SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-03-19 nr. 606

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vytautė Markeliūnienė
Įvairialypių sąskambių darna

Muzika 
• Halina Radvilaitė
Variacijos dviem fortepijonams
 Jūratė Vyliūtė
Dienoms ir metams bėgant
• Marius Dagys
Spindesys ir šešėliai
• Ties permainų riba1
• Onutės Narbutaitės simfonijų ciklo premjera Vokietijoje
• Lietuvos EPTA seminaras-konferencija Kaune
• LNSO diriguos Aleksandras Anissimovas
• "Skrajojančio olando" belaukiant
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Ieva Koncytė
Gabalėlis Ispanijos Lietuvoje
3
• Živilė Ambrasaitė
Scenografo virtuvė
• Goda Giedraitytė
Tapyba šiuolaikiniuose kontekstuose
• Vida Mažrimienė
Pastabos apie užmirštą dailininkę
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• "Keistuolių teatrui" – 158
• Rasa Vasinauskaitė
Tragedijos kasdienybė
5
• Jaunieji kviečia ieškoti pasaulio krašto
• Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui"1
• OKT Teatro dienos reviu
• Pasaulinė teatrų vaikams ir jaunimui diena
• Apdovanojimas teatralams
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ir vėl karo vėjo nublokšti
• Linas Vildžiūnas
Kino atradimas
• Laima Kreivytė
Gimdymo slėpiniai
• Skirmantas Valiulis
Egzistencija, bet ne ta
1
• Savaitės filmai3
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Dienoms ir metams bėgant

Koncertai Vilniaus rotušėje ir Stasio Vainiūno namuose

Jūratė Vyliūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Melita Diamandidi ir Nijolė Ambrazaitytė

Baigiantis žiemai ir saulelei vėl atkopiant, teko išgirsti keletą didžiojoje Vilniaus miesto afišoje tarsi ir ne pirmos eilės, ne itin reikšmingų, o vis dėlto svietą žadinančių koncertų. Vasario 3 d. į Rotušės salę savo draugus pakvietė Sofija Jonaitytė. Dainuodama ir savo nepavargusiu balsu, grakščia scenine elgsena gaivindama klausančiųjų atmintyje puikiuosius savo vaidmenis – Serpiną, Margaritą, Elizabetę, Rozalindą, Ledi Makbet, Indrę, Gabrielę, – Jonui Bruveriui padedant dar pasakodama apie save, ji kūrė tą ypatingą nuotaiką, kurioje įsiviešpatauja Grožis ir Gėris. Salėje jos klausėsi nemažai moksleivių – tai solistės nuopelnas. Ji puoselėja kilnią idėją: lankosi mokyklose (ne vien Vilniuje) ir steigia operos mylėtojų grupeles – kad Opera ateityje atsiremtų į šiek tiek parengtą, labiau išprususį klausytoją. Ne veltui monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas apie Sofiją Jonaitytę yra sakęs: "Be jos Lietuvoje būtų truputį tamsiau".

Visais aspektais unikalus Juozo Rimo improvizacijų vakaras, vėlgi įvykęs Rotušėje (vasario 17 d.). Žodis "improvizacija" šį kartą įgijo aukščiausią rangą: siejosi su virtuoziška technika ir švarios dvasios turiniu. Jau seniai įsitvirtinęs muzikantų pasaulyje kaip pavyzdinis obojaus meistras, Juozas Rimas šį sykį prabilo balso stygomis: dainavo lietuvių kaimo dainas, protarpiais pratęsdamas jų mintį obojumi griežiamomis įžangomis ar intarpais tarp posmų. Vokalas ir instrumentas stebėtinai sutartinai, vientisai reiškė mintį ir taip jautriai vienas kitą papildė, kad nežinojai – obojus dainuoja ar dainininkas griežia. Štai ką reiškia instrumentinis vokalizavimas! Etnomuzikologė Zita Kelmickaitė buvo trečias personažas, tačiau ne tas, nereikalingas, o jautriai įsiterpiantis savo žinojimu; kai ji papasakoja apie senutę, iš kurios užrašyta daina, tai ir Juozo Rimo interpretaciją giliau suvoki. Manau, didelis nuostolis, kad šis koncertas niekaip neįamžintas: Juozo Rimo dainuojamos senojo kaimo dainos – dainavimo būdo, dinaminio niuansavimo, idėjinio traktavimo požiūriais – atskirų studijų objektas.

Operos scenos riteriui Vytautui Juozapaičiui šiais metais įteiktas Operos bičiulių draugijos "Kipras". Perpildytoje Rotušės salėje (kovo 8 d.) statulėlę įteikusi garbioji operos veteranė Irena Jasiūnaitė savo galingu sodriu balsu įtaigiai paskelbė: "Kipras Petrauskas – lietuvių operos simbolis, ir aš nedvejodama jį perduodu jums". Plojimų audra: tuo niekas neabejoja. V. Juozapaitį palankiai vertina, myli žinovai ir mėgėjai, moterys ir vyrai, jauni ir seni, turbūt nė teatre "antijuozapaitininkų" nėra. Kur tokio visapusiško žavesio priežastis? Be abejo, talentas – jo neturėdamas nė nesibelsk į Olimpo vartus. Tačiau šis artistas šviečia dar kažkokia individualia patrauklumo spalva. Man regis, atsakydamas į vakaro vedėjo dirigento Jono Aleksos klausimą, kokie būdo bruožai padeda dainininkui, jis pats tą savo savybę ir apibūdino. Tai – padorumas, nuoširdumas ("scenoje dirbtinumas iš karto pastebimas ir atstumia"), be to, pasitikėjimas savimi, savo galimybių žinojimas, na ir siekimas – "šiek tiek daugiau, negu gali".

Dar vieno dainininko, tiesa, neišsipildžiusių troškimų dainininko (operos teatre vos pradėjusį dainuoti kartu su žmona Rasa Kučingyte 1948 m. ištrėmė į Sibirą), Aleksandro Šleinio vakarą, skirtą jo 90-osioms gimimo metinėms, S. Vainiūno namuose surengė Lietuvos muzikų rėmimo fondas. Jaukioje kamerinėje aplinkoje guviai ir įdomiai prisiminimais dalijosi pats jubiliatas (vakarą vedė Vaclovas Juodpusis), jaunatviškai įkvėptai dainavo Muzikos akademijos doc. Irenos Argustienės studentės, solistai Julija Stupnianek, Vytautas Kurnickas, S. Vainiūno kūrinius skambino Jūratė Šleinytė, prieš tokią solidžią auditoriją debiutavo vos iki fortepijono klavišų priaugęs Šleinių vaikaitis – gal būsimas neišsipildžiusių svajonių realizuotojas? Malonu, kai taip vienu akimoju atsiskleidžia devyni žmogaus gyvenimo dešimtmečiai. Ir kad jie užpildyti pastangomis ne vien išlikti, o ir padaryti. Šleinių šeimai taip pat pritiktų: be jūsų Lietuvoje būtų truputį tamsiau.

Nepriklausomybės dienos išvakarėse (kovo 10 d.) S. Vainiūno namuose įvyko tradicinis muzikinis trečiadienis. Tik netradicinis buvo jo veikėjas: jau senokai iš muzikos sferų pasitraukusi Nijolė Ambrazaitytė. Ar ji dainuos, ką dainuos ir kaip? A. Raudonikio "Lietuva iš paukščio skrydžio": per ankšta jos operiniam balsui kambario erdvėje. A. Bražinsko, J. Žilevičiaus, St. Šimkaus dainos: dabar jau dinamika balansuojama, garsą nuspalvina emocija. Negi ir tokią patyrusią artistę veikia scenos jaudulys? "Nesijaučiu kaip žuvis vandeny – retai dainuoju. Šiandien jaudinausi taip pat, kaip ir aną kovo 10-ąją, kai susirinkę į pirmąjį savo posėdį ryžomės pasiskelbti esą laisvi ir turintys nepriklausomą valstybę. Kažkas sakė – šokame kaip nuogi į dilgėles, o man atrodė – gal ir į kraujo klaną. Bijojau, bet veikti reikėjo. Niekada nebuvau drąsi. Ir dėl dainavimo niekas nuo mažens manęs neklausė, ar gali, ar nori: išstumia, ir dainuok."

Orfėjo, Dalilos arijos, Karmen chabanera (akompanuoja Melita Diamandidi). Akivaizdu, kad balsas išliko ne vien stiprus, o ir trijų oktavų diapazonų neprarado: sopraniškosios viršūnės skaidrios ir be įtampos, apatinis registras – tamsus, bet ne sunkus. Tebėra paslankus, nors ne toks paklusnus; gal ne visus niuansus, kuriuos diktuoja meninė nuojauta, išgauna. Chabaneroje sužėri azartiškas šokio ritmas – jau iš šio nedidelio fragmento aišku, kad Ambrazaitytės Karmen ne prancūziško, o ispaniško charakterio. Pasigėrėtina! "Bet Karmen nebuvo mano mėgstamas vaidmuo. Teatre operą vis iš naujo statydavo, vis reikdavo žodinį tekstą persimokyti. Daug teatrų, netikėtumų, partnerių, kurie krėsdavo visokius pokštus. Po spektaklio su gruzinų tenoru Zurabu Sotkilava mano kūnas liko mėlynėmis išmargintas – atrodė, kad scenoje jis iš tikrųjų nori mane užmušti. "Karmen" muzika, žinoma, nuostabi, tik kur dabar ją išgirsi – nebent skalbimo miltelių reklamoje. Labiau už Karmen, Eboli, Amneris mėgau Šarlotę: ji ne tokia egzaltuota, normalesnė, švelnesnė."

Vygando Telksnio dainos "Vizija" ir "O, Lietuva, tariu tavo vardą" (St. Žlibino, N. Rimkienės eilės): ne – dainuškos, o išgyventi, nuoširdūs pasisakymai. Kadaise autorius, vos parašęs, atnešė jas Nijolei (V. Telksnys mirė 1991 m.); jas pirmą kartą ir padainavo.

"Mano kūrybinis gyvenimas nutrūko, kai prasidėjo Sąjūdis ir sunkus politinis darbas... Dėl Lietuvos verta buvo daug ką iškęsti, daug ką paaukoti. Pagrindą pastatėme: pykomės, ginčijomės, skaldėmės, klydome, tačiau brolžudiško karo išvengėme. Kad tik dabartiniai politikai sėkmingai išvestų į saugios Europos erdvę."

Pasitraukusi iš politinio darbo, Kovo 11-osios akto signatarė, sceną palikusi aukščiausiais titulais įvertinta operos solistė N. Ambrazaitytė imasi plunksnos. Savo prisiminimų rankraštyje ("Virš mūsų poliarinė pašvaistė"; jo ištrauka "Pirmasis honoraras" buvo publikuota leidinyje "XXI amžius", Nr. 98, 2003 12 24) jau papasakojo vaiko širdele išgyventą Sibiro tremtį. Kaip galima spręsti iš jos pačios paskaityto fragmento, atsisuko į mus dar viena savo talento savybe: ir pasakotoja intriguojanti, originali, ir skaitovė su sava intonacija.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:18:59 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba