SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-06-10 nr. 665

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pille Veljataga
Skirti princesėms
36

Muzika 
• Živilė Stonytė
Beveik nepakartojama
3
• Marius Kraptavičius
"Nė velnio tu neužgavai..."
1
• Nepaliauja stebinti
• Atminimas liks gyvas
• Gyvenimas liudijo ištisą epochą
• Gedulo ir vilties dienai1
• Naujas pastatymas Čikagos lietuvių operoje
• Kovos dėl pasaulio dainininko titulo
• "Lietuvių klasikos" serija: Vlado Jakubėno CD
• Vytauto Barkausko "Jeux" pristatytas Japonijoje1
• Prasidėjo "Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu"
• KONCERTAI

Dailė 
• Laima Kreivytė
Paprastas kūnas
1
• Milda Žvirblytė
Paveikslas kaip mirties idėja
1
• Lina Jakeliūnaitė
Šiuolaikinės skulptūros interpretacijos
9
• Apie keliones
• A. Mončio vardo vaikų ir jaunimo kūrybinių darbų konkursas ir kūrybinė stovykla6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Pasikėsinimų versijos
1
• Mėgstantiems indų klasikinį šokį6
• "Seniausių profesijų žmonės"
• "Sudie, Lyrai!"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Jie visada sugrįžta
1
• Kartojimų manija2
• "Naujosios dramos akcija" pristato filmą-spektaklį "Sentimentai"4
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Ką norėčiau parašyti1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Ką norėčiau parašyti

Bronisławas Geremekas apie Europą ir istoriją

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bronisławas Geremekas ir Seamus Heaney – Krokuvos Jogailaičių universiteto garbės daktarai

Šį pavasarį garsus lenkų istorikui ir politikui Bronisławui Geremekui buvo suteiktas Krokuvos Jogailaičių universiteto Garbės daktaro vardas. Spausdiname šiai progai skirtos jo kalbos fragmentus.

1. Iš viso širdies dėkoju Jogailaičių universitetui už tai, kad apdovanojo mane Garbės daktaro vardu. Tapti vieno žymiausių Europos universitetų bendruomenės nariu yra nuostabi privilegija. Prie padėkos žodžių norėčiau pridurti kelis apmąstymus apie istoriją – sritį, su kuria susijusi veikla atvedė mane į šiuos garbius rūmus. Noriu remtis ne tuo, ką jau parašiau, bet tuo, apie ką norėčiau parašyti.

2. Europos sąvoka turi savo geografinę ištarmę, mitologinį sluoksnį, pagaliau politinį ir civilizacijos lygmenis. Antikos eruditai ja naudojosi laisvai, bet tik mitologinis siužetas Europos sąvoką įvedė į platesnį senojo pasaulio visuomenės ratą. Viduramžiais menkai žinoma sąvoka pasirodė vienoje 732 m. kronikoje, kur aprašomos frankų kariuomenių kovos. Kariai buvo pavadinti "europiečiais" siekiant atskirti juos nuo musulmonų. Šio žodžio pavartojimas, nors ir pavienis, vis dėlto labai svarbus, nes tai vienos civilizacijos skirtingumo nuo kitos pojūčio pėdsakas. Vėliau, XV a. viduryje ateis puikaus Bažnyčią valdžiusio humanisto Enea Silvio Piccolomini, Pijaus II, laikas. Jis suteikė Europai civilizacijos ir politinę reikšmę ir pradėjo naują šio žodžio vartojimo epochą.

Žodžių istorija labai dažnai veda kultūros ir mentaliteto raidos tyrimų keliais. Šiuolaikiniams Europos vienijimosi procesų stebėtojams vis dėlto nepakanka judėti žodžių takais, jie nori pažinti procesus, sukūrusius Europos vienybės struktūrą. Jos pagrindas buvo fundamentalios judėjų krikščionybės palikimo vertybės, kurias viduramžių krikščionių bendruomenė pavertė viso žemyno jungtimi. Naujaisiais laikais Šviečiamasis amžius (Lumičres, Enlightenment, Illuminismo, Aufklärung, Oswiecienie) sukūrė "literatūrinės" Europos bendrumo jausmą, Žinojimo ir Proto kultą, minties ir meno vienybę, kultūrinio elito solidarumą.

Tačiau yra ir kita europietiško ryšio giminystė, kurią galima pavadinti imperine. Prie jos ištakų matyti nuostabaus kario, mokslo gynėjo ir analfabeto Karolio Didžiojo figūra. Paskui, maždaug tūkstantaisiais metais – vienijanti Otonų veikla. Norėdami pasiekti Vidurio Europos tautas ir šalis jie peržengė viduramžių Europos imperijos ribas. Tai buvo Europos imperija, plačios Karolio V valdos, "kur niekad nenusileidžia saulė".

Ir pagaliau Europos – Napoleono imperijos epopėja.

Tad kur ieškoti tęstinumo, vedančio Europos Sąjungos link – bendruomenės ryšių kelyje ar imperinio teritorijų ir tautų jungimo kelyje? Politika skatina pasirinkti bendruomenių ryšį – juk besijungianti Europa neturi nieko bendra su imperinės idėjos įgyvendinimu. Norėdamas parodyti Europos vienybės likimą, istorikas atsiduria kryžkelėje, iš kurios keliai driekiasi skirtingomis kryptimis. Jis privalo nepaklusti didaktiškumo pagundai ir papasakoti apie skirtingus kelius, atskleisti istorinę tiesą (žinodamas, kad ji yra priartėjimas prie praeities), bandyti suprasti geografijos ir istorijos, prekybos ir minčių pasikeitimo, tautiškumo ir europietiškumo ryšius.

Ar problema glūdi tame, kas buvo iš tikrųjų, ar sunkiau pasirinkti istorinio pasakojimo struktūrą?

3. Prancūzų viduramžių kronikose galima rasti neįprastą užrašą: 1321 m. buvo sudeginti raupsuotieji. Yra ir platesnių aprašymų, pasakojančių, jog tai buvusi bausmė raupsuotiesiems už tai, kad jie norėjo "sunaikinti visus sveikus krikščionis – ir kilminguosius, ir kaimiečius". Tai buvęs tarptautinis sąmokslas – jame dalyvavo skirtingų šalių raupsuotieji, siekę įgyvendinti jį užnuodydami šulinius. Pasak kai kurių kronikų, to nusikaltimo organizatoriai buvę žydai. Ypatinguose susirinkimuose raupsuotieji įrodo, kad yra laikomi negarbingais žmonėmis, persekiojami, vadinasi, visus sveikuosius reikia apkrėsti raupsais. Raupsuotieji ir žydai norėję kartu valdyti pasaulį ir pasidalyti pasaulio turtus. Atsakas į išaiškintą sąmokslą buvo policijos ir teismų veiksmai, nukreipti prieš raupsuotuosius – visi jie buvo įkalinti, o konfiskuoti leprozoriumų turtai ir žemės perėjo karaliaus nuosavybėn. Karaliaus įsakyme dėl raupsuotųjų persekiojimo ir leprozoriumų turtų konfiskavimo aprašomas ir atskleistasis sąmokslas.

Vėlesnis tyrimo aktas buvo surašytas ilgame ritinyje. Juo naudojosi dar XIX a. vietiniai eruditai, bet paskui jis be pėdsakų dingo. Jacques’o Fournier inkvizicijos dokumentuose vis dėlto išliko vieno tyrimo aprašymas.

Su šiuo klausimu susiję dokumentai yra pakankamai gausūs ir skirtingo pobūdžio, vieni su kitais nesusiję, todėl juos galima laikyti patikimais informacijos šaltiniais. 1321 m. raupsuotieji buvo persekiojami Pietų Prancūzijoje, jų prieglaudos tikrai buvo konfiskuojamos, kai kurių kankinamų raupsuotųjų prisipažinimai panašūs į faktus, aprašytus kronikose.

Kaip vertinti kaltinimą apie siaubingą ligonių sąmokslą prieš sveikuosius? Ar jame yra nors kruopelė tiesos? Istorinė kritika sukūrė preciziškus instrumentus, kaip atskirti tikrus dokumentus nuo falsifikuotų, tačiau šie instrumentai labai nepatikimi, kai reikia vertinti dokumento turinio esmę. Visą pasakojimą apie sąmokslą galime atmesti kaip neatitinkantį mūsų žinių apie žmogaus prigimtį; nepasitikėjimą tyrinėtojui kelia ir kankinimo būdu išgauti prisipažinimai. Apie sąmokslo faktą galima kalbėti tik apeliuojant į "sveiką protą".

Tačiau mums lieka neįtikėtinas baimės ir neapykantos liudijimas. Raupsuotieji, apie kuriuos dominikonas ir inkvizitorius Bernardas Gui sakė, kad jie yra "kūno ir dvasios ligoniai", buvo išmesti iš visuomenės. Ligos paskelbimą lydėjo laidotuvėms prilygstantis ritualas. Vėliau raupsuotieji, atėmus iš jų visą turtą, būdavo apgyvendinami leprozoriume. Jie buvo kaltinami blogais polinkiais, pavyzdžiui, geidulingumu – juk Izolda buvo pasmerkta daugybės raupsuotųjų geismams patenkinti. Tą masinę neapykantą istorikas atpažįsta ir moksliškai tiria. Tačiau tai, kad sveikųjų baimei galėjo atliepti segančiųjų neapykanta, jis linkęs laikyti prasimanymu. Vis dėlto abejonių lieka. O gal vienų neapykanta buvo atsakymas į kitų neapykantą?

4. Mokslininkai, filosofai, teisininkai ir senųjų tekstų komentatoriai viduramžiais aprašinėjo visuomeninės ir politinės hierarchijos taisykles. Tačiau tos epochos politinės minties tyrinėtojas gali naudotis "Solatium Ludi Scacorum" – nepaprastu traktatu, kurio autorius yra Jacobus de Cessolis, dominikonų pamokslininkas. Kūrinys buvo parašytas XIII a. pabaigoje, sulaukė milžiniško populiarumo, buvo verčiamas į daugybę užsienio kalbų (net čekų ir švedų). Jogailaičių biblioteka ir Vroclavo universiteto biblioteka turi puikiai iliustruotus šio kūrinio rankraščius.

Dominikono iš Genujos kūrinys priskirtinas moralistinei literatūrai. Apie tai liudija ir skirtingų versijų pavadinimai: "Apie žmonių papročius ir bajorų bei liaudies prievoles, remiantis šachmatų žaidimu" arba "Moralizavimas remiantis šachmatų žaidimu". Šachmatai padeda parodyti doro ir harmoningo gyvenimo pagrindus. Žaidimo metafora paremta įsitikinimu, kad visuomenė organizuojama individams pasidalijus vaidmenis ir susiskirsčius į grupes, kurias simbolizuoja šachmatų figūros. Yra ir tų vaidmenų hierarchija – privilegijų ir valdžios, kariavimo ar darbo vaidmenys. Kiekviena kategorija turi priimti jai tenkančias prievoles nuolankiai ir supratingai.

Palyginti su klasikiniu indoeuropietiškos tradicijos padalijimu į tris funkcijas – sakralinę, karinę ir gamybinę (arba reprodukavimo), viduramžių visuomenės nuomonėje atsispindėjusias kaip skirstymas į tuos, kurie meldžiasi, tuos, kurie kariauja, ir tuos, kurie dirba, traktate apie šachmatus pateikiamas modelis daug turtingesnis. Dar svarbiau tai, kad čia pateikiamas dinamiškas vaizdas – čia svarstoma apie šachmatų figūrų "ėjimus ir judesius", kuriuos kiekviena iš įvardytų kategorijų gali arba turi atlikti.

Analizuojančiam traktatą istorikui iškyla klausimas, ar tas viduramžių visuomenės vaizdas atitinka tikrovę ir ją aprašo, ar yra tik didaktinė konstrukcija. Jis pirmiausia susiduria su visuomenės sąmoningumo ir žmonių įsivaizdavimų sritimi. Teksto, kurį istorikas kritiškai analizuoja pateikdamas literatūrines bei teisines sąsajas, vėliau net ir pritaikius sociologijos teorijos instrumentus nebus galima redukuoti vien iki tikro ar prasimanyto fakto. Klausimas apie istorinę tiesą čia sudėtingesnis – juk svarbu nustatyti ne tai, ar karalius valdžią ir turtus semiasi "iš savosios esmės", kai kiti viską gauna tarnaudami karaliui, bet tai, ar tekstas perteikia tikrus žmonių įsivaizdavimus apie savo situaciją sudėtingame žaidime, kuris yra visuomenės gyvenimas. Tai nėra tikrovės aprašymas, bet idealus jos modelis, arba moralus visuomenės susiskirstymo paaiškinimas.

5. Istoriografija sukūrė skirtingus istorijos pasakojimo ir praeities tyrinėjimo metodus. Ji užtikrino atminties apie tai, kas kadaise atsitiko, išlikimą, iš pavienių faktų kūrė vientisas konstrukcijas, civilizacijoms, tautoms ir žmonėms suteikdama tęstinumo. Kartais ji tarnaudavo vienadieniams poreikiams arba atlikdavo užduotį stiprinti žmonių širdis, kartais dramatiškai klausdavo apie atsakomybę už tai, kas atsitiko praeityje. Kartais ji būdavo politikos instrumentas, nors politikai retai suprasdavo jos pamokas.

Istorikas – mokytojas, tyrinėtojas, rašytojas – yra reikalingas visuomenei ir atsako už savo pareigos atlikimą; nes istorija gali tarnauti ir blogiems tikslams. Poetas ir filosofas Paulis Valéry laikė ją pačiu baisiausiu nuodu, kokį yra sugalvojęs žmogaus protas. Istorikas Marcas Blochas istoriją palygino su peiliu, kuriuo galima raikyti duoną, bet galima ir nužudyti. XX a. istorija bei pastarieji mūsų patirties metai skausmingai patvirtina šių žodžių tiesą. Istorikų vaidmenyse kartais atsidurdavo netiesos propagandininkai, neapykantos apaštalai, aistringi svetimų skriaudų ieškotojai. Negaliu laikyti jų tais, kuriuos globoja mūza Klio. Istorijos tikslas yra jungti žmones, o ne skleisti neapykantą. Juk istorija yra mokslas apie tai, kaip suprasti žmones, civilizacijų suklestėjimo ir žlugimo mechanizmus, individualius ir bendrus likimus.

Istorija – tai tiesos amatas. Tai tokia žmonių minčių sritis, kurios tikslas – pasiekti tiesą. Todėl istorikas naudojasi pagalbinių mokslų instrumentais, supriešina skirtingas žinias, siekia pasinaudoti visais įmanomais šaltiniais. Kartais jis turi tik informacijos skiautes. Turiu omenyje ne senųjų laikų istoriją – jos šaltiniai kuklūs, bet naujausių laikų istoriją, iš kurios liko pernelyg daug informacijos. Istorikas žengia atsitiktinumo tiesiamais takais: šių dienų istorijos dokumentas gali būti į stalčių numestas pirkinių sąrašas – jis prilygsta papiruso skiautelei iš Oksyrynchoso, kurioje surašyta, kiek galvijų būta ūkyje. Tiesos ieškojimas žengia koja kojon su siekimu suprasti tai, kas atsitiko praeityje.

Moksliniai filosofijos traktatai apie tiesos teoriją, išskyrus gal tik "kalniečių tiesos teoriją" (turima galvoje filosofo kun. Józefo Tichnerio teorija – Red.), menkai veikia istoriko mąstymą. Istorikas suvokia žmogiškojo pažinimo sąlygiškumą ir netobulumą, jis nepatikliai žiūri į fundamentalios tiesos idėją, bet pirmiausia jis atmeta postmodernistinį tiesos anuliavimą. Gal mūsų laikais turi prasmės pagrindinė funkcija – tiesos ieškojimas. Gal istorija šiuolaikinei visuomenei – ne gyvenimo mokytoja, kaip kad teigė Ciceronas, gal svarbiausia – jos pagarba tiesai ir įsitikinimas, kad tiesa yra vertybė. Ir kad ji yra laisvės pagrindas.

Kadaise, prisimindamas visa tai, už ką yra dėkingas Jeanne Hersch, Czesławas Miłoszas rašė: "Tiesa yra laisvės liudijimas, o iš melo gali atpažinti nelaisvę". Būtent tai ir kuria tinkamą vietą istorikui ir istoriniam mąstymui šiuolaikiniame polise.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


5149. IVS2005-06-19 21:19
Ačiū. Buvo labai įdomu skaityti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:22:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba