SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-02 nr. 673

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Moteris ir keturi jos kambariai
9

Savaitė 
• Premjeros Kauno muzikiniame teatre1
• TKIEC pradeda sezoną
• "Sostinės dienos 2005"

Muzika 
• Sigitas Šilinskas
"Kristupo gitaros"
• Rimantas Astrauskas
Čiurlionis ir pasaulis
1
• "Diapason 1&2": repertuaras fortepijonui
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Laiškai iš Arlio
• PARODOS1

Literatūra 
• Filosofė, dama ir elgeta25
• VAKARAI

Teatras 
• Helmutas Šabasevičius
Scenos tarp dviejų ežerų
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Birutė Mar
Kino vasara Lokarne
1
• Fantomasas ir jo kūrėjai
• Živilė Pipinytė
Kelionė į šokolado namus
1
• Niekas nepasikeis3
• Baltijos dokumentikos forumas
• "Sostinės dienose" – kino gurmanų naktys
• Naujas "Skalvijos" sezonas
• Europiečiai mokysis pardavinėti savo filmus
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija,
• Kultūros ministerija skelbia konkursą
• Kultūros ministerija skelbia konkursą
• Kultūros ministerija skelbia konkursą
• Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla kviečia
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kino vasara Lokarne

Tarptautinio kino festivalio įspūdžiai

Birutė Mar

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Devyni gyvenimai"

Šį rugpjūtį Šveicarijos kalnų kurorte jau 58-ą kartą vykęs Lokarno kino festivalis primena pasiturintį, vis labiau tunkantį senuką: vis sunkesnis katalogas, vis daugiau programų, retrospektyvų, susitikimų. Vis daugiau ir prizų – vietoj kasmet skiriamo vieno "Garbės leopardo" už nuopelnus kinui šįmet – net trys, atitekę režisieriams Wimui Wendersui, Abbasui Kiarostamiui ir Terry Gilliamui; buvusio festivalio prezidento R. Rezzonico prizas – prodiuseriui Jeremy Thomasui; "Locarno Exellence Award" – aktoriams Susan Sarandon, Johnui Malkovichiui ir operatoriui Vittorio Storaro. Organizatoriai visaip siekia festivalį "atjauninti", nors tai ne taip paprasta – gal todėl jį palieka penkerius metus entuziastingai vadovavusi Irene Bignardi ir kuluaruose nuolat girdėti: "Na, kas kitas?". Festivaliui pasibaigus paaiškėjo, kad tas "kitas" – šveicarų kino kritikas Fredericas Maire’as.

"Lokarno 58-asis, skirtas Vittorio Storaro", – pasakė festivalio direktorė Irene Bignardi per iškilmingą vakarienę senojoje Lokarno pilyje, kai kino legenda virtęs italų operatorius Vittorio Storaro rengėsi kilti į sceną atsiimti apdovanojimo. Šįmet jis – svarbiausia Lokarno žvaigždė ir konkursinių filmų žiuri pirmininkas, jo kūrybai skirta paroda "Storaro, rašymas šviesa", pristatyta didžiulė jo filmų retrospektyva. Iš tiesų, regint V. Storaro gebėjimą dirbti su skirtingiausios stilistikos, kartų ir šalių kino režisūros "grandais" (B. Bertolucci, C. Saura, F.F. Coppola ir kt.) ir visuomet išlikti savojo vaizdo "karaliumi", viltingai norėjosi pasitikėti žiuri sprendimais.

Ir tikrai, bene pirmąsyk "Auksiniu leopardu" apdovanoto filmo meninė vertė nekėlė abejonių, nors dažniausiai Lokarne, kaip ir kituose kino forumuose, geriausiems filmams atitenka antras pagal svarbą, trečias arba specialusis apdovanojimas. Šiemet laureatu tapo 1959 m. Kolumbijoje gimusio, dabar JAV kuriančio režisieriaus Rodrigo Garcia (beje, įžymiojo rašytojo Gabrielio Garcia Marqueso sūnaus) juosta "Devyni gyvenimai" ("Nine lives", JAV).

Šis "Dogmos" ieškojimus primenantis filmas daugelį šokiravo: beveik nėra siužeto ir veiksmo vingių, muzikos ir t.t., tik dialogai ir asketiška veiksmo vietą ženklinanti erdvė: parduotuvė, kapinės, kalėjimas, kambarys... Devynios dvylika minučių trunkančios scenos – epizodai iš devynių moterų, šiuolaikinių amerikiečių, gyvenimo, pasak režisieriaus, sukurtos "vienu atodūsiu" per aštuoniolika dienų, tarsi užklumpant herojes slapta "realybės šou" kamera. Montuodamas kontrastingas jų istorijas, R. Garcia kuria juokingą ir graudų, paprastą ir absurdišką žmogiškos būties kaleidoskopą: tamsiaodė kalinė Sandra (Elpida Carrillo) negali pro kalėjimo langelį pasikalbėti su savo dukra – sugenda telefono garso sistema; nėščia moteris Diana (Robin Wright Penn) prekybos centre sutinka savo buvusį meilužį; jaunutė Samanta (Amanda Seyfreid) vaikštinėja iš kambario į kambarį tarp nesikalbančių tėvo ir motinos... Lorna (Amy Brenneman) atvyksta aplankyti buvusio vyro ir patenka į jo žmonos šermenis... Ant operacinio stalo gulinti Kamilė (Kathy Baker) visą savo baimę ir tulžį išlieja ant tylinčio vyro... Ir pagaliau paskutinio epizodo herojės – senelė Megė (Glenn Close) ir anūkėlė Marija (Dakota Fanning) – kapinėse prie senelio kapo, pasitiesusios kilimėlį, ruošia pikniką...

Visos tos situacijos prasideda ir staiga nutraukiamos ne "aukščiausiame taške", bet sąmoningai paliekamos nebaigtos, neišspręstos; subtiliuose, "čechoviškuose" dialoguose apie nieką vis prasprūstant vienai kitai egzistencinei užuominai, lyg leitmotyvas atkartojančiai filmo potekstę, kurią finale ištars Megė: "...Tavo senelis dažnai sakydavo, kad mes visą gyvenimą judame vilkdami savo sušiktą bagažą... " Visas krūvis, be abejo, tenka devynioms puikioms aktorėms, neatsitiktinai žiuri nusprendė "Bronzinį leopardą" už geriausią moters vaidmenį skirti filmo aktorių ansambliui.

Konkursinės programos "kitokio kino" lyderiais tapo broliai Quay iš Didžiosios Britanijos (prieš dešimtį metų Lokarno kino festivalis "atrado" jų kiną – debiutinė juosta "Institute Benjamenta", vėliau apkeliavusi daugelį kino forumų, tada buvo įvertinta specialiuoju žiuri prizu). Specialiu prizu "už vizualią atmosferą" bei Jaunimo žiuri prizu "už unikalų operatoriaus darbą su šviesa ir spalva" apdovanotas ir naujasis jų filmas "Žemės drebėjimų derintojas" ("The Piano Tuner of Earthquakes").

Keturiasdešimtmečiai (kaip du vandens lašai panašūs, primenantys besišypsančius vaikus) broliai dvyniai gyvena Londone, ten yra įkūrę animacinių filmų studiją, jau daug metų kuria kartu. Jie – tikri kino magai ir burtininkai, fantazija trykštančią animacinio kino kalbą ėmę naudoti ir vaidybiniame kine, eksperimentuodami šių žanrų sintezės galimybėmis. Pastarąjį filmą kūrė net dešimt metų. Sunku būtų nusakyti jų kuriamo kino žanrą: kažkas tai pavadino moksline fantazija, kažkas – XIX a. gotikos "gyvaisiais paveikslais", kažkas – siurrealizmu, kažkas – Peterio Greenaway’aus įkvėptu kinu. Į tai broliai Quay šypsodamiesi atsakinėjo, kad jie negalvoję nei apie gotiką (veikiau apie baroką), nei apie Greenaway’ų, kad "poezija juk – ne siurrealizmas, o tiesiog poezija" (kaip ir jų mėgstamas rašytojas Brunonas Szulcas), kad juos įkvėpusi argentiniečio Bio Casareso literatūra ir lenko Christopherio Slaskio muzika. Paskutinį scenarijaus variantą jie kūrę lyg choreografai baleto libretą, bandydami atspėti "slaptą muzikoje užkoduotą" istoriją, perskaityti muzikines potekstes. Gana pavojingas kine abstraktus siužetas (įsimylėjusio gerbėjo nužudyta dainininkė Malvina patenka į savotišką Mirusiųjų karalystę, kur ją pamilsta pianinų derintojas Felibertas) nėra svarbiausias, svarbesnė atmosfera, pasąmonės, sapnų erdvė. Pasak Malviną suvaidinusios prancūzų aktorės Amiros Casar, broliai Quay filmuodami sukuria tiesiog "krištolinę harmoniją", kuri juntama kiekviename preciziškai sumanytame ir įgyvendintame filmo epizode. Broliams Quay pavyksta pasiekti emocionalaus muzikos, animacijos, scenografijos, aktorių (egzistuojančių tarsi siurrealiame sapne) buvimo sintezę; kadrai primena René Magritte’o paveikslus, net M.K. Čiurlionio tapybą – ypač filmo leitmotyvu tampanti ritualinė laidotuvių procesija, slenkanti fantastiško miško šviesos ir šešėlių labirintais (gal neatsitiktinai aistringi muzikos mylėtojai broliai Quay nustebino prisipažinę, kad klausosi "puikių lietuvių kompozitorių įrašų" – F. Latėno, A. Martinaičio, V. Bartulio...).

Broliams Quay stilistiškai savaip antrino ir kito britų režisieriaus Dave’o McKeano juosta "Mirrormask" – elegantiška "Matricos" stiliaus fantazija, taip pat jungianti vaidybinį kiną ir animaciją, pasakojanti apie mergaitės Helen keliones į sapnų ir vizijų pasaulį – iškreiptų tikrovės atspindžių karalystę. Šiai išradingai ir profesionaliai, bet šaltai it veidrodžio atspindys juostai emocionalumo suteikia nebent pagrindinį Helen vaidmenį kuriančios jaunutės aktorės Stephanie Leonidas nuoširdumas.

Iš bene pusę konkursinės programos sudariusių psichologinių juostų ir melodramų apie nūdieną išsiskyrė dvi, ypač jautriai atskleidusios šeimos temą. Tai jaunos kanadietės Louise Archambault kino debiutas "Šeima" ("Familia") ir viduriniosios kartos italų režisieriaus Antonio Capuano filmas "Mario karas" ("La guerra di Mario"). A. Capuano juostos herojus devynmetis Mario (Marco Grieco pelnė specialųjį žiuri prizą) iš dugne atsidūrusių tėvų paimamas auginti į aristokratišką šeimą. Kamera beveik dokumentiškai fiksuoja įtemptą herojų dvikovą, spontaniškus jausmų protrūkius; yra puikiai suvaidintų ir nufilmuotų epizodų (Mario puola mušti savo globėją šaukdamas: "Aš nenoriu būti su tavim, noriu pas motiną", bet staiga po sekundės, vaikiškai kvatodamas, ją apkabina: "Pajuokavau...") Ar įmanoma kažką pakeisti žmogaus genuose?

Į šį klausimą bando atsakyti ir Louise Archambault, pradedanti ir baigianti filmą poetiškais po vandeniu nufilmuotais nėščių nardančių moterų kadrais. Balsas už kadro filmo pradžioje klausia: "Žmogaus kūną sudaro tūkstančiai ląstelių, jose – mūsų tėvų, protėvių genų atmintis. Ar iš pat pradžių jau užkoduoti ir nulemti mūsų pyktis, emocijos, pažeidžiamumas?..."

"Šeimos" herojės – keturiasdešimtmetės vaikystės draugės ir jų paauglės dukterys. Mišelė lošia lošimo namuose ir verčiasi prostitucija ("nes nėra kitos išeities"), tvarkinga ir racionali Žanina gyvena prabangiuose namuose su baseinu, prekiauja paveikslais, jos vyras – amžinai "komandiruotėse". Abiejų dukros – motinų kopijos: Margarita gyvena kaip sau nori, Gabrielei draudžiama viskas. Režisierė suveda dvi skirtingų likimų drauges: Mišelė prašo Žaninos priimti jas su dukra laikinai pagyventi. Taip ir prasideda nesusipratimai... Gera mergaitė Gabrielė, paveikta keturiolikmetės Margaritos, ima nebegrįžti naktimis namo, Margarita sužino, kad laukiasi; Žanina dėl visko kaltina palaidūnę draugę, kol pagaliau išveja ją su dukra atgal į gatvę... Abi dukros vaikiškai keršys motinoms: Žanina ras Gabrielės dienoraštį, kuriame bus vadinama Hitleriu, o Margarita vieną dieną ištars visas viltis praradusiai motinai, iš dukters piniginės pavogusiai paskutines monetas: "Viskas, ko noriu – nebūti tokia, kaip tu... "

Dar viena juosta iš Kanados – vyresniosios kartos kūrėjo Bernard’o Emond’o "Novena" ("La Neuvane"). Ji įvertinta Ekumeninės žiuri prizu, o pagrindinį filmo herojų suvaidinęs Patricas Drolet pelnė "Bronzinį leopardą" už geriausią vyro vaidmenį. "Novena" asketiškai ir gana didaktiškai svarsto apie žmogaus kelią į Dievą. Gydytojai Žanai (Elise Guilbault), patyrusiai šoką dėl netikėtai nužudytos savo pacientės ir kamuojamai keisto kaltės jausmo, gyvenimas nebetenka prasmės. Ji leidžias kelionėn į niekur, be tikslo riedėdama automobiliu po Kvebeko apylinkes... Giliai tikintis jaunuolis Fransua gyvena su savo mirštančia senele. Tikėdamasis atitolinti jos mirtį, Fransua devynias dienas meldžiasi kaimelio bažnyčioje. Čia ir susitinka abu filmo protagonistai, padedantys vienas kitam susigrąžinti tikėjimą ir dvasios stiprybę. Filmo stilius santūrus, lėtas meditatyvus ritmas, daug tylos, režisierius neskubėdamas stebi subtiliausius herojų būsenos pokyčius.

Prie skandalingųjų Lokarno filmų priskirčiau Vokietijoje gyvenančio turko Yilmazo Arslano "Sidabriniu leopardu" apdovanotą juostą "Fratricide" (Vokietija, Liuksemburgas, Prancūzija). Čia negailestingai beveik dokumentine kino kalba prabylama apie už visuomenės ir už bet kokios moralės ribų atsidūrusių kurdų paauglių gyvenimą pabėgėlių stovykloje. Skandalingas pasirodė gal ne filmas, bet režisieriaus laikysena spaudos konferencijoje: režisierius atvirai rodė požiūrį į pabėgėlių problemas ignoruojantį Vakarų pasaulį, neslėpė neapykantos, kurios buvo gausu ir filme.

Režisieriaus Samiro filmą "Snieguolė" ("Snow white", Austrija, Šveicarija) ypač entuziastingai sutiko šveicarų kritikai ir žiūrovai. Bagdade gimusio ir Šveicarijoje užaugusio Samiro "Snieguolė" – tradicinė melodrama, jos veiksmas vyksta Ciuriche ir Paryžiuje. Dvidešimtmetė romantiškos sniego baltumo odos herojė Niko (Julie Fournier) sutinka dainininką Pako (Carlos Leal) ir prasideda meilės istorija, kurioje nestinga kelionių vienas pas kitą romantiškai dangų skrodžiančiais lėktuvais, meilės naktų Paryžiaus viešbučiuose, telefonų skambučių su meilės prisipažinimais, narkotikų, susitikimų su mylimuoju ant sniego...

Vokiečių kinui atstovavusi melodrama "Trimis laipsniais šalčiau" ("III grad kaelter", rež. Florian Hoffmeister) kiek priminė Franēois Ozono filmą "Po smėliu" – jos herojus dingsta ir atsiranda po penkerių metų, sukeldamas sumaištį jį mylėjusios moters gyvenime. Tai filmas apie bandymą susigrąžinti prarastą laiką, apie nepaaiškinamus žmonių poelgius ir jų padarinius. Filmas buvo apdovanotas "Sidabriniu leopardu" geriausio pirmojo arba antrojo filmo kategorijoje.

Tokie ryškesni Lokarno konkursinės programos filmai. Konkurse dominavusią tragišką spalvą praskaidrino vienas smagus miuziklas, kurį pristatė ispanas Ramonas Salazaras. Juosta "20 centimetrų" ("20 centimetros") pelnė specialųjį Jaunimo žiuri prizą. Pedrą Almodovarą mokytoju vadinantis režisierius pasirinko ironišką ir šokiruojantį siužetą apie lytį pakeisti svajojantį transvestitą Marietą, kurį(-ią) nuo svajonės skiria... 20 centimetrų lytinis organas. Režisierius filmą kūrė specialiai savo mūzai – dainininkei Monicai Cerverai, kurios vidinė laisvė tapo filmo dovana: kelių tūkstančių vietų kino salė per kiekvieną Marietos vizijų ir sapnų muzikinį intarpą (čia herojė(-us) pagaliau tampa gražuole moterimi, šokančia ligoninėse, parduotuvėse, naktiniuose klubuose, ispaniškose gatvelėse...) virsdavo tiesiog grandioziniu koncertu, žiūrovams trypiant kojomis, plojant, nenustygstant vietoje...

B. d.

 

Skaitytojų vertinimai


5444. Aras :-) 2005-09-08 09:50
Labai idomiai skaitomas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:23:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba