SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-07 nr. 613

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Šiuolaikinis garažas
25

Muzika 
• Jūratė Petrikaitė
Tiek daug dainuojančio jaunimo
15
 Beata Leščinska
Evelinos salonas
15
• Beata Leščinska
O, Bajadere…
3
• Fortepijoninio trio koncertas "Sugrįžimuose"
• Europos narės pasveikintos Edinburge
• Lietuvos pianistai konkurse Paryžiuje1
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Simon Lamuničre
Video / mediatekos
• Lina Jakeliūnaitė
Užupis kaimynų akimis
3
• Goda Giedraitytė
Lėlių ir gėlių galia
3
• PARODOS

Literatūra 
• Transcenduoti su A. A.
• Donato Banionio svajonės1
• VAKARAI

Teatras 
• Idėjai reikia dirvos
• Ramunė Balevičiūtė
"Naujosios dramos akcija ’04": mūsų dienų utopijos
• "Besimokanti Europa" Vilniuje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Talentas ir virtuvė4
• Kai vaidinu, jaučiuosi bejėgė1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Vienos wellness
1

Bibliografija 

Muzika

Evelinos salonas

Pianistės Evelinos Puzaitės rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje

Beata Leščinska

[skaityti komentarus]

iliustracija
Evelina Puzaitė

Balandžio 28 dieną, kai Londone vyko Tony Bleiro priėmimas, į kurį buvo kviečiami visų dešimties į ES stojančių valstybių atstovai, Vilniaus filharmonijoje rečitalį skambino pianistė Evelina Puzaitė, jau ketvirtus metus Didžiosios Britanijos sostinėje studijuojanti Guildhallo aukštojoje muzikos ir dramos mokykloje. Tai buvo vakaras Mažojoje salėje, šiaip ne itin jaukioje, tačiau gausi publika sušildė atmosferą tiesiogine ir perkeltine prasme. Žinoma, ypatingą nuotaiką kūrė vakaro šeimininkė. Vien jau Evelinos pasirodymas su įspūdinga suknele, kurią, beje, siuvosi būsimam koncertui "Barbican" salėje, suteikė vakarui Filharmonijoje tam tikros pakylėtos elegancijos.

Koncerto programa buvo didelė, rimta, parengta "ne studentiškai". Tai trys Domenico Scarlatti sonatos, Roberto Schumanno "Davidsbiundlerių šokiai", Ferenzo Liszto Transcendentinis etiudas Nr. 9 "Ricordanza", Maurice‘o Ravelio "Kilnūs ir sentimentalūs valsai" ir Camille‘o Saint-Saėnso Valso formos etiudas Nr. 6. Bisui pianistė pasirinko ne kurią nors Liszto ar Chopino miniatiūrą (kas būtų labiausiai tikėtina), bet tarp mūsų klasikos adeptų ne itin žinomo Erico Satie subtiliu charakteringumu sudominusią pjesę "Gnosienne" Nr. 3. Beje, šio prancūzų modernisto pavardė geriau pažįstama džiazo ir kino muzikos kūrėjams, o Evelina, kaip teko pasiaiškinti vėliau, be kita ko (be kūrybos) domisi ir džiazu.

Nenuostabu, kad programoje dominuoja romantinė ir impresionistinė muzika, nes ją, kaip teko išsiaiškinti, atlikėja labiausiai mėgsta. Visgi neliko pamirštas ir klasicizmas, tačiau ne Beethoveno ar Mozarto muzikos pavidalu, o Domenico Scarlatti sonatų, kurių, pripažinkime, bendroj opinijoj nelaikome "didžiojo" pianistinio repertuaro dalimi. Tiesa, ir pas mus jos skamba vis dažniau, nors paprastai būna "atvežtos" iš svetur (ne taip seniai jas Filharmonijoje skambino Mūza Rubackytė). Taigi įprastą Vienos klasikų ir romantikų jungtį čia pakeitė, mano galva, subtilesnis, bet taip pat labai logiškas Scarlatti ir romantikų derinys. Neprilygstamojo italų klavesinisto sonatų muzikos "charakteriai", tarp kurių kartais praslysta ankstyvajam klasicizmui būdingos preromantinės gaidelės, puikiai derėjo prie pianistės išieškotai pateiktos Roberto Schumanno "Davidsbiundlerių šokių" įvairovės. Beje, Scarlatti savo sonatas kūrė Portugalijos infantai, vėliau tapusiai Ispanijos karaliene, Marijai Barbarai – klausydamasi Evelinos kažkaip savaime tai prisiminiau... Galbūt tą lėmė pianistės atlikimui būdingas klasicistinis taurumas ir sykiu stiliaus pojūtis – tarsi girdėjai klavesino manualų kaitą, taip raiškiai buvo atskleista "epochos dvasia".

Tiesą sakant, nesu Schumanno muzikos gerbėja – man ji perdėm "emociškai nesubalansuota", labai daug joje štampais tapusių "romantiškų" polėkių. Bet, žinoma, "štampais" ją pavertė interpretuotojai. Kaip ją atliko Evelina Puzaitė? Jos interpretacijoje išgirdau daug niuansuotų, iš anksto apgalvotų, išklausytų dalykų. Pirmiausiai kalbu apie garso spalvą, garso išgavimo kultūrą, melodijos "vedimą", harmonijos (sąskambių kaitos) girdėjimą. Žinoma, kulminacinėse vietose pianistė tarsi pasiduodavo muzikos gūsiams, nė kiek neslėpė savo emocingumo, individualios raiškos, regis, muzika ją nešė.

Visiško impulsyvumo įspūdis. Tačiau, kaip dažnai ir būna, jis gana apgaulingas, nes tą impulsyvumą valdė protas, jis buvo "laiku ir vietoje". Turėjau progos perklausyti Lietuvos radijo darytą (taigi kokybišką) koncerto įrašą, ir nustebau išgirdusi, kiek nuosekli buvo pianistės interpretacija. Nustebino ir Evelinos (kuriai dabar yra vos per 20 metų) profesinis "ištvermingumas": kiekvienas nemažos programos kūrinys ar didesnio kūrinio dalis buvo išbaigtas, tinkamai techniniu ir interpretaciniu požiūriu atliktas, o kartu neprarastas ir didesnio kūrinio, ir apskritai koncerto programos visumos pojūtis. Tą atlikimą gali klausytis ne kartą kaip kokybišką "meninį produktą" (atsiprašau už prozą).

Beje, įdomu, kad rinkdamasi didesnes koncertų programas, Evelina Puzaitė visuomet konsultuojasi su savo profesore Joan Havill, ir tik gavusi jos pritarimą tas programas realizuoja. Taip pat teko išsiaiškinti, kad Londono mokykloje ypač daug dėmesio skiriama stiliui ir kad pianistei teko prisitaikyti prie šio reikalavimo, netgi kiek pažabojus savo individualybę, nes iki tol ji maniusi, jog muzikoje svarbiausia "išreikšti save", o dabar, jos įsitikinimu, svarbu žinoti ir pirmiausiai išmokti taip, kaip turi būti, ir jau šiuo pagrindu kurti savo interpretaciją. Taigi man įdomu buvo tai, jog rečitalio metu labiau buvo girdėti (galbūt dėl to, kad ir matei pianistę), tą "nuo savęs", tačiau klausantis įrašo puikiai išryškėjo "mokykla", ir sakyčiau, labai nebloga.

Lisztas – chrestomatinis pianistų kompozitorius, jo transcendentiniai etiudai, iš kurių išgirdome Devintąjį – pianistinės technikos, o kartu interpretacinės brandos lakmuso popierėlis, nes preciziškai atlikdamas tą sudėtingą materiją atlikėjas neturi pamiršti, kad tai tik priemonė. Liszto muzikos interpretaciją vėlgi pavadinčiau labai niuansuota – čia ne tiek buvo akcentuojamas muzikos virtuoziškumas, kiek kuriamos nuotaikos.

Visgi bene laisviausiai kūrybinis Evelinos Puzaitės pradas galėjo atsiskleisti atliekant Maurice’o Ravelio "Kilnius ir sentimentalius valsus". Čia ji iš tiesų daug improvizavo, tačiau ne chaotiškai, o subtiliai, prancūziškai, savo kuriamais garsiniais, spalviniais niuansais. Prancūziškas buvo ir finalinis rečitalio akcentas, vėlgi ne iš "populiariojo" pianistinio repertuaro – Saint-Saėnso Valso formos etiudas Nr. 6. Pačios pianistės "atrastas" kūrinys, kaip ir didžiuma programos, virtuozinis, reikalaujantis preciziškos technikos ir pirštų bėglumo, nuskambėjo efektingai.

Ir dar vienas dalykas, kurį galbūt reikėjo paminėti pirmiausiai – Evelina Puzaitė neabejotinai turi sceninės charizmos. Matyt, tai yra ir jos siekiamybė, nes pati yra sakiusi, kad neseniai jos matytas Marthos Argerich koncertas ją pakerėjo būtent atlikėjos skleidžiama energetika.

Apibendrinimai? Šis rečitalis parodė, kad Evelina Puzaitė jau yra ganėtinai brandi atlikėja. Jos planuose – gegužės 11 d. koncertas prestižinėje Londono salėje "Barbican Hall", kur kartu su orkestru atliks Ravelio Koncertą fortepijonui G-dur, o kitų metų sausį – pasirodymas "Royal Festival Hall". Konkrečių planų dėl koncertų Lietuvoje dar nėra, tačiau džiugu, kad šį kartą į Filharmonijos repertuarą jos rečitalis buvo įtrauktas po to, kai ji buvo pastebėta "Sugrįžimų" festivalyje, tokiu būdu labai konkrečiai atlikusiu savo misiją – tapusiu tarpininku sugrąžinant talentingą pianistę į mūsų koncertinį gyvenimą. Belieka tikėtis daugiau – ir Evelinos, ir kitų talentingų atlikėjų – "sugrįžimų" į Nacionalinę filharmoniją.

 

Skaitytojų vertinimai


3392. Pasipiktines repertuaras2004-05-10 20:37
"Domenico Scarlatti sonatų, kurių, pripažinkime, bendroj opinijoj nelaikome "didžiojo" pianistinio repertuaro dalimi". ???!! O ka tuomet ponia Beata laiko didziojo pianistinio repertuaro dalimi, jei to repertuaro pradininka lengva ranka is jo ismeta?.. Nors tenka pripazinti, kad tokio Scarlatti, koki ji pagrojo Evelina, gal ir nelaikytume didziuoju.:)

3393. Del repertuaro komentaru...2004-05-10 21:51
Eric Satie beje, yra labai zinomas tarp klasiku! Sios miniatiuros yra itrauktos i Europos saliu muzikos mokyklu repertuara vaikams!Cia Beatai:)) Na, o Evelina puikiai pasirode dar pereitame Ciurlionio konkurse! Reikia tokius "pastebeti"! Linkiu jai daug geru koncertu ne tik Lietuvoje!

3394. pritariu2004-05-10 22:05
simtu procentu pritariu pasipiktinusiam repertuarui del Scarlatti sumenkinimo: is Beatos erudicijos tokio posukio nesitikejau... ir apie Satie, maniau, kad zino daugiau nei siaurai kaip apie kino ir dziazo muzikos atstova. Laikas turbut i mokyklini suola sugrizti ar bent pries recenzijos rasyma enciklopedija pavartyti

3401. Beata2004-05-11 14:28
Parodykit man mokykla, kurioje pazindinama su Satie muzika? Beje, Satie zinovai, kas yra "Meduzos spastai"? O kas gi Lietuvoje (arba, pasakykite, kokiam koncerte girdejote) skambina Scarlatti sonatas (nes savo malonumui, zinoma)?

3403. Repertuaras2004-05-11 17:33
Scarlatti sonatas klausytoju, ne tik savo, malonumui Lietuvoje grojo: Jan Krzysztof Broja, Muza Rubackyte ir tikrai dar nemazai pianistu. Neturiu tikslo dabar raustis po uzrasus ieskant tikslesniu duomenu, bet paminejau bent tuos, kurie tas sonatas yra atlike ypac isimintinai. Bet Beata, jus juk rasete apie "didiji pianistini repertuara", o ne apie tai, ka groja ar negroja Lietuvos pianistai...

3405. L2004-05-11 18:08
O, super! Beatos diskusija su skaitytojais (hmm... Scarlatti atveju jie tikrai teisus:) ) isprovokavo mane pagaliau susizinoti, ka reiskia jos laidos pavadinimas!:)) Skubu dalintis ziniomis: tai Eriko Satie lyrine komedija "Le Piege de Meduse", parasyta 1913 m.

3406. zuzikas2004-05-11 21:06
Evelina sitoj fotkel lpanasi i ta kaip ji McBean?

3408. Beatai2004-05-11 23:46
Jonas Janulevicius viename paskutiniu savo recitaliu skambino Scarlatti sonatas (rasau "paskutiniu", nes jau senokai jis, o kaip gaila, fortepijonu musu nedziugina), minimum trys (tiksliai nepamenu) atlikejai is berods 2002 metais vykusio festivalio Klasika, skirto Chopinui ir Scarlatti, grojo pastarojo sonatas, o dar pridekite jau auksciau minetus. Antrojo festivalio sekanciais metais, kuris, deja, neivyko, tema kaip tik ir buvo prancuzu kompozitoriai, kuriu tarpe puikavosi ir Satie. Pasirodo, be Beatos jau pries kelerius metus buo ir daugiau, ir placiau, ir giliau zinanciu apie si kompozitoriu ir jo puikia fortepijonine muzika. O del Scarlatti, Beata, juk nevertejo gincytis? Ir dar su tokia arogancija...

3409. skubu pasitaisyti2004-05-11 23:59
na, Broja buvo vienas is Klasikos festivalio atlikeju. Bet vistiek, apie penkis pianistus mazai Lietuvelei, skambinusius Scarlatti keleriu metu begyje, - negi maza? Zinoma, jei palyginsi, kiek kartu vien si sezona skambejo Caikovskio pirmasis...:)

3410. Krapas2004-05-12 08:22
Dar kartą įsitikinau, kad skirtingų žmonių asmeninės simpatijos dažnai nesutampa, net jei jos liečia ir tokius neva "privalomus" ir "enciklopedinius" reiškinius kaip Satie ar net Dominykas. Nematau tame bėdos, kai tokius nesutapimus aptinku RECENZIJOJE. Beata, man patinka jūsų "prozos" fragmentėliai, bet patarčiau atsisakyti tokių dažnų kartojimų "kaip teko pasiaiškinti vėliau."

3411. pagarba2004-05-12 08:47
Atsiprasau, kad lendu ne i savo darza, bet man labai patinka profesionalios muziku diskusijos - kad ir pasiznaibydami, vis del to jus kalbat apie muzika ir jos vertinima, o ne liejat nemotyvuotas pamazgas, kaip pasitaiko kituose puslapiuose. Pagarba!

3414. Beata2004-05-12 16:14
Itikinot, Scarlatti sonatos tarpe Lietuvos pianistu yra "didziojo pianistinio repertuaro" dalis, nors, tiesa sakant, ta savoka apie didiji repertuara pavartojau gan ironiskai, turedama omeny, kaip kad issireiske "Skubu pasitaisyti", "kiek kartu vien si sezona skambejo Caikovskio pirmasis".

3415. ! :-) 2004-05-12 18:23
Kodel visi pastebi tik blogus dalykus? Juk visu pirma sioje recenzijoje reiketu izvelgti geruosius. Aisku geruosius dalykus pastebi visi, tik kazkaip nemadinga, "nelygis" girti, juk visada reikia tik peikti ir begalo kritikuoti.

3425. Krapas2004-05-13 21:26
Didvyriškai ir senamadiškai pasisisakau už Lygsvarą. Prašom peikti ir girti, bet po lygiai - ir pagrįstai. Be to, mielas Šauktuke, pastebėjus tokią tendenciją, galima būtų bent simboliškai pamaištauti, kad ir na pačiam paminėti kokį patikusį dalyką.

15475. Aldona SAkarienė :-( 2008-12-10 14:47
labai geras, ir nuobodus

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:20:57 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba