"Naujosios dramos akcija ’04": mūsų dienų utopijos

Scena iš spektaklio "Afekto vaizdai"

Gegužės 21 – birželio 5 d. šiųmetė, jau šeštoji, "Naujosios dramos akcija" pristatys programą "Utopijos". 1999 m. gimęs tarptautinis teatro festivalis iš pradžių buvo iššūkis teatrui atsinaujinti, atsigręžti į šiuolaikines problemas, kitaip tariant, ieškant naujos teatro kalbos įsibrauti į supančią realybę. Festivaliui, atskleidusiam naujosios dramaturgijos teikiamas galimybes, pavyko inspiruoti kai kuriuos pokyčius lietuvių teatre, tačiau jau pernai "Naujosios dramos akcija" pati ėmė keistis: "naujojo aktualumo" paieškos užleido vietą universalesniems apmąstymams apie šiandieninio teatro sąsajas su praeitimi, kultūrine ir istorine atmintimi. Dėsninga pernykštės programos, kuri vadinosi "Atgal į ateitį", tąsa – šiemetinė programa "Utopijos". Į šią programą įtrauktų spektaklių ir pjesių skaitymų autoriai, impulsų ieškodami daugiausia žiūrovų vaizduotėje, vienaip ar kitaip prisiliečia prie šios išsiilgtos ir šiandien iš naujo atrandamos kategorijos. Už temos tęstinumą dar svarbesnis kūrybinio proceso nenutrūkstamumas: "Naujosios dramos akcija" siūlo teatro menininkams šiandien prabanga tapusią galimybę brandinti, tikrinti publikos reakcijomis ir keisti savo darbus. Todėl šiemet žiūrovai galės išvysti ir jau prie gana ilgo kūrybinio kelio pabaigos artėjančius spektaklius, pavyzdžiui, Gintaro Varno "Nusiaubtą šalį" arba kantriai ir neskubant Rimo Tumino "atradinėjamą" "Madagaskarą", ir užgimstančius šią akimirką čia, publikos akivaizdoje.

Šiuolaikinės utopijos – tai ir šiandieninės tikrovės sukurti mitai, kurie pavergia mūsų sąmonę per vartotojiškos visuomenės stereotipus ir "geresnio pasaulio" idealus. Ko jie verti, kai apokaliptiniai išgyvenimai tampa mūsų kasdienybe, su kuria jau susitaikome? Utopijos – tai iššūkis, kurį meta kiškio šalmą užsidėjęs ir vylingai "reklamiškai" besišypsantis "pleibojus" su "Coca-Colos" skardine rankose... Toks šių metų festivalio logotipas – neatsitiktinis. Simpatiška šypsena slepia sunkiai nusakomą grėsmę, kaip ir tas kiškio šalmas, padarytas iš branduolinės raketos galvutės... Tai akimirka iš festivalio viešnios, garsios belgų trupės "Needcompany", spektaklio "Afekto vaizdai".

Daugelį Europos teatrų apkeliavusio spektaklio režisierius, "Needcompany" įkūrėjas Janas Lauwersas – vienas originaliausių Belgijos teatro menininkų, radikaliai paveikusių Flandrijos meną 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Jo teatras – atviras, neįprastai vizualus, netradiciškai naudojantis muziką, kalbą, choreografiją, vizualiųjų menų elementus, supriešinantis vaidybą ir nevaidybą. J. Lauwersas apnuogina teatro dirbtinumą parodydamas, kaip teatro realybė skiriasi nuo tikrosios. J. Lauwerso kuriamas teatras yra vienas ryškiausių šiuolaikinio podraminio teatro pavyzdžių.

"Needcompany" dirba su skirtingų šalių aktoriais ir dažnai keliauja po pasaulį, gastroliavo JAV, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, dalyvavo Avinjono, Miuncheno ir kituose garsiuose teatro festivaliuose, pelnė prestižinį Niujorko "Obie" prizą už geriausią užsienio spektaklį. Lauwers ir "Needcompany" dirbo su "Ballett Frankfurt", "Deutches Schauspielhaus" Hamburge. "Needcompany" 15-os metų jubiliejui sukurtas Jano Lauwerso spektaklis "Afekto vaizdai" ("Images of Affection") – tai pasakojimas apie žmogų, kuris per kelias akimirkas praranda viską, ką turi. Mes sekame jo mintis tą lemtingą akimirką, kai viskas staiga tampa niekuo. Tai apmąstymas apie prisirišimą, siaubą, žlugimą. Prisiminimas apie praeitį netyčia tampa ateitimi. Tai spektaklis apie karą, nuo kurio šiandien niekas nėra apsaugotas. Ir kartu apie visus karus (maždaug 400 karų nuo Antrojo pasaulinio karo). Tai tragiška istorija apie iliuzinę laimę. Tai tiesos atkūrimas, kartu manipuliuojant ja. "Afekto vaizdai" yra ir J. Lauwerso pagarbos ženklas vienam mėgstamiausių jo menininkų Andy Warhollui: spektaklyje gausu sąsajų su A. Warhollo kūryba ir jo kredo: "Aš nežinau, kur baigiasi dirbtinumas ir prasideda realybė".

Pažintį su Janu Lauwersu pratęs jo 2001 m. sukurtas filmas "Auksinės žuvelės žaidimas" ("Goldfish Game"), Venecijos bienalėje apdovanotas "Kinematix" prizu už skaitmeninių technologijų taikymą kine, o "Slamdance" kino festivalyje pelnęs "Grand Jury Honour" prizą.

Kitas festivalio svečias – kultinis prancūzų teatro ir kino aktorius Denis Lavant’as. Turėsime progą prisiminti du garsius 9-ojo dešimtmečio Leos Caraxo filmus su D. Lavant’u – "Boy Meets Girl" ir "Blogas kraujas". O Menų spaustuvėje D. Lavant’as skaitys originalią jauno prancūzų dramaturgo Thimothee de Fombelle pjesę "Švyturys". Galėsime palyginti šio menininko interpretaciją su mūsų teatro jaunųjų pajėgomis parengtu to paties "Švyturio" skaitymu.

Į "Naujosios dramos akciją ’04" taip pat ketina atvykti jau pernykščiame festivalyje viešėjęs vienas įtakingiausių vokiečių dramaturgų Tankredas Dorstas, įspūdingo draminio epo "Merlinas, arba Nusiaubta šalis" autorius, ir jaunosios vokiečių dramaturgų kartos atstovas Rolandas Schimmelpfennigas, "Arabiškos nakties" magas ir kovotojas "Už geresnį pasaulį". Svečiai stebės lietuviškas savų pjesių interpretacijas: Gintaro Varno "Nusiaubtą šalį" ir "cezario grupės" "Arabišką naktį" bei spektaklio "Už geresnį pasaulį" eskizą (rež. Cezaris Graužinis).

Aktorius Denis Lavant

Tankredo Dorsto "Merlinas, arba Nusiaubta šalis" – tai viduramžius ir mūsų dienas jungianti gigantiška dramaturginė misterija, vaizduojanti Utopijos atsiradimą ir žlugimą. Režisieriaus G. Varno kuriamo spektaklio-projekto "Nusiaubta šalis / Vilnius" koncepcija susijusi su "nusiaubtos šalies" sąvoka šiuolaikiniame pasaulyje. "Nusiaubta šalis" – kaip nykstančios istorinės atminties arba poindustrinio peizažo erdvė – yra ne tik geografinė, bet ir filosofinė kategorija. Ji egzistuoja tarp praeities ir dabarties, tarp civilizacijos ir gamtos – esminių šiuolaikinę visuomenę draskančių prieštarų. Universali misterinė projekto koncepcija grindžiama realiomis šiuolaikinės visuomenės aktualijomis: atsisakant istorinio T. Dorsto pjesės anturažo, bus vaizduojamos skirtingos šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūros – utopinių idealų ir nihilistinio požiūrio į pasaulį kova. "Nusiaubta šalis" bus vaidinama ne tik buvusioje komunistinio "Tiesos" laikraščio spaustuvėje Vilniuje, bet ir kitose neteatrinėse erdvėse, turinčiose realią istorinę atmintį: XVI a. bažnyčioje Kaune, laivų statykloje Klaipėdoje ir buvusioje Gdansko laivų statykloje, legendinėje "Solidarumo" gimimo vietoje. Kiekvienas pristatymas bus susietas su konkrečia erdve ir miesto pavadinimu. Spektaklyje-projekte "Nusiaubta šalis" dalyvauja specialiai jam surinkti stipriausi jaunosios ir viduriniosios kartos Lietuvos teatro aktoriai. Tai pirmasis tokio masto bandymas Lietuvoje teatro priemonėmis panaudoti netradicines erdves, turinčias realią istorinę atmintį. "Nusiaubta šalis" yra ir pirmasis didelis "Menų spaustuvės" projektas, įgyvendinamas bendradarbiaujant su tarptautiniu prokjektu "SEAS" bei Kauno valstybiniu akademiniu dramos teatru ir Goethe’s institutu.

Teatriniu chameleonu vadinamo R. Schimmelpfennigo pjesė "Už geresnį pasaulį", kurios premjera įvyko 2003 m. rudenį Ciuriche – irgi savotiškas utopinis manifestas. Iš pirmo žvilgsnio tai tikras nerealumo kosmosas, kur veikia nežinia kiek personažų, sugebančių matyti save iš vidaus ir iš išorės, kur dialogai tėra mažyčiai inkliuzai sudėtingos struktūros monologuose arba neaišku kieno trūkinėjančiame, šuoliais lekiančiame pasakojime. Iš jo režisierius C. Graužinis scenoje kuria savo pasaulį – su konkrečiais personažais ir jų likimais. Kuri tikrovė realesnė ir kuri dabartinė: ar ta kasdienė rutina, prikimšta blizgančių reklamų, ar ta nepakeliama įtampa ir baimė, lydinti beprotišką, betikslį karą, ar ta, sukurta mažos mergaitės, besiprausiančios po dušu, vaizduotės? O gal esamuoju momentu – po globalinės katastrofos – jau nebėra nieko, gal viskas, kas čia vyksta, tėra mirštančiojo tinklainėje dar kelioms sekundėms užsilikęs vaizdas? Realiausi šiame nerealumo kosmose – žmonių jausmai ir likimai.

Apie tai, kieno realumu šiandien vis dar sunku patikėti, ką vadiname šiuolaikinio mokslo magija, kalba naujausia paslaptingosios šiuolaikinės britų dramaturgijos ledi Caryl Churchill pjesė "Skaičius", jos skaitymą rengia režisierius Jonas Vaitkus. "Skaičius" vadinama pirmąja tikra XXI a. pjese. Tai – pranašystė, eksperimentas ir žmogiškosios tapatybės apmąstymas. Tai košmaras apie tai, ko klonavimas vieną dieną gali pareikalauti iš mūsų širdžių ir protų. C. Churchill "Skaičius", prieš kelerius metus pastatyta garsiame "Royal Court" teatre, pastaruoju metu tapo viena populiariausių naujų pjesių Europoje.

Tradiciškai svarbią vietą "Naujosios dramos akcijos ’04" programoje užima įdomiausių naujų lietuviškų pjesių pristatymas. Šiemet festivalyje dalyvauja jo "senbuvis" Marius Ivaškevičius: režisierius Rimas Tuminas, pernai parodęs pirmosios "Madagaskaro" dalies eskizą, šiemet pakvies į jau visą "pilnametražį" spektaklį pagal šią pjesę. Šiemetiniame festivalyje taip pat debiutuos klaipėdiškis rašytojas Gintaras Grajauskas, pernai apdovanotas už geriausią debiutą lietuvių teatre. Pjesėje "Rezervatas", kurią G. Grajauskas festivalio užsakymu sukūrė kūrybinėje stažuotėje JAV, pasakojama apie indėnų rezervatą, kažkuo labai primenantį šiandieninę Lietuvą. Spektaklis, kurį pradeda repetuoti Aidas Giniotis, bus kuriamas bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatru.

"Naujosios dramos akcija ’04", bendradarbiaudama su šiuolaikinę prancūzų dramaturgiją propaguojančiu "Maison d’Antoine Vitez" ir Prancūzų kultūros centru, pristato ir dvi specialiai festivaliui atrinktas naujas prancūzų pjeses: jau minėtą Thimothee de Fombelle "Švyturį", 2002 m. apdovanotą "du Souffleur" prizu (lietuvišką pjesės versiją repetuoja režisierius Albertas Vidžiūnas ir aktorius Eimutis Kvosčiauskas), ir Natachos de Pontcharra "Žiurkiagalvius" (ją repetuoja režisierius Agnius Jankevičius).

Į "Naujosios dramos akcijos ’04" programą įtraukti ir susitikimai-diskusijos su spektaklių autoriais bei festivalio svečiais tema "Mūsų dienų utopijos". Festivalio renginiai vyks Jaunimo teatre, Vilniaus mažajame teatre, Menų spaustuvėje, "Lietuvos" ir "Skalvijos" kino teatruose.