šiek tiek "pagydyti" spektaklį. Dirigentas Gintaras Rinkevičius taip pat neleidžia atlikėjams – tiek daininkams, tiek orkestrui – "nusiraminti". Buvo, tiesą sakant, kai kur tempo nesutapimų tarp dainininkų ir orkestro, bet tai nesugadino bendro vaizdo. Sužavėjo dirigento simfonisto "išaugintas" finalas – Rikardo mirties scena, kai solistai, choras ir orkestras labai gražiai ir ypač jautriai, neskubėdami iš piano pereina į galingą, bet neforsuotą forte. Būtent šioje scenoje ypač aiškiai pasijuto Rinkevičiaus, simfoninės muzikos interpretuotojo, ranka ir užmojis.

Beata Baublinskienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:24:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba