SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-07-19 nr. 531

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Leonidas Donskis
Biografijoje sutelkta epocha
8

Muzika 
• Vladas Zalatoris
Orientyras - profesionalumas
2
• Margarita Dvarionaitė
Ugnė, Saulė, Gabrielė
• Muzikinės kūrybos dienovidis
• Jaunojo pianisto požiūris į J.S. Bachą4
• Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolės
• Meksikietiškų šokių fiesta Vilniuje1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Moteris tapyboje - lietuvių vyrų akimis
10
• Darius Sutkus
Periferija ar Eldoradas?
6
• Kristina Budrytė
Nesenstantis kičo pasaulis
16
• Laima Kreivytė
Saviveikla architektūroje
1
• Menų spaustuvės projektai10
• Viena žymiausių fluxus menininkių Takako Saito Kaune1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Neringa Bulotaitė
Religinės Vasiljevo intencijos
5
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Schemos ir žmonės
• Televizija nekvepia4
• Savaitės filmai2
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
 Kultūros politika šiandien13

Anonsai 
• Radijo pjesių konkursas1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

E.redakcijos skelbimai 
• Žemuoginė diskusijų pievelė
• Kaip turi atrodyti elektroninis 7md?16

Diskusijos

Kultūros politika šiandien

[skaityti komentarus]

Pokalbyje prie apskrito stalo dalyvauja Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos docentė, daktarė Margarita Starkevičiūtė, Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas, Kultūros ir meno tarybos narys Vytautas Balčiūnas, Dailininkų sąjungos pirmininkas skulptorius Vaclovas Krutinis, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovas, Vyriausybės konsultantas kultūrai kompozitorius Faustas Latėnas, Meno kūrėjų asociacijos pirmininkas rašytojas Vytautas Martinkus, Lietuvių PEN centro prezidentas, Vilniaus technikos universiteto filosofijos ir politologijos katedros dėstytojas, Kultūros, filosofijos ir meno instituto mokslo darbuotojas, "Kultūros barų" kultūrologijos skyriaus redaktorius Almantas Samalavičius, Vilniaus universiteto filosofijos katedros docentas, daktaras Krescencijus Stoškus, Rašytojų sąjungos pirmininkas, Kultūros ir meno tarybos pirmininkas literatūros kritikas Valentinas Sventickas

Gal galėčiau pasiūlyti pradėti pokalbį nuo pakankamai bendros temos: kaip kiekvienas iš Jūsų vertinate šiandieninę kultūros situaciją Lietuvoje? Kokias idėjas, sąjūdžius išskirtumėte, kokios tendencijos Jums galbūt kelia nerimą?

V. Sventickas: Pradėčiau nuo paskutinės klausimo dalies - kas man kelia nerimą. Šiokį tokį nerimą kelia kultūros polinkis į, pavadinčiau, fejerverkinę kultūrą, o kartu stebina valstybės dosnumas tokiai kultūrai. Jaučiu nepakankamą dėmesį toms kultūros sritims, kurios bent jau turi pretenzijų į išliekamumą. Kažkodėl tam, ką galima būtų vadinti fejerverkiniais kultūros pasireiškimais ar meno formomis, žiniasklaida skiria didžiulį dėmesį, tokiai kultūrai teikiama svari parama, o tai, ką galima būtų vadinti pamatine, tyliąja kultūra - nesvarbu, kas tai būtų: poezija, tapyba ar kamerinė muzika - nesulaukia atidesnio dėmesio. Manau, tokia situacija sukeičia vietomis kriterijus - kultūros supratimo, paramos kultūrai. Ši disproporcija man ir kelia tam tikrą nerimą. Žinoma, matau ir šviesių dalykų. Literatūros lauke mane džiugina jauni žmonės, kurie, kad ir turėdami didžiulių viliojančių pasirinkimo galimybių - verslo, kelionių, informacinių technologijų, - vis dėlto sėda prie popieriaus lapo ir rašo, tarkim, eilėraštį ar novelę. Tai suteikia vilties. Matyt, gyvas tam tikras prisirišimas prie tokio tipo kūrybinės saviraiškos, iš to atsiranda labai įdomių dalykų.

Gal galėtumėte tiksliau apibrėžti tą laiko ribą, nuo kurios pradeda mažėti dėmesys, kaip Jūs įvardijote, išliekamąją vertę turinčiai kultūrai?

V. Sventickas: Atsekti kokią nors aiškią ribą nėra lengva. Galėčiau sakyti, kad tai, ką pavadinau fejerverkine kultūra, pakeitė sovietmečio fasadinę kultūrą. Žinoma, kultūros situacija iš esmės keitėsi kartu su visuomenės lūžiu. Sunku būtų nurodyti metus. Tarkim, tai galėtų būti 1994-ieji. Kita vertus, tyliajam, rimtajam menui ir sovietmečiu dėmesio nebuvo labai daug. Sunku būtų sakyti, kad šiuo požiūriu kas nors iš esmės pasikeitė. Gal ir keistai skambės, bet sovietiniais metais gilesnioji kultūra - jei tik neužkliūdavo ideologiškai - visai neblogai galėjo išgyventi, reikštis. Dėmesio mažėjimas tokiai kultūrai gal ir suprantamas, net pateisinamas: Vakarų pasaulyje seniai atrastos ir išbandytos atraktyvios meno, kultūros formos - instaliacijos, hepeningai - sovietmečiu pas mus tikrai niekaip negalėjo reikštis, jos iškilo į viešumą kartu su laisvės banga. Bet kai kultūra suvokiama tik taip, tai ir kelia nerimą.

V. Krutinis: Jei jau kalbame, kas labiausiai kelia nerimą, kaip Dailininkų sąjungos pirmininkas pasakyčiau, kad labiausiai mums tiesiog trūksta erdvės kūriniams eksponuoti. Neturime nacionalinės galerijos. Yra daug privačių galerijų, tačiau daugelis dailininkų tiesiog neturi vietos savo kūrybos sklaidai.

Ar kiti pokalbio dalyviai pritartų šiai nerimo nuojautai vertinant šiandieninę kultūros situaciją?

V. Balčiūnas: Užsimezgęs pokalbis turbūt vis vien anksčiau ar vėliau kryps prie mūsų svarbiausios temos - kultūros politikos, kuri pačios kultūros genezės požiūriu yra išvestinė, bet dėl to ne mažiau svarbu apie ją diskutuoti. Dailininkų sąjungos pirmininkas kaip tik suformulavo kultūros politikos problemą, nes nacionalinės galerijos nebuvimas nėra pačios kultūros nevisavertiškumo ženklas, bet kultūros politikos prioritetų, kultūros institucijų funkcionavimo, sistemos dalykas. Visiškai aišku, kad XX a. menas turi būti rodomas, kad kultūros politika kaip tik ir turi rasti galimybių tai padaryti. Pastaruoju metu, nors ir labai nelengvai, nors ir su kliūtimis, šie dalykai jau po truputį juda į priekį.

Esminis diskusijos klausimas man būtų toks: kas yra svarbiausia kultūros politikoje, kokie jos aspektai turėtų būti pamatiniai? Mano manymu, dabar svarbiausi integracijos į Europos Sąjungą klausimai, t.y. tie veiksmai, kurių imsimės ar turėtume imtis, kad ir kultūros politikos požiūriu būtume normali europinė valstybė. Kitas labai svarbus ir dėmesio stokojantis dalykas - kultūros tyrimai, profesionali analizė, kuri padėtų susigaudyti situacijoje, leistų pajusti ir suvokti, kas, kaip ir kodėl daroma, kokie modeliai veikia, kokie reikalingi, apie ką užmiršome. Kad būtų dalykiškai aptariami svarbiausi kultūros politikos aspektai: nacionalinės kultūros plėtros programa, regionų kultūros plėtros programa, pamatiniai integracijos dokumentai. Svarbu, kad kultūrą tirtų, analizuotų ne tik pakankamai kvalifikuoti, bet ir ją jaučiantys žmonės. O tą kultūros jauseną - jos tikrumą, kasdienį buvimą - net ir suformuluoti nėra taip paprasta... Man rodos, kad Valentinas Sventickas, kalbėdamas apie vertinamus ir nevertinamus, palaikomus ir mažiau palaikomus, kultūroje mažiau pastebimus dalykus, užčiuopė kultūros politikos silpnąją vietą. Jei kultūros jutimas, supratimas yra menkas, nėra ko stebėtis, kad kultūros politikos mechanizmas kartais veikia beveik chaotiškai, kad atsiranda didžiulių disproporcijų.

A. Samalavičius: Kažin ar mūsų pokalbis būtų prasmingas, jei tik dalytumėmės savo refleksijomis, kas mums kultūroje patinka, o kas nepatinka. Aš, pavyzdžiui, taip pat galėčiau sakyti, kad manęs netenkina šiandieninė žiniasklaida, kad ją užvaldžiusi komercija. Bet vargu ar yra prasmės skųstis. Gal vis dėlto palikime nuošaly tai, ko negalime kontroliuoti. Daugelis privačių organizacijų veikia pagal savo principus, mes nei galim, nei turim teisę nurodinėti joms, kaip ir ką reikėtų daryt.

Apie ką gi turėtume diskutuoti? Manau, kad apie kultūros institucijų darbą ir tų institucijų poveikį kultūros politikai. Taip pat apie valdymo principus, apie kultūros valdymo situaciją apskritai, pagaliau apie kultūros finansavimą.

Visi suprantam, kad pati kultūros politika kultūros ir meno nekuria, o tik sudaro palankias arba mažiau palankias sąlygas atskiriems žmonėms arba jų grupėms kurti kultūrą. Kad ir kaip būtų, bet per tuos 12 metų susiformavo tam tikri kultūros politikos principai ir jie yra įgyvendinami. Kalbu ne vien apie Kultūros ministeriją, bet apie smulkesnius struktūrinius vienetus, pavyzdžiui, komisijas ar tarybas, kurias sudaro patys meno ir kultūros žmonės. Yra šiokia tokia parama kultūros kūrėjams - stipendijų programa, leidybos ar kitų projektų rėmimo programos. Kita vertus, taip ir neatsirado mūsų kultūros sklaidos užsienyje sistema, su tuo aš pats dažnai susiduriu, apie tai esu ne kartą rašęs. Pavyzdžiui, Lietuvos kultūros instituto, kuris turėtų dirbti tokį darbą, veiklos iki šiol nematau. Šioje srityje ką nors nuveikia tik atskiri ambasadose dirbantys žmonės. Pritariu Vytauto Balčiūno pastaboms apie kultūros tyrimų stoką. Tai, kad tokiems tyrimams jau kviečiami nepriklausomi analitikai, supažindinantys visuomenę su tyrimų rezultatais ir išvadomis, yra svarbus dalykas. Antai Margarita Starkevičiūtė ALF užsakymu atliko mūsų kultūroje dabar veikiančių pinigų skirstymo mechanizmų analizę ir pateikė, gal ir kontroversiškų, bet labai svarbių ir savalaikiškų išvadų. Žinoma, gaila, kad kol kas valstybinės institucijos nelabai linkusios pažvelgti į save, į savo darbą iš šalies. Štai ir šį tyrimą užsakė ALF, o ne ministerija ar jos padaliniai. Ir suprantu kodėl: nesinori parodyti, jog dirbama taip vangiai...

V. Martinkus: Tyrimus kartais užsako ir Kultūros ministerija. Kaip pavyzdį priminsiu: buvo atliktas menininkų socialinio statuso sociologinis tyrimas, turbūt pirmas panašus nepriklausomoje Lietuvoje...

V. Balčiūnas: ...kurį finansavo ALF.

V. Martinkus: Bet vis dėlto užsakė Kultūros ministerija. Tyrimo išvados paskelbtos internete, Kultūros institutas berods net išleido jo medžiagą atskiru leidiniu. Tačiau bėda kita. Atrodo, kad jokių svarbesnių išvadų iš to tyrimo taip ir nebuvo padaryta. O grįždamas prie pagrindinės temos - kultūros politikos - galėčiau daryti išvadą, kad tai ne vien mūsų ir, ko gero, ne užstalės diskusijų reikalas. Kultūros politika - jei jau egzistuoja Kultūros ministerija - yra valstybinių institucijų reikalas. Taigi tyrimai vykdomi, reguliuojanti institucija yra, o žingsnių, kuriuos mes galėtumėm priskirti kultūros politikos kaitai, nematyti. Visa tai sakau tik norėdamas papildyti tai, kas jau buvo minėta: tyrimus turi lydėti konkretūs kultūros politikos žingsniai. Pastaruosius 12 metų mes vis ginčijomės apie tai, kas yra kultūros politika ir ar ji apskritai reikalinga. Pamenu, "Kultūros baruose" kurį laiką tęsėsi diskusija, kur pasigirsdavo kategoriškų balsų prieš bet kokį kultūros valdymą. Gal dabar jau ir "Kultūros barai" kitaip mano?

A. Samalavičius: Norėčiau įsiterpti su replika: "Kultūros barai" tik suteikė tribūną įvairioms pakankamai argumentuotoms, kad ir skirtingoms, nuomonėms.

V. Martinkus: Bet svarbiau kas kita: kol mes ginčijomės, kokia turėtų būti ta kultūros politika, kurią kiekvienas vis kitaip suvokia, kol svarstėme, kaip ji turėtų būti realizuojama, susidarė tam tikros valstybinės struktūros, tam tikri svertai ir mechanizmai. Ir dabar mums turėtų būti svarbiausia, kad žmonės, kurie dalyvauja šių institucijų veikloje ir lemia sprendimus, nesikratytų savo priedermių, kad būtų sudaromos pačios bendriausios kultūrai reikalingos sąlygos. Aišku, kultūros politika taip staiga nepakeis kultūros situacijos, bet jeigu jos vykdytojai būtų dėmesingesni kultūrai, ir tai jau būtų gerai... Na, tarkim, yra kultūros politikos nuostatos, bet jos taip ir lieka gulėti stalčiuose. Ar pagal jas rengiamos kokios nors konkrečios programos, ar nuostatos lemia realius prioritetus?

Valentino Sventicko iškeltą sopulį bendresnių svarstymų apie kultūrą kontekste įvardyčiau kaip profesionalaus meno ir mėgėjiško meno konfliktą ar santykį. Konkretus pavyzdys: Lietuvoje turime unikalią meno kūrėjų vardu besivadinančią organizaciją, jungiančią daug tūkstančių menininkų, - tai kaip apie juos galvoti, kas jie tokie? Kokia kultūros politika turėtų būti jų atžvilgiu? Profesionalusis menas mūsų laikais yra paradoksaliai susilydęs su populiariąja, masine - mums lyg ir nemiela - kultūra. Tai tam tikro sąmyšio situacija. Aukštasis, elitinis menas dabar atsidūrė anapus savo paties ribos, tarsi persikėlė į užribį ir tik dėl to dar išlieka, egzistuoja. Kaip tuomet žiūrėti į tuos festivalius ir fejerverkus, kuriuos mes tarsi peikiam? Kultūros politikai, žmonės, dirbantys valstybės institucijose, iš tiesų vargu ar gali pajėgti atskirti tuos dalykus. Bet jei juos žinai, gali tiksliau vertinti situaciją.

Norėčiau šliūkštelti alyvos į ugnį: susidaro įspūdis, kad kultūros politika turėtų būti vykdoma "ten" - ministerijose, kitose valstybės institucijose, už uždarų durų, kabinetuose. Atliekamas vienas kitas - ne valstybės finansuojamas - tyrimas, bet jie nieko nelemia, diskusijos užverda ir užgęsta, tačiau negirdėti jokio atgarsio - esame linkę perleisti bet kokią sprendimo galią "jiems". Negi patys nieko negalime lemti, negi kultūroje dalyvaujančios suinteresuotos žmonių grupės niekaip negali susitarti ir paveikti kultūros politikos? Tarsi kultūra ir viešoji politika būtų visiškai nesusiję dalykai...

V. Martinkus: Patikslinsiu savo mintį: aš vis dėlto manau, kad kultūros politiką formuoja tokie sprendimai, kurių negali daryti visuomeninės organizacijos. Tarkime, klausimas, kokia lėšų suma turėtų būti skiriama menininkų stipendijoms, yra ne mūsų kompetencijos klausimas. Arba socialinės garantijos... Tuo ir skiriasi valstybinė kultūros politika nuo mūsų pageidavimų ar diskusijų.

V. Sventickas: Kalbant apie nepanaudojamas tyrimų išvadas, pritariu, jog tikrai trūksta faktų apmąstymo, rimtos intelektinės refleksijos. Kultūros politikoje, manau, labai jaučiamas fundamentalumo ir apskritai tęstinumo stygius: pasikeičia valdžios, ir vėl viskas pradedama iš pradžių, lyg nieko nebūtų nuveikta...

Almantas Samalavičius užsiminė, kad tam tikri kultūros politikos principai yra įgyvendinami. Bet jei nesama tęstinumo, jei principai keičiasi sulig ministrais, tai ar jie vis dar yra principai? Jei nėra aiškios strategijos svarbiausiais kultūros klausimais, aiškių nuostatų, vizijos, ar tai - vis dar kultūros politika tikrąja šio žodžio prasme?

V. Sventickas: Na, galim įvardyti, manau, bent vieną realią praėjusio dešimtmečio permainą: kultūros žmonės siekė ir pasiekė, kad kultūros srityje atsirastų daug daugiau savivaldos, pačių kultūros žmonių sprendimų, ką ir kaip daryti, kiek ir kam skirti pinigų. Tai įgyvendinta, ir tai - labai svarbi permaina.

V. Krutinis: Mano nuomone, žodžiai "kultūra" ir "politika" yra visiškai skirtingos prigimties, o nesusipratimai prasideda tada, kai jie bandomi vartoti kartu. Kultūra yra tai, kas šiuo metu kuriama remiantis ištakomis. Politikos prigimtis - ši diena, politiko ar partijos įvaizdis, formuojamas esant valdžioje arba jos siekiant. Šitas konfliktas ir lemia šiandienos kultūros situaciją. Kultūra, anot Vytauto Martinkaus, gyvena kažkur šone, užribyje, o vienadienę politiką lydi kita - vienadienė, reklaminė, komercinė - kultūra. Prie jos labai lengvai limpa pinigai, kapitalas, nes ji dažnai žongliruoja patrauklumu, atsiranda projektinis finansavimas, vėlgi orientuojamas į vienadienius renginius. Taip yra ir politikoje: politinėje arenoje politikas vos pasirodęs gali trumpam, bet efektingai tapti žymus, žinomas... Tokie dalykai žlugdo esmę. Kai atsiranda tokia vienadienė kultūra, kai vadovaujantis projektiniu finansavimu duodama 10% reikalingos sumos, o 90% siūloma susirasti patiems, nieko neįmanoma padaryti. Taip kultūra netgi dirbtinai supriešinama su visuomene. Kai kurie menininkai, eidami šiuo palengvintu keliu, susikuria sau vienokį ar kitokį vardą, bet labai abejoju, ar po 50 metų kas nors prisimins tokius vienadienius dalykus. Kai tik kultūrą sujungiame su politika, kaipmat atsiranda galimybė klestėti tokiems dalykams.

Vadinasi, kultūros politika iš esmės neįmanoma?

A. Samalavičius: Aš negaliu suprasti tokio paradokso: kaip Jūs, pone Krutini, būdamas kūrybinės sąjungos galva, atskiriate kultūrą nuo politikos? Kiekvienas jūsų valdybos sprendimas yra politikos formavimas. Juk sąjunga gauna valstybės pinigus būtent projektams, jūs juos vykdote, tačiau tvirtinate, kad projektinis finansavimas - tai vienadienė, reklaminė kultūra... Suprasčiau, jei būtumėte nepriklausomas kūrėjas, rengtumėte vien savo kūrinių parodas, gal tuomet su kultūros politika nieko bendra ir neturėtumėte. Bet Jūs savo darbu esate tiesiogiai susijęs su dabar veikiančia kultūros politika...

V. Krutinis: Tai skirtingi dalykai: institucijos, kurios dirba vienus ar kitus darbus, yra viena, tačiau mes juk kalbame apie kultūros politiką, nukreiptą į ateitį. Tie, kurie negalvoja, kokia bus kultūra po 50 metų, o galvoja apie save toje kultūros politikoje, - iš esmės tegalvoja vien apie save. O kai tokie žmonės, galvojantys tik apie save, pradeda formuoti kultūros politiką, tai mes ir turime šiandienos rezultatą. Be abejo, kultūros institucijos turi planuoti savo veiklą, tačiau žodžių "kultūra" ir "politika" samplaika man kelia įtarimą: ar ne todėl ir kyla nesusipratimai...Pinigai, kurie atiduodami vienadieniams dalykams, turėtų būti skiriami kultūrai...

A. Samalavičius: Vis dėlto norėčiau priminti, kad ne ministras pirmininkas savo potvarkiu dovanoja lėšas, o pačių menininkų sudarytos tarybos ar komisijos skiria arba neskiria pinigų mūsų kolegoms, rengiantiems festivalius, kitus renginius. Užsiimti normaliu lobizmu, ieškoti pinigų savo projektams, gauti jų ir organizuoti renginius - nemanau, kad čia yra kas nors gėdinga.

Diskusija pakankamai įsismarkavo, bet gal į ją įstrauktų ir kiti mūsų pokalbio dalyviai?

K. Stoškus: Norėčiau vėl sugrįžti prie Valentino Sventicko pasakytų minčių, nes jos man atrodo svarbiausios, nuo jų mes šiandien pradėjom, prie jų, man rodos, turėtumėm ir išlikti mūsų svarstymuose. Buvo bandyta - tegul ir metaforiškai - charakterizuoti dabartinę kultūrą, įvertinti dabartinės kultūros būklę. Ją įvertinus, supratus, jau galima bandyt galvoti, kokia kultūros politika dabartinei kultūrai yra reikalinga.

Turbūt reikėtų pasvarstyti, ar ta vadinamoji fejerverkinė kultūra atsirado dėl to, kad yra ją palaikanti kultūros politika, ar dėl to, kad gyvename tokiu istoriniu laikotarpiu, kai kinta identitetas, gyvenimo formos, kai vyksta turto perskirstymas. O gal yra ir kita priežastis, kurios mes nematome? Manau, visa tai ateina iš dabartinės civilizacijos. Modernioji kultūra iš tiesų yra tapusi šios dienos kultūra - vis daugiau gaminama tokių produktų, kurie reikalingi šią dieną, šią akimirką. Visose kultūros srityse galima įžvelgti tokių tendencijų. Tarkim, net klasikinėje muzikoje mums daug svarbiau festivaliai negu apskritai tokios muzikos plitimas. Svarbu pats renginys, šurmulys, apšvietimas, daug atvažiuojančių svečių, efektas. Net ir rimtoji literatūra nori būti vienadienė, tokios literatūros vis daugėja. Turiu galvoje ne tik masiniam skaitytojui skirtus bestselerius. Didžiulis informacijos srautas daugina knygų, kurių - iš anksto žinoma - niekas neskaitys. Informacija užpildo visus kanalus, bet ji jau neturi savo vartotojo. Dabar neįsivaizduojamai didelis ir labai geros, ir labai blogos literatūros pasirinkimas, bet knygos vienodai guli viena šalia kitos lentynose. Tik labai kvalifikuotas žmogus galėtų ką nors pasirinkti. Eilinis žmogus išvis negali pasirinkti. Nebėra pasirinkimo kriterijų arba jie nebeveikia. Visa literatūra tampa vienodos vertės. Svarbiausia tampa ne parašyti knygą ar ją išleisti, bet surengti knygos prezentaciją. Atėjom, pašventėm ir galime dėti knygą į lentyną. Arvydas Šliogeris galbūt pasakytų, kad po to galima knygą jau ir sudeginti.

Čia pasigirdo nuogąstavimų, kad dabar vyraujanti kultūra skirta šiai dienai, bet ir gyvenimas apskritai yra nukreiptas į šį momentą, nebėra tikėjimo, kad egzistuoja rytojus. Jei nebelieka tradicinės kultūros, įsitikinimo, kad taip, kaip yra dabar, bus amžinai, jei nebėra ir modernios kultūros, kuri tiki ateitimi, tai mums belieka kultūra, gyvenanti šia diena, gaminanti skulptūras iš sniego ar ledo. Tokios ledo skulptūros stoja lygia greta su klasikiniais kūriniais, jos niekuo ne prastesnės: kol ištirps, tol mes žiūrėsim. Vadinasi, šiuolaikinė kultūra iš tiesų fejerverkinė, efemeriška, momentinė, ši tendencija veikia visas sritis. Nereikėtų stebėtis tokia kultūros tendencija, nes tokia yra Vakarų civilizacija. O jei sutariame, kad tai yra reali tendencija, tai reikia galvoti, kaip mums gyventi tokioje situacijoje. Lietuvą tokia Vakarų civilizacijos įtaka užgriuvo kur kas netikėčiau nei senas Europos valstybes, kur šie procesai klostėsi nepalyginamai ilgiau. Svarbu, kokios jėgos nugalės. Mes žinom tuos frontus: postmodernizmas atsineša masinės kultūros tendencijas (čia atskirai reikėtų aptarti, ar iš tiesų egzistuoja masių ir elito priešprieša, nes postmodernaus suvokimo horizonte ji netenka prasmės). Ypač didelę įtaką daro žiniasklaida. Žiniasklaida suteikia kultūrai formą.

Mes bandome kalbėti apie kultūrą, kurią kuruoja Kultūros ministerija, bet gerai neįsivaizduojame, kas yra tos kultūros turinys. Prieš porą dešimtmečių "Literatūroje ir mene" Marcelijus Martinaitis, diskutuodamas apie poeziją ir kultūringumą, labai tiksliai pažymėjo, kad žmogaus kultūringumas negali būti dalinis - filosofas žino Kantą, šokėjas moka šokti, o poetas rašo ir skaito poeziją. Žmogaus kultūra reiškiasi tam tikru visumiškumu, o ne daliniu kokio nors dalyko mokėjimu. Lygiai taip pat su kultūros problema: bandom suplanuoti kokius nors dalinius veiksmus, bet nespėjam susigaudyti, kur link suka visa kultūra. Apklausos aiškiai rodo, kad 90 proc. didžiulės dalies žmonių poreikių tenkina žiniasklaida. Ką tuomet gali reikšti vienokie ar kitokie Kultūros ministerijos veiksmai? Televizija yra šiuolaikinė kultūra. Taigi pirmiausia reikėtų atskirti tas tendencijas, kurios ateina kartu su Vakarų civilizacija, tas sritis, kurios lieka už Kultūros ministerijos įtakos ribų, ir pagaliau tas sritis, kurios šaukiasi gelbėjamos ir kurios gali būti ar net turi būti paremtos. Lietuvos teatras yra labai svarbus gyvos kultūros požymis, bet jis priverstas išsilaikyti beveik savarankiškai. Bibliotekų - o jos atstovauja skaitymo kultūrai - būklė labai bloga: tai gal iš tiesų reikia imtis kokių nors apeliacijų į ministeriją, kad bibliotekos būtų aprūpintos knygomis, o dar klausimas - kokiomis knygomis, pagal kokius kriterijus, nes visų knygų neįmanoma sukaupti. Anksčiau buvo sakoma, kad išsilavinęs žmogus turi būti perskaitęs 50 knygų, bet kas dabar pasakys, kokias knygas reikia perskaityti, kad būtum išsilavinęs?

Atsiprašau, kad įsiterpiu, bet norėčiau paklaust: ar teisingai suprantu, kad Kultūros kongresas kaip tik ir subūrė žmones, kurie tarsi kelia aliarmą tokių Vakarų civilizacijos tendencijų akivaizdoje, bando atkreipti visuomenės dėmesį?

K. Stoškus: Jūs visai teisingai charakterizavote, tik mes manome, kad svarbu ne tik aliarmuoti, bet ir vienyti, nes dabartinė politika yra grupelių, turinčių didesnę ar mažesnę įtaką, politika. Kiekviena grupelė traukia į save. Pagaliau grupelių politika nėra demokratiška politika, kartais net grėsminga. Kultūros kongreso idėja ir buvo atkreipti dėmesį į tas kultūros sritis, dėl kurių svarbos mes sutariame ir kurių situacija yra prasta. Gal tai ir neišspręstų visų problemų, bet bent jau suaktyvintų visuomenę. Visuomet daugiau galima pasiekti - ir, svarbiausia, siekiant bendrų interesų, - kai ištiesiame vieni kitiems ranką, kai sutariame dėl tikslų, prioritetų. Sprendimų galimybės atsiranda tuomet, kai suvokiama, jog tai bendras žmonių, kuriems rūpi Lietuvos kultūra, reikalas.

A. Samalavičius: Iš tikrųjų viena silpniausių kultūros politikos grandžių yra bibliotekų komplektavimas, aprūpinimas: rajonuose bibliotekos uždarinėjamos, pastatai privatizuojami - tragiška. Tačiau dažnai įsivaizduojama, kad viską turi spręst ir daryt valdžios institucijos, ministerijos, taigi pačių kultūros žmonių mentalitetas, drįsiu pasakyt, dar yra sovietinis. Kažkas kažką padarys, kažkas mums duos arba neduos... Aš, pavyzdžiui, siūlyčiau kad ir tokią akciją: Rašytojų sąjunga turi kelis šimtus narių, Dailininkų sąjunga - taip pat, tai gal galėtų kiekvienas savo bibliotekoje surasti kokią nors nereikalingą knygą ar meno albumą, - manau, ir filosofai ką nors surastų, - sunešti į krūvą ir padovanoti, pavyzdžiui, kaimo mokyklos bibliotekai - pasikvietus televiziją, atkreipiant ir žiniasklaidos, ir visuomenės, ir vyriausybės dėmesį. Ir sulėktų ta pati žiniasklaida, kuri linksniuojama kaip neskirianti dėmesio kultūrai...

V. Krutinis: Jūs raginate dalyvauti tos politinės kultūros reklaminėse akcijose?

A. Samalavičius: Kodėl reklaminėse?

V. Krutinis: Kas šiandien yra paroda? Atidarymas. Mes nesunkiai galėtume surengti 360 parodų per metus, nes iš esmės reikalingas tik atidarymas, skambios akcijos. Lankytojų per likusį parodos laiką tikrai ateina nedaug...

A. Samalavičius: Aš kalbėjau apie visai ką kita: kartais mes galėtume atkreipti politikų dėmesį ne rašydami raštus ar graudendami apie sunkią kultūros būklę. Tuomet gal ir rezultatai būtų šiek tiek kitokie...

K. Stoškus: Ir Kultūros kongreso metu buvo kilusi idėja: suorganizuokime piketą. Neišdrįso. Esą kažkaip neoru, kaip čia dabar eisi, šūkausi...

V. Krutinis: Aš taip pat neskatinčiau tokių akcijų, man atrodo, yra kitų būdų... Bet dabar apie kitką: juk negalima sakyt, kad kultūrai visai neskiriama pinigų, kita vertus, didžiulė dalis jai skiriamų lėšų nuplaukia pastatų šildymui, eksploatavimui, remontui. Ir tai, kartoju, vis tos pačios lėšos kultūrai. Jei kas nors pabandytų tuos pinigus suskaičiuoti, kiltų, manau, pagrįstas klausimas: ar ta šiluma, tos paslaugos iš tikrųjų tiek ir kainuoja?

Margarita Starkevičiūtė jau bandė suskaičiuoti kultūrai skiriamus ir kultūros naudojamus pinigus. Gal norėtumėte pakomentuoti šią ar kitą diskusijos temą?

M. Starkevičiūtė: Viską galima suskaičiuoti, ir, tiesą pasakius, viskas jau yra suskaičiuota. Iš to, ką čia girdžiu, peršasi išvada, kad kultūrai visų pirma reikia pačiai save inventorizuoti. Didžiulės šildomos, valstybės išlaikomos teatrų salės stovi tuščios. Buvo sakyta, kad dabar kultūros politiką lemia grupelės, bet aš pasakyčiau, kad egzistuoja ištisas kultūrininkų klanas. Tas klanas tvirtina, kad į parodas niekas neina, knygų niekas neskaito, spektaklių niekas nežiūri, bet gal tos parodos, knygos, spektakliai yra neįdomūs? Gal vis dėlto ne visa Lietuva yra kvaila? Gal atvirkščiai: tie kūriniai nėra įdomūs? Kultūrai, kultūros žmonėms, negalima atsiriboti nuo visuomenės ir manyti, kad kiti žmonės yra pernelyg kvaili ir nesupranta jų kūrinių. Kitas dalykas, kad ir ministerijos, ir kitos institucijos, ir Seimas yra tokie, kokius išrinkome. Išrinkome daržovių bazių vedėjus. Tai kodėl nenueinate į tą pačią Kultūros ministeriją, į Seimą, pas Prezidentą ir nepasakote: taip daryti negalima. Juk jūs - autoritetingi žmonės, tai ir pasakykite, kad yra blogai.

Apskritai aš manau, kad būtent kultūra nulems arba nenulems mūsų valstybės bendrą pakilimą. Jokiu būdu ne atvirkščiai: ne valstybė nulems kultūros pakilimą. Nes kultūra turbūt atspindi ir mūsų mąstymo, suvokimo klišes.

F. Latėnas: Pratęsdamas pasvarstymus apie kultūrą ir politiką, norėčiau akcentuoti, kad didžiausią sumaištį kelia ne vienokie ar kitokie kultūros politikos principai, bet aukštus postus užimantys ir kultūrai įtaką darantys politikai. Man nekelia abejonių, kad kultūros griovimo darbą pradėjo iš Seimo deleguoti politikai. Pasėdėję Seime jie pasijunta visa žinantys. Lengva ranka daromi sprendimai, kurių neigiamus padarinius pajunta visi kultūros darbuotojai. 1998 m. buvo priimtas politinis sprendimas pakelti atlyginimus kultūros darbuotojams. Visi plojo rankom ir džiaugėsi, gyrė valdžią, tačiau greitai tai virto didžiulėmis skolomis, nes papildomai pinigų nebuvo skirta. Panašiai yra ir kitose srityse: mokyklos, kitos valstybinės institucijos gauna iš valstybės lėšų, kad užkaišytų skolas vėl brisdamos į naujas skolas, ir viskas vėl iš pradžios... Tai buvo pirmoji rimta klaida. Tokių dalykų galima išvardyti ne vieną ir ne du. Jau tada kultūros vairas buvo taip negrįžtamai pasuktas, kad dabar nebeaišku, kaip patekti bent jau į tą ankstesnę vagą, kai buvo tvarkomasi pakankamai protingai. Margarita Starkevičiūtė stebisi, kodėl menininkai nenueina ir nepasako, kad yra blogai. Teikėme daug įvairių pasiūlymų, tačiau nuo jų visada būdavo atsiribojama. Atsakymas visuomet tas pats: sprendimus priimame mes ir nuspręsime taip, kaip mums atrodo. Gal tikrai belieka piketuoti?

M. Starkevičiūtė: Tik tuomet, kai patys kultūros žmonės norės, kad kas nors pasikeistų, kai imsis konkrečių žingsnių, tik tuomet kultūra ir pasikeis, o kol bus laukiama, kad kas nors ims ir pakeis, tol situacija liks tokia, kokia yra.

F. Latėnas: Ne kartą siūliau teatrų vadovams eiti ir aiškintis, bet visuomet atsiranda tokių, kurie bijo, kad valdžia nubaus, nuims kokį nors priedą arba nebeduos subsidijų jo teatrui. Stabdo baimė. Apskritai prie kultūros politikos vairo turėtų būti tie žmonės, kuriais mes, menininkai, pasitikime. Kultūros visų pirma trūksta esantiems valdžioje.

A. Samalavičius: Visai nesistebiu, kad mes taip audringai reaguojame į Margaritos Starkevičiūtės mintis, nes kultūros žmonės ypač nemėgsta būti kritikuojami, vertinami iš šalies. Apie valdžią ar kitus mes galim šnekėti, bet neduokdie, jei kas nors pasako apie mus kitaip, nei mes patys galvojam.

Nors mes patys esame gerokai apkiautę. Štai neseniai su bičiuliu iš Švedijos nuėjau į mūsų Nacionalinį muziejų: dienos vidurys, musės zvimbia, salėse knapsi prižiūrėtojos, o lankytojo - nė vieno. Šalia "Kultūros barų" redakcijos kaip tik yra dailės galerija, žinau, kad per dieną į ją pažioplinėti užsuka vos penki šeši žmonės. Ką noriu pasakyti? Muziejai neinicijuoja edukacinių programų, neužmezga kontaktų su mokyklomis, švietimo darbuotojais. Kol neatsiras normalus švietimo ir kultūros ryšys - ne nuleistas iš viršaus, bet natūralus, pačių kultūrininkų ir mokytojų skatinamas - tol puikiausios ekspozicijų salės taip ir liks tuščios.

Kitas dalykas: valstybės parama disponuojančios mūsų kultūros institucijos nėra įpratintos atsiskaityti už meno, kultūros produkto, pavadinkime, suvartojimą. Jei knygos leidybai skiriama, tarkime, 50 000 Lt, o nuperkama vos 100 knygos egzempliorių, tai gal ir reikia dotuoti tik 100 egzempliorių. Kitaip tariant, nėra jokio grįžtamojo ryšio, jokios kontrolės.

Kultūros, filosofijos ir meno institute susikūrė pajėgi socialinių tyrimų grupė. Dirba jauni, perspektyvūs sociologai. Kiek jie gauna valstybės užsakymų? Čia buvo paminėtas menininkų statuso tyrimas. Bet sociologiniai tyrimai reikalingi ne retkarčiais, ne kartą ar du per metus. Jei mes nuodugniau tirtume kultūros produktų paklausos rinką, jei bent registruotumėm, kiek žmonių apsilanko dailės galerijose ar ŠMC, kiek ir kokių knygų perka, tai žinotumėm, kiek yra įvairios kultūros vartotojų. Televizijos labai atidžiai seka savo žiūrovų skaičių, o kultūroje jei kas nors atsitiktinai ir tiriama, tai tarsi per prievartą. Ir sociologai turėtų darbo, ir situacija būtų aiškesnė, ir pagaliau galima būtų priimti rimta analize pagrįstus sprendimus.

Kultūros politiką reikia analizuoti labai konkrečiai, siejant su finansavimą gaunančiomis valstybinėmis institucijomis, ir visuomeninėmis organizacijomis, per kurias kultūros poli- tika yra vykdoma, įgyvendinama. Pasakyčiau, kad ir čia sistema kol kas apgailėtina. Prie Kultūros ministerijos veikia Kultūros ir meno taryba, bet joje, kaip ir 1989 m., atstovaujamos 10 tų pačių kūrybinių sąjungų. Per dešimtmetį susikūrė daugybė naujų kultūros organizacijų. Tačiau jau 12 metų visose tarybose matome tuos pačius veidus. Kodėl rotacija vyksta taip vangiai, kodėl kultūros spektras suvokiamas taip siaurai? O ir iš tų 10 organizacijų visuomet komisijose ir tarybose sėdi jų vadovai. Tai gal valdybos galėtų deleguoti bent jau kitus žmones? Tarkim, šiuo metu aktyviai veikia filosofų draugija. Jos atstovų aš nematau jokiose komisijose. Dailės istorikų draugija - jų atstovų taip pat niekur nematyti. Tokių galima suminėti ne vieną dešimtį. Pagaliau kokio amžiaus žmonės posėdžiauja tarybose? Vėl gi jokių tyrimų niekas neatliko, bet įtariu, kad sėdi labai garbaus amžiaus žmonės. Manau, kad visoms ekspertų taryboms bei komisijoms nepakenktų šviežias kraujas. Kažkas panašaus vyksta ir su menininkų stipendijomis. Žmogus ekspertauja kokioje nors taryboje, o gretimame kabinete sėdi jo senas bičiulis, pažįstamas jau kokius 40 metų, tai kaip neskyrus jam stipendijos? Vaikai tėvams arba tėvai vaikams skiria nacionalines premijas...

F. Latėnas: Tokie dalykai kaip tik ir prasidėjo 1996 m. žiemą...

A. Samalavičius: Kad ir kaip ten buvo, situacija nėra normali.

V. Balčiūnas: Kultūros politikos modelis nėra joks status quo. Jis turi būti nuolat dinamiškai permąstomas, remiantis - aš vėl pakartosiu - tyrimais. Bet štai kas: jei pas mus atliekamas tyrimas, tai juo viskas ir pasibaigia. Kaip ir daugelyje kitų sričių - pasibaigia ten, kur turėtų prasidėti. Tyrimas reikalingas tam, kad atnaujintume modelius, o ne dėl paties tyrimo. Iš tikrųjų nuo savarankiškos valstybės pradžios ir nuo savarankiškos kultūros politikos principo, kurį nuosekliai diegė pirmasis kultūros ministras Darius Kuolys, jokių ryškesnių reformų ar darbų mes taip ir nesame padarę. Gal kai kurios sritys kartais patenka į dėmesio lauką, bet iš esmės modelio atnaujinę nesame, ir atrodo, kad neatnaujinsime. Štai Margarita Starkevičiūtė pasiūlė veikimo būdą "nueinu ir pasakau", bet kas toliau? Ar yra kaitai parengtų modelių, projektų, kultūros politikos subalansuotų veiksmų, kur susilietų ir teoriniai, ir praktiniai vandenys, iš kurių kultūros politika galėtų atsinaujinti?

Mane labai menkai gąsdina globalizacija arba buvimas Vakarų Europoje. Tokie gąsdinimai man primena Brežnevo laikus, kai visas pasaulis buvo virtęs Sovietų Sąjungos priešu. Reikia tirti ir kurti mums gyvybiškai reikalingus modelius ir veiksmus, kurių ypač prireiks nuo 2004 m., kai dalis valstybės biudžeto lėšų tekės į Europos Sąjungos kultūrinius fondus, o jau iš ten grįš ilgalaikėmis programomis tiems projektams, kurie atitiks Europos kriterijus. Kalbant, pavyzdžiui, apie ilgalaikes kultūros programas, mes esame stebėtinai keistoje situacijoje - ar su Vakarais lygintume, ar su Rytais. Lietuvos tūkstantmečio programa penkti metai nepatvirtinta... Nors ji kaip tik ir turėtų mums duoti kultūros sistemos atnaujinimą. Kultūros plėtros programa, kurią vyriausybė turėtų patvirtinti šių metų trečiąjį ketvirtį, - net nepradėta rengti... Regionų kultūros atnaujinimo programos projektas, su kuriuo turbūt daugelis jau susipažinome, kelia didžiulę nuostabą... Be šių dalykų mes visi - ar žarstytume komplimentus, ar kritikuotume - esame apimti didelio sąstingio ir, atrodo, neturim jokių projektų, kaip tą sąstingį įveikti.

V. Sventickas: Pokalbio pradžioje nuogąstavęs, vis dėlto norėčiau pasakyti, kas yra gero mūsų kultūroje. Kultūros atsinaujinimas per tuos 10 metų vis dėlto labai ryškus. Daug prisikėlusių reiškinių: bent jau tie žmonės, kurie sovietmečiu negalėjo atsiskleisti, yra labai šauniai atsivėrę. Dabar apie tuos fejerverkus. Dėl manęs - tegul būna. Visko reikia. Tik nesutikčiau, kad tai būtų vertinama taip pat kaip Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis. Štai ir viskas. Gal mano svarstymai pernelyg įtarūs, kartais ir pats nesi visiškai tikras, bet, man rodos, polinkis į ritualą, fejerverką yra kažkokiu būdu palaikomas...

Ar Jūs manote, kad fejerverkai - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme - yra kaip nors palaikomi valstybės mastu?

V. Sventickas: Niekas to negalėtų patvirtinti, bet kartais susidaro toks įspūdis. Gal tai ir savaiminis, dėsningas procesas, atsinaujinimo, naujumo, įvairių formų siekis, bet iš dalies gal esama ir tam tikros kultūros politikos, už kurią turėtų būti atsakinga pirmiausia ne Kultūros ministerija, o platesnė terpė. Tai ne vien kultūros, bet apskritai politikos reikalas, ir, ko gero, ne tik Lietuvoje.

Pokalbį moderavo Gediminas Milašius

 

Skaitytojų vertinimai


369. Rasa Miškinytė :-) 2002-07-21 14:04
Dėkoju 7md už šį gerokai mane įaudrinusį straipsnį. Perskaičius ir vėl peršasi tos pačios išvados: gyvenimas lekia nesustabdomais greičiais, keičiasi supratimas, vertybių skalė, sąmoningumas, konkurencija, tik nesikeičia mąstymas, kalbos tų, kurie vadovauja kūrybinėms sąjungoms ir predenduoja beesantys tikrosios kultūros gynėjais. Mano galva, jų sąmonė ir net drįsčiau pasakyti sąmoningumas, pilietiškumas užsikonservavo gynybinėse Sąjūdžio laikų pozicijose. Tada tai buvo savalaikė pozicija, tačiau dabar tai stabdys. Galiu paklausti pono V.Krutinio ar Lietuvos dailės bėda yra Nacionalinės galerijos neturėjime, o gal tai bendravimo su visuomene trūkumas, mokėjimas pateikti dailę kaip Lietuvos, naujos Lietuvos, einančios į Europą, kultūros dalį, savitumą, originalumą? Gal tai nemokėjimas matyti plačiau įvertinant pasaulinį kultūrinį, ekonominį ir politinį kontekstą? Supratau, kad politika Jums nėra svarbi, tačiau ar tik ne sąjungų vadovai privalo rūpintis savo srities reikalingumu visuomenei? Ar tai nėra politika, bet tai gali suprasti tik tas, kuris dirba tokį darbą, kuris turi toliaregišką matymą. Noriu užduoti ir klausimą visiems sąjungų pirmininkams, prezidentams, direktoriams: kokia numatyta atskaitomybė ir atsakomybė Jūsų sąjungų nariaims, deleguotiems į Tarybas, ekspertų komisijas. O gal jie vykdo tik savo sąjungų užsakymus, t.y. balsuoja už kuo gausesnį savo sąjungos narių finansavimą?
Ar egzistuoja pamąstymai, kas reikalinga šiuolaikiniai visuomenei, nemėginant jai lipinti neišprususios bandos etiketės? Tai Jūsų, mielieji, uždavinys eiti į visuomenę, ją patraukti, sudominti, sužavėti ir suvilioti. O tam reikia nemažai pastangų, išradingumo ir pilietiškumo, nes tai jūsų ir mūsų visuomenė, tai jūsų ir mūsų vaikai, broliai, seserys, tai jūsų ir mūsų finansai, atiduodami parodoms, renginiams, leidybai, į kuriuos ateina vienetai, skaito vienetai. Ar tai ne nesąmonė investuoti į tai, kas lieka nepasiekęs tikslo? Ar tik ne žiūrovas, skaitytojas, klausytojas turėtų būti jūsų tikslu? O tam, kad jį sudominti, reikalingas nuolatinis švietėjiškas darbas, bendravimas su jaunimu, diskusijos ne tik su nepatenkintais kolegomis, bet ir su filosofais, kultūrologais, sociologais, verslą išmanačiais piliečiais.
Griežtai rėžiu savo nuomonę, tačiau manau geriau ją išsakyti, nei nutylėti, gal tai pasitarnaus mąstymui. Užgauta savimeilė dažnai pasitarnauja progresui.

Dar trumputėlį apie kitas šio straipsnio diskusijos dalyvių nuomones.
Diskusija įkaito dėl pozicijų priešingumo ir tai puiku, nenuslydo paviršiumi, neišsivertė į bereikšmius bėdavojimus, tame jos pozityvizmas, tai verčia mąstyti, vertinti, o gal net ir keisti? Puiku, kad pokalbyje dalyvauja Margarita Starkevičiūtė, Almantas Samalavičius ir Krescencijus Stoškus, jų pasisakymai leidžia galvoti, kad judame ir judėsime į priekį, atversime savo sąmonę ir dvasią savo ateičiai. Pagarbiai, Rami

376. xX2002-07-22 00:58
Iš tiesų paskaičius tokią diskusiją galima padaryti išvadą, kad kultūros politikams ir funkcionieriams reikia dar daug mokytis ir šviestis - lankyti kursus, mokyklas, seminarus. O tai susidaro įspūdis, lyg po Didžiosios Spalio revoliucijos drg. Leninas būtų surinkęs darbininkus iš kalvių ir valstiečius atitraukęs nuo žagrės ir liepęs vadovauti.
Šioje diskusijoje yra ir viltį teikiančių idėjų, kur girdisi profesionalo balsas - kalbama apie dinamišką kultūros politikos modelį. Ar negalima tokio modelio sukūrimą užsakyti mokslo arba komercinėms organizacijoms - tautiečiams būtų duodama darbo, keliamas mūsų mokslo lygis etc. Be to, kiek pamenu, buvo kažkoks konkursas Lietuvos strateginio plano sukūrimui. Ar tie žmonės negalėtų patalkinti? Turime tokį potencialą - tiesiog kvaila jo napanaudoti savo pačių gerovei.
Šiaip l. gerai, kad rengiamos ir spausdinamos tokios diskusijos - jos bent parodo mūsų kultūros politikų tikrąjį veidą ir leidžia identifikuoti realią situaciją.

393. g2002-07-22 15:55
vien paskaičius diskusijos dalyvių pavardes, išgaruoja noras skaityti tokį straipsnį.NAFTALINAS.

402. MMM2002-07-22 17:09
Ar tai diskusija, ar tai tiesiog eilinis mijopisku wilnietisku patriarchu pavirkavimas?

404. xX ---> 3 ir 42002-07-22 17:22
Mielieji, siūlau vis tik paskaityti tekstą bei daugiau konstruktyvios tolerancijos "kitokiems". Pas daugumą yra pakankamai išminties, bet mažai "naujos" patirties - todėl tokios nerišlios šnekos ir gaunasi. Mano pasiūlymas būtų priimti įstatymą, pgl. kurį atstovavimas įvairiose biudžetinėse organizacijose būtų proporcingas amžiaus grupių dydžiui. Tai daug ką išspręstų kovoje prieš gerontokratiją:)

409. MMM2002-07-22 19:26
xX, ka Tu matai labai konstruktyvaus tose ju snekose, kad joms reikia rodyti konstruktyvia tolerancija (kas tai per dyvas bebutu)? Grupele zmoniu, kurie nesugeba ir nenori priimti gyvenimo demokratijos salygomis. Nera paprasciausiai siandienines patirties ju snekose, del to jos ir atrodo eiliniai tusti subjektyvus svaiciojimai.

411. xX2002-07-22 19:51
MMM - siūlote naują kultūrinę revoliuciją organizuoti? Aš geriau patarčiau mokytis, šviestis, tobulėti - Long Life Learning. Visiems mums reikia ir reikės mokytis, toks tas gyvenimas pasidarė. Jei mes dabar esame pakankamai jauni, kad ateityje negrėstų tokie konfliktai, turėsime ir mes išmokti keistis, kesti savo požiūrius, taigi, mokytis ilgai ilgai.
Ir dar. Taip, tolerancija gali būti pasyvi (abejingumas), gali būti konstruktyvi. Netolerancija visada irgi yra konstruktyvi, bet prieš tai kas nors sugriaunama. O juk kalbama apie sustainable development - tausojančią plėtrą.

416. tokia tundra2002-07-23 01:20
Oi, didysis kultūros teoretikas Vytautas Balčiūnas - didysis Vilniaus intrigantas ir savo klano puoselėtojas. Aišku, dar ir Meno tarybos narys (lengva atspėti, kas gauna valstybines stipendijas). Ne, tai yra baisu. Ir Starkevičiūtė yra teisi

417. xX2002-07-23 08:41
Hm, Tundra... Kaip čia išeina... taip sakant ... Balčiūnas ant kojos užmynė ... ir ... na ... neatsiprašė gal... na nereikėtų už tai ... kaip sakant ... viešai ... anonimiškai ... be faktų ... negražiai kalbėti ----- gal e-redakcija netyčia ... ištrins 8)-ą ... šįkart ... nepuošia laikraštuko:(

428. e-redakcija2002-07-23 23:15
E-redakcija tikrai tundros laiškelio netrins. Pati tundra turėtų arba atsiprašyti, arba pagrįsti savo teiginius. Iš kitos pusės - jei žmogus nekaltas ir išmintingas, jo joks šmeižtas neturėtų jaudinti. Bendrai imant, rašantys atsiliepimus turėtu save labiau kontoliuoti. E-redakcija už komentatorių teiginius neatsako, bet jokiu būdu neskatina nepagrįstų teiginių skleidimo. O tai reiškia, kad e-redakcija pasilieka sau teisę...

440. MMM2002-07-25 16:08
Life-long learning ideologija (i) uzdaro zmogu nesibaigiancio infantilumo busenoje ir (ii) plauna zmogui smegenis, kad vienintele vertybe yra savo asmeninio projektelio igyvendinimas. Sita siuo metu madinga ideologija, bekonfliktinio sambuvio trauka, revoliucijos - visa tai tera skaityt ismokusio proletaro-valstietijos aka middle class uzsiemimai. Galima patronizuojanciu tonu aiskinti kitiems apie visokius determinizmus - kaip jau ten reikes ismokti mokytis ir t.t. kaip kad kazkada komunizmo pergale buvo neisvengiama. Tik nuo to nei kiek aiskiau nepasidaro, ka gi tie diskuijos patriarchai pasiule. Siaip labai gerai, kad 7MD (ir "Kulturos barai") spausdina tokiu snekeliu pavarinejima, gali bet kas pasiimti ir paziureti, koks tas kulturininku lygis.

441. xX2002-07-25 16:29
Dieve mano! Gal 11)MMM neblaivus?! Tekstas, kuriame kitas sakinys prieštarauja prieš tai buvusiam. Atleiskit, MMM, bet su Jumis nėra dėl ko diskutuoti - padrikas sąvokų rinkinys - ir ar Jūs susigaudote savo mintyse? Gerai, kad šio numerio paskutinė diena, berods... ir jis atsidurs archyvuose.

442. MMM2002-07-25 22:19
xX, kas gi jau Tau prilygs saviteisuoliskumu ir telepatiniais sugebejimais? :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
6:19:41 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba