SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-07-12 nr. 530

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Emilija Budrecka
Pagautas laikas
11

Muzika 
• Beata Leščinska
Tiesiog verdiška tragedija
16
• Vladas Zalatoris
Receptas nuo akademizmo stabligės
• Aušra Listavičiūtė
Muzika kaip gėlė
• Rūta Šalnaitė
Šokio eksperimentai
3
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Tarp virtuvės ir dirbtuvės
 Jurga Armanavičiūtė
Nenusižiūrėta tapyba
• Virginija Januškevičiūtė
"Artgenda" 2002 Hamburge
1
• PARODOS

Literatūra 
• Sigitas Parulskis
Nesibaigianti vienatvė dviem
4
• LDS žvilgsnis į veidrodį
• Viešosios knygos dešimtadienis13

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Grenobilio aistros
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Schemos ir žmonės
• Vasaros misija
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS7

Anonsai 
• "Pedagoginės kultūros kaita"
• Mieli moksleiviai,
• Radijo pjesių konkursas
• SP UAB "Lietuvos kinas"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

E.redakcijos skelbimai 
• Diskusijų pievelė

Dailė

Nenusižiūrėta tapyba

Grytės Pintukaitės tapybos paroda "Lietuvos aido" galerijoje

Jurga Armanavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Grytė Pintukaitė. "Pavasarinis sodas". 2002 m.

Grytės Pintukaitės (auto)portretinėje kūryboje vykusiai dera subtili ir rami tapybinė kalba bei aktyvus ir gilus vidinis emocinis laukas.

Dailininkė gimė 1977 m. Kaune, 1995 m. baigė Kauno dailės gimnaziją ir įstojo į tapybos specialybę Vilniaus dailės akademijoje.

Kartu įstojo ir į Kauno dramos teatro studiją, vadovaujamą režisieriaus G. Padegimo.

1997 m. mokėsi Kankaanpaa dailės mokykloje Suomijoje.

Be to, nuo 1995 m. tobulino bel canto dainavimo techniką pas operos solistus, pedagogus S. Stonytę, L. Račkauskaitę-Čiurinskienę, V. Borisovą (Sankt Peterburge). 1999 m. VDA įgijo tapybos bakalauro laipsnį (katedros vadovas L. Surgailis), o 2001 m. - magistro laipsnį (katedros vadovas A. Šaltenis). Šiais metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos Tapybos sekcijos nare. Iki šiol yra dalyvavusi bendrose bei surengusi kelias personalines parodas.

Kokia Grytės tapyba? Išoriškai ji santūri, be ryškių spalvinių efektų, be pigoko formalaus profesionalizmo. Ypač dvejų pastarųjų metų darbuose kiekviena toninė vibracija ar subtilios linijos kryptis yra panaudojama kūrinio koncepcijai atskleisti. Apie Grytę būtų maža pasakyti, jog ji - tapytoja portretistė. Ji - moteriškojo personažo dailininkė. Ir ne vien todėl, kad moters figūra aptinkama beveik visuose darbuose - toji Grytės paveikslų la femme, be savo figūratyvios paskirties, drauge kuria ir nuotaiką, ir ištisą fabulą. Žodžiu, moteris - simbolis. Taip atsiveria paslapčių ir mistikos kupinas paveikslų pasaulis: ar tai būtų ekspresyvių spalvų ankstyvasis autoportretas, ar balta sužadėtinė, ar fatališka jauna la femme, ar " Elegantiška moteris prie fikuso" - visos jos Grytės darbuose įkūnija trapumą ir melancholišką ramybę. Moterystė - lyg paslaptinga būsena, pridengta ir sentimentalumo, ir erotikos skraiste, kuri sužadėtinės vualiu nusidriekia per visą paveikslo ilgį ir vizualiai baigiasi ties jo rėmais. Šis vualio ar nuometo motyvas itin dažnas Grytės portretuose. Jį galima traktuoti kaip gyvenimiškojo teatro uždangą: skaidraus klimtiško gėlyno ornamentas skandina jaunatvišką gaivališkumą, mergišką trapumą ir senatvės patirtį. Autorė neapsiriboja tam tikro amžiaus modeliais - tapo visiškai jaunutes mergaites, subrendusias damas ir pagyvenusias moteris. Taip išreiškiama gyvenimo slinktis.

iliustracija
Grytė Pintukaitė. "Drugelis". 2000 m.

Ramų, meditatyvų savo paveikslų moterų " buvimą" dailininkė fiksuoja lengvais potėpiais. Iš pirmo žvilgsnio trapioms paveikslų būtybėms nestinga išdidumo. Tai ypač būdinga autoportretams. Visuose paveiksluose paliekama plati erdvė, kuri tampa lygiaverčiu pagrindinių personažų partneriu. Apvalyta nuo bet kokių pašalinių puošmenų, toji erdvė inspiruoja simbolinį vyksmą paveikslo viduje - padeda kurti bendrą nuotaiką. Vietomis erdvėje sudygsta paprastutės gėlės, kitur sušmėžuoja baltas katino siluetas ("Baltas katinas, arba Lopšinė išganymui", 2002), dažnai ji užpildoma nesudėtingai papuoštu sužadėtinės nuometu.

Erdvės kūrybai pasitelkiama ir spalva. Ankstesniuose (studijų metų) darbuose nugalėdavo vangogiškas spalvų potvynis, o vėlyvuosiuose aptinkami jaukūs pastelinių spalvų deriniai: vyrauja pilkšvi, šviesiai melsvi, žalsvi tonai. Ir dar: anksčiau do- minavo mažesnio formato darbai, o laikui bėgant formatas didėjo, ir ne todėl, kad atsirado daugiau detalių, kurios netilptų siauruose rėmuose (atvirkščiai - detalių čia nedaug), o dėl sugebėjimo mažiau kalbant daugiau pasakyti.

Kokia pasaulinės tapybos įtaka jaučiama autorės kūryboje? Pati Grytė išskiria tris jai labiausiai imponuo- jančius dailininkus: van Goghą, Deraine`ą ir Klimtą. Būtent pastarojo įtakos daugiausia ir būtų galima įžvelgti jos darbuose, o apibendrinant pasakyti - tai gana originalu ir savita lietuvių tapybos kontekste. Belieka nesidairant atgal žengti į priekį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:24:23 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba