SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-02 nr. 673

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Moteris ir keturi jos kambariai
9

Savaitė 
• Premjeros Kauno muzikiniame teatre1
• TKIEC pradeda sezoną
• "Sostinės dienos 2005"

Muzika 
 Sigitas Šilinskas
"Kristupo gitaros"
• Rimantas Astrauskas
Čiurlionis ir pasaulis
1
• "Diapason 1&2": repertuaras fortepijonui
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Laiškai iš Arlio
• PARODOS1

Literatūra 
• Filosofė, dama ir elgeta25
• VAKARAI

Teatras 
• Helmutas Šabasevičius
Scenos tarp dviejų ežerų
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Kino vasara Lokarne
1
• Fantomasas ir jo kūrėjai
• Živilė Pipinytė
Kelionė į šokolado namus
1
• Niekas nepasikeis3
• Baltijos dokumentikos forumas
• "Sostinės dienose" – kino gurmanų naktys
• Naujas "Skalvijos" sezonas
• Europiečiai mokysis pardavinėti savo filmus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija,
• Kultūros ministerija skelbia konkursą
• Kultūros ministerija skelbia konkursą
• Kultūros ministerija skelbia konkursą
• Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla kviečia
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

"Kristupo gitaros"

Gitaristų koncertai "Kristupo vasaros festivalyje"

Sigitas Šilinskas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Visi "Kristupo vasaros festivalio" koncertų klausytojai turėjo galimybę įsigyti puikiai sudarytą leidinį – didelį albumą, kuriame – visų koncertų programos, atlikėjų nuotraukos ir trumpos kūrybinės biografijos. Tai man leidžia daug ką praleisti šioje trumpoje gitaros muzikos festivalio apžvalgoje ir daugiau dėmesio skirti dalykams, reikalingiems mūsų gitaristų lavinimuisi ir klausytojų aktyvinimui. "Kristupo vasaros festivalio" dalis "Kristupo gitaros" vyko nuo rugpjūčio 1 iki 9 d. Taikomosios dailės muziejuje, meno vertybių apsuptyje. Ten išklausyti šeši gitaristų koncertai. Visi jie, deja, vyko su mikrofonais...

Garbė pradėti renginį atiteko praėjusių metų festivalio svečiui, flamenko stiliaus gitaristui Pepe Justicia (Ispanija). Jau pernai buvo išreikšta idėja (žr. "7MD" 2004 m. rugsėjo 10 d., Nr. 627 ir www.culture.lt/7md), kad jį norėtume pamatyti su flamenko dainininkais ir šokėjais. Gitaristas surado įdomų variantą: atvyko su Yoko Usuda (Japonija) – šokėja ir kartu pianiste. Šokėja gera, lanksti kaip indė, turi išraiškingą manualinę techniką. Tai buvo pademonstruota pirmoje koncerto dalyje "Gitara ir šokis". Po to japonė pasirodė kaip pianistė, skambino duetu su gitaristu. Šis čia atrodė silpniau nei pritardamas šokiams. Nedaug padėjo prancūziškų ir rusų čigonų intonacijų panaudojimas. Jo kraujyje ispaniška, o ne kitokia muzika. "Originalus" Adagio atlikimas negalėjo įtikinti, o tik priminė vieną populiariausių ispaniškų kūrinių, kurį 1939 m. parašė kompozitorius J. Rodrigo (1901–1999).

O festivalio klasikinės gitaros koncertus pradėjo Eduardo Fernandezas (Urugvajus).

Ciklo meno vadovas prof. Reinbertas Eversas (Vokietija) kiekvieno koncerto pradžioje tardavo įžanginę kalbą, tik "Labas vakaras" pasakydamas lietuviškai. Buvo pristatytas japonų gitarų meistras Yuichi Imai. Po dviejų dienų atvyko ir vokiečių meistras Stefanas Rössleris. Iš viso pademonstruotos keturios koncertinės gitaros. Mūsų gitaristai galėjo jas išbandyti, o turtingesnieji – ir užsisakyti.

Apie koncertus. Gal mažiau vardinsiu skambintus kūrinius, bet atkreipsiu skaitytojų, skambinančių gitara, dėmesį į tuos momentus, kurie gali padėti tobulėjant ir, svarbiausia, mokytis "daryti" muziką.

E. Fernandezas skambino kilmingo tono gitara, padaryta prancūzų meistro D. Friedricho. Atliko J.S. Bacho muziką liutniai, parašytą gitarai nepatogioje tonacijoje, todėl logiška, kad gitaristas kūrinį transponavo. Ar Bachas galėjo įsivaizduoti, kad po beveik 300 metų karališkajai liutniai skirtus kūrinius atliks neturtingoji giminaitė gitara?.. E. Fernandezo garso išgavimo technika – lotynų amerikiečių: garsas išgaunamas pirštų šonais (nagu ir minkštimu), melodiją išryškinant stipriu apoyando. Atlikėjas naudoja galingus arpegio, rasgueado įtemptais pirštais (pulgar), bet be naginio aštrumo (tai gitaristo klasės požymis). Atliekant J.S. Bacho Siuitą Nr. 2 violončelei solo, BWV1008, girdėjome kilnų toną (ypač menuetuose). Tai – bendras instrumento meistro, gitaristo pirštų ir muzikanto smegenų laimėjimas. Bisui atliktas malonus ausiai klasiko F. Soro Rondo iš Sonatos C-dur, op. 22.

R. Everso (gitara), Roberto Aitkeno (fleita, Kanada) ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro (dirigentas prof. Donatas Katkus) koncerto pirmąją dalį sudarė tik M. Giuliani Koncertas Nr. 1 A-dur, op. 30 (vadinamas "studijų" arba "studentišku"), gitarai ir styginiams. Norėtųsi išgirsti rečiau atliekamus Koncertą A-dur, op. 36, ir Koncertą F-dur, op. 70, tercinei gitarai ir orkestrui.

Publika plojo jau po pirmos koncerto dalies, nors dirigentas perspėjo, kad kūrinys sudarytas iš trijų dalių. (Koncertuose vis dar būtina ir kiekvieną kartą prašyti išjungti mobiliuosius telefonus.)

iliustracija
Pepe Justicia

Programoje nurodytas J. Räätso koncertas fleitai, gitarai ir orkestrui nebuvo atliktas. O norėjosi kaimyno kūrinį palyginti su paskutiniu programos numeriu. Rašiau apie gitaristo R. Everso užnugarį (žr. "7MD" liepos 29 d., Nr. 30). Pasekime, kaip tai atrodė koncerte. M. Giuliani koncertas. Pirmąją dalį orkestras pradeda smagiai. Po daugiau kaip 3 minučių prisijungia solistas gitaristas. Solo atliekamas iš gaidų – aLO (a livre ouvert), kas nebūtų leidžiama studentui per egzaminą. Tempas sulėtėjo. Kodėl? Kas neišgroja? Bet tik ką orkestras grojo smagiai. Pagaliau orkestras pasilieka vienas, ir muzikantai, lyg nuo virvės paleisti, vėl groja užsidegę, geru tempu. Tempo 1o. Cadenza. Tutti. Springsta gitaros garsas. Pirmoji dalis baigiasi. Klausytojai iš užsienio ploja. Orkestras pradeda antrąją dalį – Siciliana. Jauniesiems orkestrantams didelių priekaištų neturėčiau, o smulkias pastabėles jau užmiršau. Jie grojo ir susikaupę, ir laisvai, nes nebuvo techninių problemų akompanuoti studentiškam koncertui. Likę vieni grojo su malonumu, net D. Katkaus veide tuo metu spindėdavo pasitenkinimas. Tada smagu ir žiūrintiems klausytojams. Šiais laikais, kai kokybiško garso per garsiakalbius ir namie galime klausytis, į koncertus einame ir dėl ŽIŪRĖJIMO į muzikantus, todėl pastarieji to neturi užmiršti. Po geros pusminutinės pauzės pradedamas Polonezas. Tempas lėtokas (autorius nurodo Allegretto). Orkestras stelbia solistą. Orkestras lieka vienas, dirigento veide – palaimos išraiška. Vėl solistas. Atlieka trumpą kadenciją, toliau – Tutti, bet solistas pristabdo (orkestrantai supratingai šypsosi). Kuo ne muzikinis teatras? Fine (pabaiga).

Antroje koncerto dalyje, kai solo grojo R. Aitkenas, jau nereikėjo jaudintis dėl solisto. Atlikdamas J. Stamitzo Koncertą, fleitininkas neforsavo garso, švariai, lygiai išgrojo pasažus. Nors jis yra Kanados muzikantas, bet aiškiai jaučiama prancūzų pūtikų mokykla. Koncerto pabaigai fleitininkas ir gitaristas su orkestru atliko O. Balakausko "Odisėją nuo B iki C". Tai nebuvo premjera. Kaip priminė autorius, jau prieš kelerius metus kūrinį Vilniuje šie solistai atliko su styginiu kvartetu iš Kanados.

Vieną iš geriausių ir pagal programą įdomiausių koncertų festivalyje pristatė gitaristė Elena Papandreu (Graikija). Koncerto pradžioje – trijų muzikinių vaizdelių siuita "Miške". Atlikėja ją pagrojo geru garsu, panaudodama įvairius gitaros tembrus. Toliau – italo neoromantiko M. Castelnuovo-Tedesco, daug parašiusio gitarai, sonata L. Boccherini atminimui. Tai stambus virtuozinis keturių dalių kūrinys. Graikų gitaristė kūrinį įveikė sėkmingai, skoningai. Muzika tikrai graži ir nėra primityvi. Antrąją koncerto dalį gitaristė pradėjo vienu F. Chopino valsu (labai tinka romantiko kūrinį skambinti romantiškuoju instrumentu gitara) ir keturias jauno graikų kompozitoriaus Y. Muludakio pjeses iš ciklo "Jaunuolis ir pelėda" (tai – žanriniai, nors ir vaikiški, muzikiniai vaizdeliai).

Tačiau visi laukėme tolesnio kūrinio – V. Juozapaičio "Trijų preliudų". Man buvo malonu tuos preliudus išgirsti, nes turėjau garbės būti pirmuoju jų atlikėju kompozitoriaus autoriniuose koncertuose "Muzikos rudens" festivalyje tais metais, kai Maestro buvo pripažintas festivalio laureatu. Atrodo, salėje sėdėjęs autorius džiaugėsi, kad kažkada mėgėjui parašytos pjesės "išėjo į pasaulį".

Po V. Juozapaičio kūrinio pagal stilių labai tiko keturios R. Dyenso (populiariojo "Dangiškojo tango" autoriaus) miniatiūros. Puikios pjesės, daug naujų spalvų. Plojimais klausytojai išprašė dar vieną pjesę – R. Dyenso "Laišką bisui", 2000 m. dedikuotą E. Papandreu.

Toliau sekė studentų koncertas – grojo keturi Vokietijoje besimokantys gitaristai (trys iš jų – prof. R. Everso studentai) ir fleitininkas. Jaunieji muzikantai iš Estijos, Pietų Korėjos, Vokietijos ir baltarusis fleitininkas atliko įvairią programą (nuo Bacho iki Brouwerio, Rodrigo, Piazzollos). Visi stengėsi, bet geriausiai "muziką darė" vienas iš korėjiečių – Kwang-Su Bae (g. 1972).

iliustracija
Shin-ichi Fukuda
R. Danisevičiaus nuotr.

Festivalio puošmena tapo paskutinis koncertas. Tikrą meistrystę parodė vokietis Maximilianas Mangoldas (g. 1966). Dažnai apie muzikantą daug pasako lyg ir smulkmenos. Pavyzdžiui, šis gitaristas vienintelis iš šio festivalio svečių ant pakylos ateidavo su jau suderinta gitara (suprantu, kad daugeliui muzikantų derinimas scenoje – tai psichologinės adaptacijos būdas, tačiau publika pinigus moka už muzikos atlikimą) ir programą atliko atmintinai – deM (jouer de mémoire). M. Mangoldas koncertą pradėjo Vienos gitaristo ir kompozitoriaus Casparo Josepho (labiau žinomo kaip Johanas Kasparas) Mertzo (1806–1856) Elegija. Tai tipiška XIX a. pirmosios pusės muzika. Po šiuolaikinio autoriaus D. Glanerto septynių miniatiūrų buvo atlikta M. Castelnuovo-Tedesco Sonata L. Boccherini atminimui, op. 77. Klausytojai turėjo galimybę palyginti E. Papandreu ir M. Mangoldo interpretacijas. Jos skyrėsi ir tempais, ir tembrais, bet abi buvo įtikinančios. Jau pirmoje dalyje išryškėjo viena atlikėjo bėda, dėl kurios kaltas jo pedagogas (tai nebuvo prof. R. Eversas). Jis neįdiegė savo mokiniui paprastos taisyklės: prieš pradėdamas skambinti, pirma "pragrok" mintyse nors pirmą sakinį ir tą tempą išlaikyk. To nedarydamas vokiečių gitaristas pradėdavo kiekvieną pjesę ar sonatos dalį energingiau, nei toliau skambindavo. Minėtą taisyklę turi išmokti ir mūsų jaunieji gitaristai. Nors mikrofonas ir garsiakalbiai kažkiek suvienodina tembrus, tačiau atlikėjas, skambindamas programines miniatiūras, nepanaudojo plačių gitaros tembrinių galimybių. Puikiai buvo atlikta antroji Koncerto dalis. Solidi klasikinė mokykla buvo justi, kai gitaristas skambino J.S. Bacho Sonatą Nr. 1 smuikui solo g-moll, BWV 1001. Žavu tai, kad kūrinys parašytas griežiančiajam instrumentui (kurio garsas yra tęsiamas, galimas net jo stiprėjimas), o atliekamas skambinamuoju instrumentu (kiekvienas išgautas garsas greitai gęsta). Todėl iš gitaristo reikalaujama sugebėjimo sukurti reikiamą melodijų skambesį. Toliau sekė F.M. Torrobos siuita "Madrido vartai". Savaime aišku, kad tų vartų turėtų būti septyneri. Tai tikrai žavi, graži, spalvinga ispaniška muzika. Buvo akivaizdu, kad gitaristui ji yra artima, jau gerai išmokta. Ir tai teikė malonumą klausytojams, šie po koncerto stengėsi įsigyti M. Mangoldo įrašų...

Festivalyje išsipildė didesnė mano vilčių dalis. Net prof. R. Eversas lyg ir buvo pasiruošęs mūsų gitaristams pasirodyti be jokių mikrofonų meistriškumo kursuose. Tačiau vien tik gerų norų neužteko, nes festivalio organizatoriai nesurado reikiamų patalpų.

Ne visi gitaros mėgėjai pastebėjo, kad tame pačiame muziejuje liepos 9 d. skambėjo senoji gitaros giminaitė liutnia. Šiuolaikine viengubų stygų bosine liutnia skambino Hubertas Hoffmannas, gitaristės Barbaros Polašek mokinys. Tai buvo senosios muzikos ansamblio, kvarteto "Ars Antiqua Austria", ir dainininko Radu Mariano koncertas. Vilniečiai turėtų pavydėti kauniečiams, nes jie rugpjūčio 13 d. Liuteronų bažnyčioje klausėsi lenkų liutnininko ir liutnininkės-gitaristės koncerto. Šie baroko instrumentų kopijomis atliko baroko muziką. Ypač norėtųsi atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad mikrofonų ir garsiakalbių nebuvo, todėl klausytojai girdėjo tikrą garsą!

Kitą gitaros muzikos festivalį prof. Donatas Katkus žada po metų. Dėkodamas jam už šiųmetines "Kristupo gitaras", linkiu tolesnės kūrybinės sėkmės.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:23:39 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba