SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-07 nr. 613

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Šiuolaikinis garažas
25

Muzika 
• Jūratė Petrikaitė
Tiek daug dainuojančio jaunimo
15
• Beata Leščinska
Evelinos salonas
15
• Beata Leščinska
O, Bajadere…
3
• Fortepijoninio trio koncertas "Sugrįžimuose"
• Europos narės pasveikintos Edinburge
• Lietuvos pianistai konkurse Paryžiuje1
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Simon Lamuničre
Video / mediatekos
• Lina Jakeliūnaitė
Užupis kaimynų akimis
3
 Goda Giedraitytė
Lėlių ir gėlių galia
3
• PARODOS

Literatūra 
• Transcenduoti su A. A.
• Donato Banionio svajonės1
• VAKARAI

Teatras 
• Idėjai reikia dirvos
• Ramunė Balevičiūtė
"Naujosios dramos akcija ’04": mūsų dienų utopijos
• "Besimokanti Europa" Vilniuje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Talentas ir virtuvė4
• Kai vaidinu, jaučiuosi bejėgė1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Vienos wellness
1

Bibliografija 

Dailė

Lėlių ir gėlių galia

Eglės Vertelkaitės grafika Klaipėdos dailės parodų rūmuose

Goda Giedraitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Vertelkaitės grafika

Naujoji grafikės Eglės Vertelkaitės paroda, pristatoma Klaipėdos dailės parodų rūmuose, skandalingai demonstruoja nesuderinamų dalykų koegzistenciją. Jau pats parodos pavadinimas "Gėlės, lėlės ir karas" reikalauja klausiamojo ženklo ir apeliuoja į dviprasmiškumą. Kita vertus, jis atlieka determinuojančią funkciją, apibrėždamas E. Vertelkaitės parodos (o ir apskritai visos jos kūrybos) temų lauką: moteriškumo tapatybės paieškas, vaikystės pasaulio apžavus ir greta nuolat styrantį destruktyvųjį pradą.

E. Vertelkaitės darbai techniniu požiūriu nenutolsta nuo tradicinės grafikos priemonių, tačiau kurdama medžio raižinius, ofortus, dirbdama akvatintos, koliažo technikomis, spausdama estampus ant drobės menininkė ieško naujų vizualinės kalbos motyvų, konceptualių ir kontekstualių skiemenų, tinkančių vientisai šiuolaikinės grafikos mozaikai. Tad pasižvalgykime po Eglės vizijų pasaulį.

Gėlės. Gėles E. Vertelkaitė renkasi atsargiai ir naudoja saikingai. Ir vis dėlto jos drąsiai skleidžiasi dvimatėje grafikos plokštumoje: kartais aklinai uždengdamos visą kūrinio paviršių, kartais tik akcentuodamos tam tikrą kompozicinės sąrangos dalį. Dominuojantys jūros augalų ar lietuviškoje grafikoje itin paplitę zundos motyvai tarpsta baltose lelijų skaidulose. Tačiau, išskyrus keletą kompozicijų ("Jūros augalai", "Gėlytės"), gėlės E. Vertelkaitės estampuose nėra vien tiesioginiai floros atvaizdai. Jos asociatyviai ir simboliškai siejasi su moters tema, kurią Eglė pateikia provokuojamai. Viena vertus, tai – pačios moters seksualumo linija, kuri šioje parodoje nėra nei demonstratyvi, nei pernelyg erotizuota. Kalbama aksesuarinėmis užuominomis ar portretinėmis koliažų nuotrupomis. Kita vertus, autorės vaizduojamos moterys nebesislepia po gundytojų šydais. Šįkart daugiau apeliuojama į sekso, kaip veiksmo tarp dviejų lyčių, motyvą. Moteris nebėra vien tik pasyvi vyro žvilgsnio ir geidulio laukiančioji, o aktyviai meilės žaidimuose dalyvaujanti hetera.

Lėlės. Ieškodama moters tapatybės, Eglė atsigręžia ir į su motinyste susijusį vaiko pasaulį. Jis atsiskleidžia ne tik per įvairiausių žvėrelių ar žaislų (beždžionės, mušančios būgnelius, keliaujantys zuikiai, linguojančios lėlės) paveikslėlius, bet ir per vaikiškai naivią piešinio manierą, "padriką" kompozicijos sąrangą, kurioje nepaisoma perspektyvos ar planų derinimo dėsnių. Regis, piešinėliai netyčia nutupia į jiems reikiamas ir menininkės paskirtas vietas. Nuolat atsikartodami, tie patys motyvai nejučia "įtraukia" į savo tinklus, skatindami ieškoti naujame kontekste autorės jiems suteiktų interpretacijų lauko. Kita vertus, E. Vertelkaitė nesižavi idėjų klonavimu. Nors darbuose motyvai ir elementai dažnai kartojasi, kiekvienas grafikės kūrinys yra unikalus ir savitas. Kildami iš vieno branduolio, visi darbai išlaiko skirtingą pavidalą.

Karas. Gėles ir lėles E. Vertelkaitės darbuose nuolatos lydi netiesioginė mirties nuojauta, karo butaforija, formuojanti dviprasmišką kūrinio nuotaiką. Dažnas yra pistoleto, kraujo, peilio vaizdinys, o ir pačių darbų temai neretai pasirenkamas žudymo leitmotyvas (pvz., "5 būdai nusižudyti"). Tačiau karas čia irgi "vaikiškas". Tai – ne naikinantis, visa griaunantis reiškinys, bet išraiškos priemonė, siūlanti naujas kūrinio suvokimo galimybes. Kita vertus, mirtis asocijuojasi su tam tikra kaita, belaikiškumu. Gal dėl to visuose E. Vertelkaitės darbuose juntama (ne)tiesioginė kelionės metafora (aliuzija į kelionę gyvenimu?). Čia vienu metu, pamiršdami erdvės ir laiko paraleles, skraido lėktuvai, keliauja zuikiai, plasnoja angelai ir net Mergelė Marija. Laisvas ir nevaržomas judėjimas kūrybinio chaoso greitkeliuose leidžia menininkei kurti savitą pasaulį, kupiną tiek pačios autorės vidinių išgyvenimų, tiek ir sąveikos su išoriniu pasauliu refleksijų. Kelias čia tampa ne tik tiesiogine nuoroda, bet ir metafizine idėja.

E. Vertelkaitės darbai nesislepia idealizuoto pasaulio horizontuose ar utopiškų vizijų bei nerealių svajonių pogrindžiuose. Jie gyvena: yra žemiški, profaniški ir "purvini" (šiandieninės būties kontekste). Gal todėl dalis jų neįkyriai, bet akivaizdžiai alsuoja "popartiniais" komiksų plaučiais. Net mirtis čia keistokai juokinga. Dažnai darbuose pasitaikantys užrašai, primenantys ant sienų gatvėse nutrupėjusius memuarus, fiksuojantys meilės prisipažinimus ar garsių cigarečių prekinius ženklus, atskleidžia jaunimo gatvės kultūrą, o gražių moterų nuotraukų iškarpos iš žurnalų nenumaldomai apeliuoja į popsišką masinės visuomenės skonio suformuotą šiuolaikinę kultūrą.

E. Vertelkaitės darbai nėra gryni ir "švarūs". Pilka kasdienybės spalvų dermė, praskaidrinama oranžinės ir raudonos (kraujo?) spalvos properšomis, keliasluoksniškumas ir vienas ant kito gulantys vaizdinių klodai, iš taškelių montuojami piešinio kontūrai daro juos panašesnius į išdidintus pieštuku primargintos servetėlės kraštus ar iš vinukų "sukaltas" ornamentines mozaikas, nei į tradicinį vizualiai estetišką meno kūrinį. Bet būtent čia ir slypi E. Vertelkaitės kūrybinis žavesys.

 

Skaitytojų vertinimai


3433. Ruta2004-05-15 17:10
perskaicius toki pavadinima, nenoriu skaityti straipsnio ir eiti i paroda...geles, karas, brrr, gal ir liuks ta paroda bet pavadinimas dvelkia kazkuo...senovisku, banaliu

11683. Laure%Pa% :-) 2007-11-28 20:57
Nu nezinau nezianu atrodo idomi paroda...:) Bet kas ten zino kaip is tirkuju ten randasi...;DDDD

15434. abu :-) 2008-11-15 23:29
gera paroda

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:20:51 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba