SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-07 nr. 613

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Šiuolaikinis garažas
25

Muzika 
• Jūratė Petrikaitė
Tiek daug dainuojančio jaunimo
15
• Beata Leščinska
Evelinos salonas
15
• Beata Leščinska
O, Bajadere…
3
• Fortepijoninio trio koncertas "Sugrįžimuose"
• Europos narės pasveikintos Edinburge
• Lietuvos pianistai konkurse Paryžiuje1
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Simon Lamuničre
Video / mediatekos
• Lina Jakeliūnaitė
Užupis kaimynų akimis
3
• Goda Giedraitytė
Lėlių ir gėlių galia
3
• PARODOS

Literatūra 
• Transcenduoti su A. A.
• Donato Banionio svajonės1
• VAKARAI

Teatras 
• Idėjai reikia dirvos
• Ramunė Balevičiūtė
"Naujosios dramos akcija ’04": mūsų dienų utopijos
• "Besimokanti Europa" Vilniuje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Talentas ir virtuvė4
• Kai vaidinu, jaučiuosi bejėgė1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Erika Grigoravičienė
Vienos wellness
1

Bibliografija 

Pasaulyje

Vienos wellness

Erika Grigoravičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rembrandtas. "Autoportretas". 1630 m.

Pabaiga. Pradžia Nr. 612

"Audros" autorius

Giorgio da Castelfranco (1477–1510), pramintas Giorgione neva dėl galingo kūno ir proto, nutapė vos porą tuzinų paveikslų. 17 jų eksponuojama parodoje "Giorgionė: mitas ir mįslė", kurią surengė Meno istorijos muziejus, Gamtos istorijos muziejaus dvynys Marijos Teresės aikštėje, drauge su Venecijos Akademijos galerija. Garsioji "Audra" (aprašyta ir lietuviškai išleistame Juano Manuelio de Prada romane) pirmą kartą išvežta iš Venecijos, tačiau ji, kaip ir kiti parodos eksponatai, apšviesta taip šykščiai, kad joks ekspertas neatskirtų originalų nuo klastočių.

Dailės istorijoje Giorgionė, kaip Homeras ar Shakespeare’as literatūroje, – pusiau mitinis personažas, post human atliekantis autoriaus vaidmenį. XVI a. pradžios Venecijos salonų liūtas, gražuolis (byloja jo autoportretas), žavėjęs virtuozišku muzikavimu, mirė jaunas, nes pamylėjo maru užsikrėtusią moterį, ir iškart po mirties pelnė genijaus šlovę. Giorgio Vasaris dviejuose "Dailininkų gyvenimų" leidimuose, kurie ir yra vienintelis biografinių žinių apie menininką šaltinis, priskiria jam visai skirtingus paveikslus, taip pradėdamas begalinę atribucijos painiavą.

Dar painesnės už autorystės įrodymus yra santūrių ir lakoniškų Giorgionės paveikslų siužetų interpretacijos. Spręsdami ikonografijos galvosūkius, vieni menotyrininkai ieško vaizduose užkoduotų tekstų, kiti atmeta jų galimybę ir akcentuoja neverbalizuojamas būsenas bei prieštaringas emocijas. Ką reiškia izoliuotos, savyje užsisklendusios, į skirtingas puses žvelgiančios figūros paveiksle "Trys filosofai": tris karalius, tris amžiaus tarpsnius ar tris monoteistines religijas? "Audra" – ramiai stovįs piligrimas amžininko drabužiais (žiūrovo atstovas paveiksle) ir nuoga kūdikį žindandi moteris griuvėsių fone – tinka bemaž visiems bibliniams ir mitologiniams siužetams iliustruoti, bet veikiau tai intymios (dažnai vadinamos individualia, nors iš tiesų itin universalios) mitologijos, gvildenančios amžiną sudėtingų, dramatiškų moters ir vyro santykių temą, pradžia.

Giorgionės retrospektyva nesukuria bendros visumos įspūdžio, vaizdų daugiaprasmiškumą papildo stilių įvairovė: "Šventoji šeimyna" iš Vašingtono nacionalinės galerijos artimesnė Giorgionės amžininkui ir bendrapiliečiui Giovanniui Belliniui, o "Senė" – 1494 m. Venecijoje apsilankiusiam Albrechtui Düreriui. Parodoje eksponuojamos darbų rentgeno nuotraukos ir infraraudonųjų spindulių reflektografijos byloja apie begalinius užtapymus, apie darbo procesą be išankstinio eskizo. Laisvos figūrų, augmenijos masyvų ir kitų izoliuotų komponentų dėlionės, o ypač vidinio provaizdžio – pamatinio renesanso estetikos principo – stoka labiau asocijuojasi su siurrealistų cadavre esqui, negu su modernaus individo kūrybos peripetijomis. Ar tapytoją kamavo daugybinės asmenybės sindromas, ar Giorgionės kūryba iš tiesų yra kolektyvinė kokio nors masonų pirmtakų ratelio produkcija?

Albertina – XXI a. muziejus

Rembrandto van Rijno (1606–1669) retrospektyva Albertinoje taip pat susijusi su atribucijos skandalais. Prieš dvidešimt metų viso pasaulio ekspertams ėmus nuosekliai tirti genialaus olando kūrybą, paaiškėjo, kad bemaž trečdalį rembrandtų, tarp jų ir garsųjį Berlyno "Vyrą su auksiniu šalmu", sukūrė ne jis pats – ištisos stiliaus analizės metodus garbinančių dailėtyrininkų kartos tapo klastotojų aukomis. Tyrimų viešumą ir antikorupcinį pobūdį paliudijo paroda "Rembrandt/Not Rembrandt", 1995 m. surengta Niujorko Metropoliteno muziejuje. Rembrandto istorinė tapatybė nekelia abejonių, jis buvo ne tik talentingas menininkas, bet ir puikus verslininkas, sugebėjęs pelnytis iš savo autoriteto bei XVII a. sparčiai augančio modernaus individualybės kulto. Todėl pasirašydavo visus savo dirbtuvės gaminius, gerai suvokdamas, kad būtent signatūra, arba prekės ženklas, lemia jų vertę rinkoje.

iliustracija
Heraklio salė Lichtenšteino rūmuose

Albertinoje eksponuojami tik autentiški rembrandtai. Muziejaus kolekcijoje saugomas 41 Rembrandto piešinys ir pilnas spausdintos grafikos rinkinys. Parodai iš įvairiausių rinkinių pasiskolinta dar 50 piešinių bei 30 paveikslų, jie dešimtyje salių sukirstyti pagal žanrus, temas ir laikotarpius: autoportretai – įstabiausia ir mažiausia autorystės klausimų kelianti Rembrandto kūrybos dalis, pagal užsakymus tapyti portretai (kokia laimė, kad XVII amžiuje nebuvo fotografijos), nepagražinti moterų ir vyrų aktai, peizažai "iš natūros" ir "iš galvos", bibliniai ir mitologiniai įvykiai, žanrinės ir erotinės scenos – moterys su vaikais, šunimis ar vyrais, taip pat gyvūnai, juokdariai ir herojės (1634 m. nutapyta "Flora", kuriai pozavo nėščia žmona Saskia Uylenburgh, pasirodo, yra biblinė Judita, tik vietoj nukirstos Holoferno galvos ji laiko krepšį su gėlėmis, o vietoj kalavijo – simbolinį augmenijos valdovės skeptrą). Matyti, kaip menininkui senstant dažų sluoksnis storėjo, iliuzija nyko, o portretai darėsi vis labiau panašūs į autoportretus – ne tik Nyderlandų ekonominė krizė, bet ir Rembrandto išsilaisvinimas iš vyraujančių estetikos normų galėjo lemti jo finansinį bankrotą.

Albertina šiuo metu neabejotinai yra vienas įdomiausių ir perspektyviausių muziejų ne tik Vienoje, bet ir visoje Europoje. Netoli Operos ant bastėjos pastatyti rūmai, kadaise priklausę Saksonijos hercogui Albertui, – vieni gražiausių mieste, o Habsburgų kolekcijos buvo puiki turtingiausio pasaulyje grafikos rinkinio pradžia. Prieš metus atidarytą atnaujintą Albertiną aplankė 800 tūkstančių žiūrovų. Juos pirmiausia domino ne restauruotos prašmatnios Liudviko XVI stiliaus menės, o išsamios, unikalios (kitur nevežiojamos) Edvardo Muncho ir Albrechto Dürerio retrospektyvos. Po dešimt metų trukusios rekonstrukcijos muziejus įgijo dar ir požeminį erdvių kompleksą su "baltuoju kubu" modernizmo ir šiuolaikinio meno parodoms, biblioteka, restauravimo ir mokslinių tyrimų centru, o jo atkurtą autentišką XIX a. fasadą papildo institucijos įvaizdį atitinkantys šiuolaikinės architektūros elementai – Hanso Holleino suprojektuotas eskalatorius ir virš įėjimo kybantis titano stogas.

Vizuali maudynė suplukusiems turistams

Kovo pabaigoje Vienoje iškilmingai atidarytas dar vienas naujas muziejus – į restauruotus barokinius rūmus, priklausančius Lichtenšteino kunigaikščiui Hansui Adamui II, sugąžinta jo šeimos kolekcija, vadinama didžiausiu pasaulyje privačiu dailės rinkiniu. Lichtenšteino rūmai devintajame rajone, iki 2000-ųjų nuomoti Modernaus meno muziejui, turėtų tapti miestelėnų ir turistų traukos centru, kerinčiu savo freskomis ir lipdiniais, senovine biblioteka, baroko muzikos koncertais didžiojoje plafonais puoštoje Heraklio salėje, didžiuliu gėlėmis kvepiančiu parku bei restoranais. Pramoginę institucijos paskirtį išduoda vestibiulyje (sala terrena) riogsanti auksinė XVIII a. karieta. Muziejaus direktorius, architektas ir parodų kuratorius Johannas Kräftneris muziejų traktuoja ne kaip varginančių stebėjimų, o kaip malonių išgyvenimų vietą, todėl visų rūšių menai (o šeimos kolekciją sudaro ne tik paveikslai ir skulptūros, bet ir baldai, ginklai, auksakalystės dirbiniai) turį susilieti į vientisą ansamblį.

iliustracija
Giorgione. "Audra". 1507 m.

Ekspozicijoje – Vakarų dailės pavyzdžiai nuo ankstyvojo renesanso iki austrų romantizmo, tarp jų ir vienas iš pompastiškų batalinių Rubenso ciklų bei jo garsioji "Venera prieš veidrodį" – tapybinės iliuzijos simbolis. Atidarymo proga dar parengtos dvi parodos – "Klasicizmas ir bydermejeris" bei "Lichtenšteino rūmų istorija".

Strateginis muziejaus tikslas – supirkti visus kadaise prarastus Lichtenšteino kunigaikščio kolekcijos darbus ir reguliariai įsigyti naujų. Tam per metus kunigaikštis atseikėja 15 milijonų eurų – dešimt kartų daugiau, negu valstybės biudžetas skiria Meno istorijos muziejui. Viena iš Lichtenšteino rūmų darbuotojų taikliai pastebėjo, kad tarnauti aristokratams daug smagiau negu anoniminiams mokesčių mokėtojams. Eksponuojamą Franso Halso "Vyro portretą" Kräftneris sėkmingai perpirko už 2,7 mln. eurų po to, kai Meno istorijos muziejus jį privalėjo grąžinti Rothschildų šeimai, bet jam nepavyko susigrąžinti vieno rubenso, kai jo kaina aukcione pakilo iki 77 mln. eurų.

Rubensas – Lichtenšteino rūmų rinkinio pasidižiavimas. Kräftneris net sumanė Kalėdoms surengti Rubenso parodą, kurioje turėtų būti eksponuojami šio menininko darbai iš visų Vienos muziejų, tačiau Albertinos direktorius Klausas Schröderis bendradarbiauti atsisakė ir savo seniai sumanytą Rubenso retrospektyvą atidarys jau rugsėjį. Albertinai Lichtenšteino muziejus – ne konkurentas, jis nebent gali pervilioti taip pat atokiau nuo centro esančių barokinių Belvederio rūmų lankytojus.

Be paminėtų, Vienoje šiuo metu veikia dar keliasdešimt parodų. Reikšmingesnės – Vasilijaus Kandinskio retrospektyva modernizmo dailę nuosekliai pristatančiame Kunstforume bei gausa pribloškianti Vienos akcionisto, tapytojo, utopisto, pacifisto, kapitalizmo kritiko ir laisvos meilės šalininko Otto Muehlio retrospektyva Taikomosios dailės muziejuje.

Parodos vyksta: Elke Krystufek, "Needs", Georg Kargl Galerie iki V.16; Tony Matelli, "Abandon", Kunsthalle/ project space iki V.16; "Portrats. Picasso, Bacon, Warhol", MUMOK iki VI. 27; "Giorgione – Mythos und Enigma", KHM iki VII. 11; "Rembrandt", Albertina iki VI.27; "Otto Muehl. Leben/ Kunst/ Werk. Aktion Utopie Malerei 1960-2004", MAK iki V. 30; "Wassily Kandinsky Der Klang der Farbe 1900–1921", Kunstforum der Bank Austria iki VII. 18.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:21:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba