SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-06-10 nr. 665

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pille Veljataga
Skirti princesėms
36

Muzika 
• Živilė Stonytė
Beveik nepakartojama
3
 Marius Kraptavičius
"Nė velnio tu neužgavai..."
1
• Nepaliauja stebinti
• Atminimas liks gyvas
• Gyvenimas liudijo ištisą epochą
• Gedulo ir vilties dienai1
• Naujas pastatymas Čikagos lietuvių operoje
• Kovos dėl pasaulio dainininko titulo
• "Lietuvių klasikos" serija: Vlado Jakubėno CD
• Vytauto Barkausko "Jeux" pristatytas Japonijoje1
• Prasidėjo "Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu"
• KONCERTAI

Dailė 
• Laima Kreivytė
Paprastas kūnas
1
• Milda Žvirblytė
Paveikslas kaip mirties idėja
1
• Lina Jakeliūnaitė
Šiuolaikinės skulptūros interpretacijos
9
• Apie keliones
• A. Mončio vardo vaikų ir jaunimo kūrybinių darbų konkursas ir kūrybinė stovykla6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Pasikėsinimų versijos
1
• Mėgstantiems indų klasikinį šokį6
• "Seniausių profesijų žmonės"
• "Sudie, Lyrai!"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Jie visada sugrįžta
1
• Kartojimų manija2
• "Naujosios dramos akcija" pristato filmą-spektaklį "Sentimentai"4
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Ką norėčiau parašyti1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

"Nė velnio tu neužgavai..."

Pokalbis su režisieriumi Valiumi Stakniu apie šventes, iškilmes ir režisūrą

Marius Kraptavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valius Staknys
D. Labučio nuotr.

Šešiasdešimties metų karo pabaigos minėjimas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko gegužės 8 d. Kalbėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Antrojo pasaulinio karo dalyvis Petras Eidukas. Bet...

Teatro fojė tą dieną buvo gal kiek įdomiau nei scenoje... Vaikštinėjo porelė romų. Tik viena... Bet kiek – poromis, būreliais ar po vieną – rusakalbių, totorių, lietuvių, lenkų, žydų... O dar – jauni kariūnai. Sunkiai laiptus beįveikiantys veteranai. Publika iškilminga. Ori.

Scenoje – dirigentas Gintaras Rinkevičius, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Irena Milkevičiūtė, Inesa Linaburgytė, Olegas Videmanas, Vladimiras Prudnikovas ir... pirma, antra ir septinta Giuseppe’s Verdi "Requiem" dalys.

Užkulisiuose kalbinu nematomąjį, negirdimąjį, bet bene svarbiausią renginio žmogų – režisierių Valių Staknį.

Dėl šių iškilmių, o gal ir jose, galėjo kilti politinių aistrų. Lietuva pirmąsyk minėjo gegužės 8-ąją, o ne 9-ąją... Tačiau salėje aistrų – bent jau piktų – nejutome. Kaip pats jauteisi režisuodamas iškilmes? Esi tremtinių vaikas, gimęs tremtyje.

Labai keista, kad po 60 metų pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena tapo svarbi. Po tiek laiko... Tartum savaime – pati – reikalautų įvertinimo iš įvairių pusių... Klausiau radijo "Svoboda", ten diskutavo: kaip pačioje Rusijoje? Ar ten "Den Pobedy" ar "Den Pamety"? Pats tą dieną jaučiu, išgyvenu. Ir dėl to Gegužės 8-ąją skambėjusi muzika – nepaprastai gili. Nepaprastai...

Ar Tu gali susieti Verdi ir Antrąjį pasaulinį karą?

"Requiem" lietuviškai – atilsis. Ta muzika – iš tikrųjų kareiviui. Bet kuriam. Žuvusiam, žuvusiai... Jie puola, kariauja, bet miršta, žūsta – ir dėl to yra atilsis.

O ką galvoji apie esamą, būsimą kareivį?

Atmintis ir reiškia – atminti visus žuvusius. Taip jau susiklostė, kad Lietuvos istorija nepaprastai suraizgyta. Labai daug netiesos. Turime liūdną praeitį... Ką daryti dabar, kad Lietuvos kareivis ją suvoktų, kad kažkas jame suvirpėtų, nes be patriotizmo, be dalelytės tikrumo, degimo – kas mes? Jeigu yra jaunoje širdelėje patriotizmo, tai tą širdį reikia puoselėti, saugoti, kaip kadaise saugojome šventą ugnį.

Tu, tremtinys, tarnavai ir sovietinėje armijoje.

Man nesvarbu, kaip mes vadinsime: sovietinė, tarybinė. Mes vadinome tarybine. Šis pavadinimas lyg ir labiau priaugęs prie mano skūros – negaliu išsinerti... Tarybinę kariuomenę aš perėjau. Ištarnavau tiek, kiek mane vertė tuometinis įstatymas. Tarnavau pasienio pajėgose. Mačiau nepaprastai gražius kraštus – Kareliją, Murmansko, Leningrado sritį (ji ir po šiai dienai taip vadinasi). Grožis – neįkainojamas lobis. Pasienio zona tais laikais buvo 15–20 kilometrų. Siena su Suomija, su Norvegija. Nepaliesti kraštai. Aš tai pajutau!

O Tavo tautinės ambicijos? Užgavo?

Tada, ačiū Dievui, buvau ne vienas. Tarp rusų, ukrainiečių – o jų ten tarnavo 99,9 nuošimčiai – buvome dviese. Aš ir Lempin Pouls. (Negaliu tiksliai užrašyti esto vardo ir pavardės, bet Valius ją taria didžiuodamasis – tik jis taip moka... – Aut.). Mudu vadino "lesnyje bratja". Kai rašydavau laiškus namo, tai kiti ateidavo pasižiūrėti: rašau, matote, vokiškomis raidėmis... Bet... buvau ne vienas toks.

O meninės ambicijos?

Kai tarnavau "Severo zapadnyj pogranyčnyj okrug" šokių ir dainų ansamblyje, sukūriau tokį savą estradinį ansamblį. Ten jau iki man ateinant gražiai šoko, dainavo choras. Man sakė: pralinksmink kareivius. Padariau programėlę... O į tą programėlę šalia rusiškų, patriotinių dainų apie karą įvėliau ir dar dvi dainas. Viena buvo prancūziška, o antra, be abejo, lietuviška. Mes trise ją gražiai dainavome, o priedainį – visi.

Kokia daina?

Daina buvo "Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka". Versija estradinė, lengva.

O priedainis – tas, kurį žinome visi?

Priedainis: "Lietuva, Lietuva, kai tu būsi laisva, Lietuva, Lietuva, visada su daina". Toks studentiškas variantas... Su šita daina ir visa programa aplankėme gal 50 užkardų, gal daugiau... tais labai senais 1975 metais. Po ketverių metų Leningrade, ant Aničkovo tilto, sutinku vieną iš trio – Jašą. Pamato mane ir dainuoja: Lietuva, Lietuva...

Esi vienas iš nedaugelio Lietuvoje įgijusių operos režisieriaus profesiją, tačiau pastaruoju metu režisuoji tik renginius, koncertus. Operoje tapai tokiu antruoju režisieriumi – kaip kadaise sakyta – vedžiotoju...

Atsakymas trumpas. Jeigu pajunti staiga, jau pastatęs sąžiningai dvylika spektaklių, kad tai nėra originalu... Jei abejoji... Ką veikt? Reikia pasitraukti.

Nors?

Nors... visą laiką dar labai svajoju... galvoju...

Koncertai-minėjimai turi griežtą protokolą, gal net ir cenzūrą. Kur režisūra?

Tokiuose renginiuose režisūra turi pataikyti iš pirmo šūvio.

Kaip?

Ji pataikys, jeigu mes su dailininku rasime bendrą sprendinį, kuris išreikš pagrindinę mintį itin minimalistiškai. Antra vertus, svarbu atrasti tinkamą muzikos kūrinį, kiekvienas fragmentas – svarbus... Svarbu viskas! Tai – profesija. Kad iškilmės vyktų švariai, ritmingai, kad nebūtų jokių pauzių. Turime nedaug laiko. Sudėtinga... Minėjimas – tartum spektaklis. Kostiumai, erdvė, fonas, spalvos – begalė detalių. Gegužės 8 d. netikėtas buvo finalas. Po paskutinių akordų dirigentas pakėlė rankas. Ilgai nenuleido. Labai troškau, kad įvyktų tylos minutė.

Ji įvyko. Tikrai tyla. Bet... Buvo žmonių, kurie per "Reguiem" bruzdėjo, kai kas išėjo. Gal jie ilgėjosi karo laikų dainų?

Neabejojau, kad tokių žmonių bus. Prieš dešimt metų man teko organizuoti 50-mečio koncertą... Tada jų išėjo dar daugiau. Tie žmonės pavasario kitaip ir nebesuvoks – jiems tai yra "Den pobiedy".

O Tau?

Sakyčiau, susitaikymo šventė; net ne šventė, o šventa diena. Ir savo nuostatos negaliu keisti. Aš tiesiog įsitikinęs, kad tik šitaip turi būti. Jeigu žmonėms nepatinka net "Requiem", tai drįstu teigti, kad yra nutikę kažkas labai labai bloga. Nes "Requiem" pakyla virš visko. Verdi, Mozarto, Dvoržako "Requiem" aprėpia šimtmečius. "Requiem" – gelmė... Skausminga gelmė. Tuo skausmu pakyla aukščiau mirties. O jeigu kažkam nepatinka...

Tai užgavau Tavo jautrią stygą?

Na, kokią čia dar stygą? Nė velnio neužgavai... Man atrodo, kad svarbiau jaunimui užgauti stygas. Jie gyvena kitaip. Ir ačiū Dievui. Kad tik jie nematytų, kad neišgyventų audros – trėmimo, deportacijų, bėgimo... Nuo rusų, nuo vokiečių...

Birželio vidurys Lietuvai – tai jau tikrai ne šventės, bet, kaip Tu sakai, šventos dienos. Ir vėl režisuosi. Ar nesukelia tos iškilmės baimės? Bent nerimo: atsikartos...

Baimė – tai pirmas veiksnys, kuris žadina atmintį. Negalime nieko pakeisti.

Bet vis dėlto... Muzika mus keičia.

Keičia. Tikrai... Jeigu skamba šventa muzika, tai ji – net aukščiau bažnyčios. Gal ne taip dabar pasakiau, bet... taip yra. Muzika vienintelė sugeba išlikti. Ne politikų kalbos. Ne kitos priemonės – kokios nors komunikacinės, informacinės. Žmogui muzika truputėlį padeda, kilsteli, kad susimąstytų. Jeigu žmonės pakilti nebegali... O gal iš tikrųjų negali?

Tai ką?

Tai vis tiek pakyla. Pakyla nuo kėdės salėje. Ir išeina.

 

Skaitytojų vertinimai


5153. Jovita :-( 2005-06-19 23:38
Noriu priminti kad p.Staknys nesugeba operos teatre net asistenta darbo atlikti ir "isvadzioti" ju taip kaip reikia - apie kokia rezisura kalbame. Jis yra dar ir be galo megstantis isgerti zmogus, ne karta pavedes savo kolegas teatre. jis turi absoliuciai nulini talenta sioje profesijoje - nebent tik saviveikloje arba kokiam mazo mastelio teatre 0 operoje paliktas del to kad jo negali ismesti. Visiskas siaubas kad tokie zmones kaip Staknys uzima etatus ir uzmusa galimybe jauniems zmonems uzimti asistentu pozicijas ir tikrai kazko mokytis ir tobuleti - TOL KOL TOKIE KAIP STAKNYS SEDES ISIKABINE SAVO POZICIJU OPEROJE - JAUNU LIETUVOS OPERROS REZISIERIU NEBUS...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:22:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba