SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-03-19 nr. 606

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vytautė Markeliūnienė
Įvairialypių sąskambių darna

Muzika 
• Halina Radvilaitė
Variacijos dviem fortepijonams
• Jūratė Vyliūtė
Dienoms ir metams bėgant
• Marius Dagys
Spindesys ir šešėliai
• Ties permainų riba1
• Onutės Narbutaitės simfonijų ciklo premjera Vokietijoje
• Lietuvos EPTA seminaras-konferencija Kaune
• LNSO diriguos Aleksandras Anissimovas
• "Skrajojančio olando" belaukiant
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Ieva Koncytė
Gabalėlis Ispanijos Lietuvoje
3
 Živilė Ambrasaitė
Scenografo virtuvė
• Goda Giedraitytė
Tapyba šiuolaikiniuose kontekstuose
• Vida Mažrimienė
Pastabos apie užmirštą dailininkę
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• "Keistuolių teatrui" – 158
• Rasa Vasinauskaitė
Tragedijos kasdienybė
5
• Jaunieji kviečia ieškoti pasaulio krašto
• Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui"1
• OKT Teatro dienos reviu
• Pasaulinė teatrų vaikams ir jaunimui diena
• Apdovanojimas teatralams
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ir vėl karo vėjo nublokšti
• Linas Vildžiūnas
Kino atradimas
• Laima Kreivytė
Gimdymo slėpiniai
• Skirmantas Valiulis
Egzistencija, bet ne ta
1
• Savaitės filmai3
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Scenografo virtuvė

Dmitrijaus Mochovo paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Živilė Ambrasaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dmitrijaus Mochovo scenografija Williamo Shakespeare’o "Romeo ir Džuljetai". 1978 m.

"Scenoje nėra tikro dangaus, žemės, upių. Teatro dailininko užduotis – surasti ekvivalentą realiai gyvenimo erdvei: erdvei, kuri džiugina, arba erdvei, kuri slegia. Tam būtina vizija, metafora, simbolis – tai spektaklio sceninio sprendimo ieškojimas, ieškojimas to svarbiausio momento, įkvėpusio dramaturgą parašyti pjesę, režisierių – pastatyti spektaklį, kompozitorių – sukurti muziką. Kaip jis gimsta? Ar atmintis, svajonė, – tai kažkas, kas neduoda ramybės ir sukelia impulsą kūrybai? Šio impulso krūvis mintimis ir jausmais susieja spektaklio kūrėjus ir žiūrovus, atverdamas mums pasaulį, vadinamą teatru", – taip savo kūrybą apibūdina scenografas ir architektas Dmitrijus Mochovas.

Gimęs Novosibirsko srityje, tačiau gyvenantis ir dirbantis Baltarusijoje, menininkas parodoje pristato svarbiausius teatro scenai skirtus darbus – per trisdešimt darbo teatre metų jis yra apipavidalinęs daugiau nei du šimtus spektaklių Baltarusijos, Rusijos ir kitų šalių muzikiniuose bei dramos teatruose. 1999 m. D. Mochovo darbai buvo rodyti Tarptautinėje scenografijos kvadrienalėje Prahoje, kiek anksčiau jo kūrybos parodos rengtos Budapešte, Londone ir kituose Europos miestuose. Tai nėra pirmasis dailininko apsilankymas Lietuvoje – 1982 m. jis Kaune apipavidalino K. Adomaičio režisuotą spektaklį-pantomimą "Žuvėdra, vardu Džonatanas Livingstonas".

D. Mochovo paroda atskleidžia visą scenografo virtuvę: joje eksponuojami maketai, brėžiniai, scenografijos ir kostiumų eskizai. Scenos apipavidalintojo dirbtuve paversta erdvė, kurioje galima susipažinti su būdingiausiais įvairialypės autoriaus kūrybos aspektais. Įdomiausia ekspozicijos dalis – maketai, ne tik įkūnijantys dailininko vizijas, bet ir leidžiantys geriau suprasti, kaip funkcionuoja brėžiniuose pavaizduoti mechanizmai ir kaip atrodo į trimatę erdvę perkelti eskizuose pavaizduoti scenovaizdžiai.

Dailininkas mėgaujasi konstrukcijomis – tai viena pagrindinių išraiškos priemonių, naudojamų įgyvendinant menines vizijas. Scenovaizdžio konstrukciniai elementai nėra slepiami. Karkasas, kaip ir fachverkinėje architektūroje, nėra dangstomas kitomis medžiagomis. Jis, iškeltas į paviršių, papildo kompoziciją ažūrinėmis konstrukcijų detalėmis, kurios išryškina scenovaizdžio koncepciją arba net tampa pagrindiniu jos elementu, kaip kad atsitiko apipavidalinant Williamo Shakespeare’o "Romeo ir Džuljetą" (Stavropolis, 1978 m.). Čia buvo panaudotos metalinės ažūrinės konstrukcijos, sudarančios dviaukštę galeriją, apjuosiančią scenos viduryje esančią aikštelę. Visos kompozicijos centre atsidūrė šviesos stulpas, aplink kurį judėjo grakšti konstrukcija, lengvai virstanti tai svečių priėmimo sale, tai nesutariančių giminių susirėmimo vieta, tačiau visada išliekanti narvu savo herojams.

Keliasluoksniškumas nėra vien tik erdvinio sprendimo bruožas. Scenoje regimas vaizdas – tai vizualizuoti spektaklio herojų charakteriai, jų vidinės dramos, jausmai ir mintys, atsiskleidžiančios taikliai parinktais simboliniais pavidalais. "Hamlete" (Jaroslavlis, 1997 m.) dailininkas siekė įkūnyti vidinį herojaus konfliktą. D. Mochovo sumanymu, scenoje buvo pastatytas paviljonas su senovinio kulto pastato panorama, "pridengta" vėlesnių epochų sluoksniais, už kurių matėsi nykstančios freskos. Šią konstrukciją užbaigė beveik barbarišku būdu įterpti šiuolaikinės architektūros elementai. Taip regimasis W. Shakespeare’o tragedijos pasaulis D. Mochovo dėka įgavo gan netikėtą plastinę išraišką.

D. Mochovas – įdomius scenos apipavidalinimo sprendimus siūlantis menininkas. Jo kuriama scenografija nėra vien tiktai konceptuali arba kūrinį iliustruojanti erdvė – ji yra veikiantis, vaidinime aktyviai dalyvaujantis organizmas. Kaip vieną iš sėkmingiausių sprendimų autorius įvardija nesudėtingą judančią konstrukciją, kurią jis vadina "skraidančiu audeklu". Ji buvo panaudota ir minėtame 1982 metais Kaune pastatytame spektaklyje. Tai visą arba dalį scenos plokštumos dengiantis audeklas, kurį prireikus galima nuleisti arba pakelti. "Žuvėdroje" jis, pasiūtas iš permatomo audinio, ramiai pleveno virš scenos, kurdamas banguojančios jūros įspūdį.

Laisvų, tapybiškų ir matematiškai apskaičiuotų konstrukcinių elementų derinimas bei šviesos efektai padeda sukurti įtaigų, sudvasintą ir poetišką reginį, būdingą visiems D. Mochovo darbams. Šiame fone pasirodo pastatymo stilistiką ir literatūros kūrinio dvasią atitinkantys kostiumai, kurie yra labai skirtingi, kaip ir dailininko kuriami scenografijos darbai – kartais gali kilti abejonių, ar jie tikrai priklauso vienam autoriui. Galimi įvairūs sprendimai – kuriant vieno spektaklio kostiumus pasikliaujama istorinėmis jų raidos ypatybėmis, kitur jie tampa erotiškais avangardistiniais kūriniais, vieni siūnami iš tradicinių audinių, kituose trūkstamos aprangos dalys prieš kiekvieną spektaklį tiesiog nutapomos ant aktorių kūnų. Tačiau visais atvejais siekiama harmoningos, stilistiškai bendros vizualinės išraiškos.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:19:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba