SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-07-04 nr. 575

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Beata Leščinska
Naujovės ir tradicijos

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
"Kristupo vasaros" atokaitoje
• Kelionė padovanojo harmonijos pojūtį
• Operos teatro ryšiai su Azijos šalimis1
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Meno juslės
• Armina Jonušaitė
Iki ir ačiū už žuvį
• Austėja Čepauskaitė
Mezganti Rosemarie Trockel
• PARODOS

Literatūra 
• Nikolajus Gumiliovas

Teatras 
• Bendras tikslas - teatras
• Junija Galejeva
Teatras, einantis teisingu keliu
• Vytautas Benokraitis (1931-2003)
• Rasos Rapalytės dainuojamos Edith Piaf dainos sužavėjo Paryžių
• TEATRAI

Kinas 
 Skirmantas Valiulis
Dar kartą "Edis"
• Taisyklės piktiems ir įsiutusiems
• Apie vieną salą
• Platininis skrydis per Lietuvą1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Viešoji įstaiga Menų spaustuvė skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Dar kartą "Edis"

Tarptautinio Lagovo kino festivalio atgarsiai

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Primerk akis"

"Kino pavasaryje" neatsitiktinai žavėjomės lenkų "Edžiu": jį palankiai sutiko Berlynas, Amerika, tad ir tradiciniame, jau 33-iajame, tarptautiniame kino festivalyje Lagove (Lenkija) jis neatsitiktinai tapo nugalėtoju. Filmo režisierius Piotras Trzaskalskis prikimštai iki lubų "Svitezio" kino teatro salei aiškino, kad labiausiai myli Andrejų Tarkovskį, o labiausiai nekenčia "mentalinės prostitucijos". Kiti lenkų režisieriai lyg ir rikiuojasi į eilę paskui "Edį": televizijos filmų žiuri, kuriai vadovauti turėjo drąsos šių eilučių autorius, irgi neliko nieko kito, kaip pripažinti geriausiu filmu debiutanto Mareko Lechkio juostą "Mano miestas", kuriame gyvenimas - ne rožėmis klotas ir nė iš tolo neprimena mūsų televizijos tvarinių su prokurorais ir julijomis.

Pernai "Film" įskėlė diskusiją prieš lenkų kino "baronus" - Andrzejų Wajdą, Krzysztofą Zanussį, Jerzy Kawalerowiczių, Januszą Morgensterną ir kitus, ji nenutyla iki šiol, nes prisikasta, kad prie milijonų zlotų, statant tokius gigantiškus filmus kaip "Quo vadis", gerokai pasišildė rankas ir kai kas iš kinematografininkų. Todėl ir viltys krypsta į jaunąją kinematografininkų kartą, kuri pinigus medžioja tiesiai ir dairosi į naują valdžią - kultūros ministrą Witoldą Dombrowskį, kuris žada kino įstatymą ir kino egzistenciją europietiškomis sąlygomis.

Nepaisant išpuolių ir net kaltinimų, kad savo disidentiškais ar "moralinio nerimo" filmais socializmo metais kinematografininkai padėję užlopyti ideologines režimo spragas, klasikai ir Lagove, bent filmais, buvo pagerbti. Ekrane buvo ir Wajdos "Kerštas", ir, nepaisant gausių tarptautinių laurų, ne be kritinių pastabų ir polemikų sutiktas Romano Polanskio filmas "Pianistas". Kam buvo rodyta "Matrica. Perkrauta" - sunkiau atsakyti. Nebent kad iš vieno, ne pačio gerojo šono, paliudytų šiemetinės teorinės diskusijos "Pasaulis keičiasi - kinas globalizacijos laikais" aktualumą. Diskutavo ne tiek salė, kiek patys pranešėjai - vengras Tiboras Hirschtas, rusas Mironas Černenka, lenkas Tadeuszas Sobolewskis, čekas Radovanas Holubas ir diskusijų moderatorius, nepakeičiamas "lagovietis" Andrzejus Werneris.

Jis, beje, ir pasidžiaugė, kad pranešėjai stengėsi išvengti pasaulio ir kino skirstymo į gerą ir blogą, nors, pvz., M. Černenka apie dabartinį Rusijos kiną kalbėjo "juodai". Mums, regis, artimesnė turėtų būti T. Hirschto mintis, kad Holivudą iš esmės sukūrė išeiviai iš Rytų Europos, tad ir jo filmų masiškumas, globališkumas, kultūrinis lygmuo yra mūsiškos kilmės! Belieka tik atsakyti į klausimą: kokia gi masinė kultūra buvo Rytų Europoje, taigi ir Lietuvoje, XX a. pradžioje? Pranešėjas susitaikė ir su mintimi, kad nebėra ribos taip masinio ir intelektualaus kino, yra "kultinis kinas", bet vis vien stengėsi išnagrinėti kino antiglobalizmą, ypač Vengrijoje - nuo nacionalizmo iki anarchizmo. Kaip pavyzdį, sakyčiau, artimą kai kuriems režisieriams Lietuvoje, minėjo Robertą Koltajį ir jo devizą "išsaugoti kine savus aktorius ir savą žiūrovą". Optimistiškiausias irgi buvo čekas R. Holubas: pasaulis vėl suinteresuotas lokaliu kinu, lokalios temos filmus dabar net lengviau parduoti negu globalius siužetus, be to, žiūrovų auditorija vaduojasi iš "kultinio kino" ir iš naujo diferencijuojasi. A. Werneris baigė pranašo balsu: lenkų kinas irgi persivalgė stereotipų košytės, sukasi į tikrovę ir į naują kino kalbą, stengdamasis liudyti pasauliui savo šalies egzistenciją.

Kiti kritikai spaudoje lyg ir išplečia ar patikslina tokią diagnozę, neužmiršdami ir Lietuvos. Tadeuszas Lubelskis (šiemet Lagove vadovavęs žiuri): "Europos kino šansas - jo tautiškumas ir regionalumas. Tai yra ne "europietiškas tautiškumas", nes tokio nėra ir nebus, bet įvairių tautiškumų sampyna - prancūzų, danų ir vokiečių, taip pat čekų, lietuvių ir lenkų." Dabartinė Lenkijos kinematografininkų sąjungos galva - režisierius Jacekas Bromskis retoriškesnis: "Kokie gali būti šansai, jeigu Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Slovėnijos ir Slovakijos, Čekijos ir Vengrijos kinas vos vos kvėpuoja?"

Tačiau - kvėpuoja. Kristijono Vildžiūno filmas "Nuomos sutartis" buvo parodytas pačiu geruoju - vakariniu laiku, susilaukė net plojimų, nors kai kuriems ilgi statiški planai pasirodė pernelyg "bartiški". Mat lietuvių kiną kino specialistai ir uolesni žiūrovai dabar neblogai žino: ką tik Šarūno Barto ir Audriaus Stonio filmai buvo parodyti Varšuvoje, Krokuvoje ir Poznanėje. Vis vien ir Lagove A. Stonio "Paskutinis vagonas" daugelį privertė nustėrti. Profesorius iš Baltarusijos Jurijus Stulovas vis nerimavo: kur nuvesiąs A. Stonio tragiškumas, o kolegė Ela iš Vokietijos krykštavo, kai pasakiau, kad viena mūsų kino kritikių "Paskutinio vagono" finalą interpretavo kaip senosios kino kartos galutinį išsodinimą iš traukinio. Matyt, taip ir yra, nes toliau ji bendravo tik su manuoju kelionės bendru Mindaugu Geneliu. Tik pasibaigus "Nuomos sutarčiai" "Vakarų" radijas iš Zielionos Guros jau komentavo filmą ir suabejojo finaliniu šūviu - atsaku į vyrų klastą. "Edžio" režisierius irgi pasakojo, kad Amerikoje žiūrovai pasigedo "action" - grumtynių ir pistoletų. Bet jis juos nuginklavęs Charley Chaplino pavyzdžiu: herojus gali morališkai nugalėti ir be pistoletų. Gal iš čia ir tokia "antiveiksmiškų" filmų trauka?

Šiaip jau "Nuomos sutartis" Lagove priklausė tiems filmams, kur globalizacija eina "per širdį". Prie tokių priskirčiau ir čekų režisieriaus I. Vojnaro filmą "Miško klajūnai", kurio herojai blaškosi po šiuolaikinę Čekiją ir mąsto, kad jų gimtoji šalis dabar susirūpinusi, kaip išgyventi, o kaip derėtų gyventi - pradės mąstyti vėliau. Kai trūksta savos ironijos, pasitelkia Williamo Shakespeare’o sonetą apie jaunystę, kuri visada ateina apversti pasaulio aukštyn kojomis, bet visada jį palieka ten, kur jis ir stovėjo. Operatorius Ramūnas Greičius puikiai talkina čekams, bet ką jis gali padaryti, jeigu režisierius užverčia ekraną citatomis ir veikėjų monologais? Vyrišką racionalumą Lagove įveikė kaimynė slovakė A. Sedličkova filmu "Quartetto", panašiu į Ingmaro Bergmano "Šnabždesius ir riksmą" ir laimėjusiu konkurse trečiąją vietą. Kitas užsienietiškas filmas "Žydrasis mėnulis", irgi sukurtas moters - austrės Andrea Maria Dusl, nors buvo apdovanotas J. Burskio prizu, sukėlė daugiausia prieštaringų įspūdžių, nors pataikė į festivalio devizą: herojus iš Austrijos per Slovakiją patenka į Ukrainą ir mėgina išgelbėti iš mafijozų nagų merginą. Finalas daugiau negu stereotipiškas: abu šoka į vandenį ir plaukia į meilę ir laisvę. Ukrainiečiai raukėsi, kad jų šalis parodyta vienpusiškai: su prostitutėmis, narkotikais ir "žalių" reikalaujančiais milicininkais. Patys parodė poetišką Sergejaus Maslobojščikovo "Vėjo gausmą", ne tokį barokišką, kaip pernykštis "Mazepa", bet užtektinai prisodrintą pasikartojančių tėvo ir sūnaus motyvų, palydimų F. Schuberto "Miško baladės" interpretacijų. Nuolatinė Lagovo viešnia režisierė Galina Černiak filmu "Baimė" nuvedė į vėžininkų palatą ir mėgino įtikinti, kad optimizmas - geriausias vaistas. Jos dokumentinis filmas aiškiai propagandiškas, bet pokalbiams su žiūrovais, kuriems reikia paguodos ir vilties, vis geriau negu nieko.

Lietuviai galėtų priekaištauti baltarusiams, kad filmas iš bendros mūsų istorijos "Legenda apie Anastasiją iš Slucko" skirtas vien baltarusiško identiteto paieškoms. Aktorius Juozas Budraitis čia vaidina vokietį Ferdinandą, kuris savo karinėmis gudrybėmis padeda Slucko tvirtovei atsilaikyti prieš Krymo totorius. Kai minimas Žalgirio mūšis, kaip solidarumo prieš užpuolikus pavyzdys, lietuviai apeinami, nes, pasak filmo autorių, anuomet sąvoka "litvinas" turėjo plačią reikšmę… Tačiau šiaip filmas žiūroviškas, tarpais net smagus, jį sukurti sekėsi nelengvai: vienam režisieriui palikus, užbaiginėti ir durstyti galus teko kitam. "Herkaus Manto" kūrimą priminė ne tik ši detalė ar pagonybės garbinimas filme, bet ir medinės pilies likimas: užuot buvusi atrakcija ilgam laikui, turistų supleškinta per porą savaičių baigus filmą.

Arčiau šiuolaikinės istorijos buvo vengrų režisieriaus Peterio Bacso filmas "Smilkstanti cigaretė" - populiarios dainininkės ir jai tekstus bei muziką rašančio žydo meilė Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau režisierius pernelyg susižavėjo tomis dainomis, ir pats filmas susmilko. Panašios temos austrų filmas "Gebirtig" (rež. L. Stepanikas ir R. Schindelis) pasibaigia dramatiškai: kai iš Niujorko atvykęs liudininkas ima triumfuoti, kad šįkart teisybė nugalės ir jo atpažintas nacių nusikaltėlis sės į kalėjimą, teismas nusprendžia… trūksta įrodymų (?!). Palieka mįslių ir filmo autoriai, kažkodėl filmo herojų kompozitorių versdami nuolat gulti į lovą su žydaitėmis iš Lenkijos.

Geriau pavyko lyriniai motyvai vokiečių dokumentiniame filme "Laukiniai Vakarai Silezijoje" (rež. Ute Badura), kur į savų ir svetimų žemių problemą mėginama pažvelgti iš abiejų pusių: vokiečiai į Sileziją (Šlionską) atvažiuoja padūsauti dėl savų namų, o vietiniai vis prisimena, kaip teko palikti žemes už Būgo. Filmo autorė kažkodėl domėjosi, ar turime filmų apie Mažosios Lietuvos žmonių likimus. Kitur istorijos nereikėjo kelti, nes ji ekrane vaikščiojo taip gyvai, kaip filmo herojus, lydintis turistus - "naujuosius rusus" filme "001 Belgradas": čia, žiūrėkit, Tito antkapis, o čia - amerikiečių subombarduota televizijos stotis. Ko nepasakė šis filmas, išklota kitame - "Plika žemė", kurio autorius, kadaise itin populiarus aktorius Liubiša Samardžičius pats Lagove pristatė filmą ir labai džiaugėsi jo sėkme pasaulyje. Nors ir neprilygdamas Emirui Kusturicai, filme režisierius iš tikrųjų pakankamai gyvai supina skausmą ir humorą. Džiaugiausi išvydęs ir dar vieną senųjų laikų kino žvaigždę - Mileną Dravič. Taigi Lagovo ribos šiemet dar labiau išsiplėtė iki Austrijos ir buvusios Jugoslavijos. Austrės Annos Wild debiutinis filmas "Mano pirmasis stebuklas" sukėlė net diskusijų apie pedofiliją, mat jo herojė paauglė pabėga su pagyvenusiu, turinčiu šeimą vyriškiu, kuris gerai supranta bręstantį moteriškumą ir romantiką. Šiuo metu Lenkijoje vedama Poznanės berniukų choro byla, nes jos ilgametis vadovas apkaltintas vaikų tvirkinimu, o Seime svarstoma, ar neverta visus dirbančius su nepilnamečiais pradėti tikrinti dėl pedofilijos. Tik vis vien austrų filmas - ne "Lolita", jos laurų nesiekia ir lenkų "Primerk akis" (rež. Andrzej Jakimowski), nors jame irgi paauglė slepiasi vienišo vyriškio fermoje, o policija su tėvais niekaip negali iškrapštyti jos namo. Filmas konkurse nusiskynė "Sidabro kekę" už savo svajingai keistą stilių ir gerą humorą. Priskirčiau jį "Edžio" kohortai, nes jo herojai - nepritapėliai prie visuotinio pinigingo ir gero gyvenimo ažiotažo.

Tokio gyvenimo uolūs propagandininkai, kaip ir pas mus, tik tariamai įvairaus plauko, bet iš esmės vieno kirpimo "realybės šou" - neblogai pašiepiami Maciejaus Ślesickio filme "Show" ir Juliuszo Machulskio "Inperprodukcijoje". Pastarajame: padorų kritiką įmonės "Koniec Polski" galva suviliojo pasakišku honoraru už scenarijų komerciniam filmui, kuriame taps "žvaigžde" verslininko žmona. O "Show" yra tikras "realybės šou", į kurį atrenkamos kandidatės lemena panašiai kaip mūsiškiame "Klausimėlyje", o garsusis Cezary Pazura nutaria, kad niekur geriau nepasislėps nuo persekiotojų, kaip nerdamas į atvirą ekraną "realybės šou". Kas išdrįs nors pirštu paliesti TV žvaigždę? Deja, abiem filmams satyrinio parako užtenka tik iki vidurio. To nepasakyčiau apie vengrų filmą "Tankmė" (rež. Benedec Fliegauf), kuris savo keistais pokalbiais ir stiliumi iš tikrųjų veda į pasąmonės tankmę (apdovanotas kino klubų federacijos prizu). Anūkė prisimena, kaip atnešė senelei puokštę gėlių, tarp kurių buvo ir javų varpa, o toji paėmė ir įkišo ją mergaitei… į užpakalį. Sapnas. Tikrovė: senelė su dar dviem bičiulėmis vieną dieną dingo miške…

Kokie dar tankumynai prasivėrė šiemetiniame Lagove? Žavėjo gausios trumpametražių filmų programos - iš Berlyno, Drezdeno, Lodzės, Varšuvos. Buvo ką lyginti su mūsų kinu, o ypač jaunimo darbais. Kaip grybai po lietaus Lenkijoje dygsta privačios kino ir televizijos "akademijos". Vadinamasis "off" (anksčiau sakėme - mėgėjų) kinas prasiskynė kelią į Lagovą. Labai rimtai diskutuojama, kad skaitmeninė technika atveria naujas galimybes ir naują situaciją kinui ir televizijai. Ko tad stebėtis ir mūsų jaunimo entuziazmu?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:18:40 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba