Literatūros ir Lietuvos mylėtojai

Literatūros ir Lietuvos mylėtojai (LM) susirinko Lietuvos Respublikos ambasadoje į knygos „Leave to remain“ („Leidimas pasilikti“) pristatymą.

LM-1: Mums labai malonu pasveikinti mūsų viešnią, rašytoją Susan Curtis, atvykusią čia Britų–lietuvių draugijos kvietimu. Jos naujoji knyga – apie karo pabėgėlį iš Vidurinės Azijos ir apie pabėgėlių centrą Vilniuje. Tai gal pirmiausia būtų įdomu sužinoti: ar jūs lankėtės tame Vilniaus pabėgėlių centre?

RAŠYTOJA: Ne, nesilankiau – Vilniuje nėra pabėgėlių centro. Aš dirbau su Bosnijos pabėgėliais Slovėnijoje Balkanų karo metu.

LM-1: Kodėl tuomet savo romano veiksmo vieta pasirinkote Lietuvą ir būtent Vilnių?

RAŠYTOJA: Tiesiog norėjau perkelti veiksmą iš Slovėnijos į kitą valstybę, buvusią didesnio junginio dalimi, panašiai kaip Jugoslavijos, tik šiuo atveju Sovietų Sąjungos. To reikėjo romano dinamikai.

LM-2: O gal Lietuvą savo knygos veiksmui pasirinkote dėl to, kad Lietuva yra maža, nuošali, nereikšminga ir visiškai nežinoma šalis, apie kurią galima rašyti ką tik nori, net ir netiesą, niekas vis tiek nežino, kaip ten yra iš tikrųjų?

RAŠYTOJA: Na taip, iš tiesų, galima sakyti...

LM-1: Kaip jūs rinkote medžiagą apie Lietuvą? Ar skaitėte ką nors apie Lietuvą, ar ką nors iš lietuvių literatūros?

RAŠYTOJA: Aš buvau ten nuvažiavusi – į Lietuvą, Latviją ir Estiją. Paskui nuvažiavau dar kartą į Vilnių rinkti medžiagos. Jis man padarė didelį įspūdį. Mane supažindino su tuometinio Soroso fondo direktoriumi ponu Gruodžiu, kuris buvo geras informacijos šaltinis. O skaičiau apie Lietuvą kelionių giduose ir internete.

LM-2: Ponas Gruodis negyveno Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu, tuo metu pats buvo neseniai atvykęs į Lietuvą iš Kanados, ar jis tikrai buvo tinkamiausias informacijos šaltinis?

RAŠYTOJA: Na, aš ne tik su juo kalbėjausi, dar kalbėjausi su viena Jungtinės Karalystės ambasados darbuotoja.

LM-1: Dabar paprašysime mūsų viešnios paskaityti iš savo knygos.

RAŠYTOJA skaito nuobodžią ištrauką.

LM-5: (pašnibždomis): Jeigu čia geriausia vieta...

LM-3: Aš manau, jūsų knygoje yra viena didelė klaida – nelietuviai veikėjai labai jau lengvai ir greitai išmokę lietuvių kalbą. Tai nėra taip lengva.

RAŠYTOJA: Na taip, žinau, kad nelengva...

LM-2: Didžiausia klaida yra netgi ne tai, kad veikėjai nelietuviai sugebėjo išmokti lietuvių kalbą, o tai, kad jie apskritai pasivargino išmokti lietuvių kalbą. Šioje knygoje pabėgėliai ir atvykėliai iš „broliškų respublikų“ net tarpusavyje kalbasi lietuviškai! Ar autorės informacijos šaltiniai nežinojo, kad jie visi visada, visus 50 okupacijos metų, ne tik tarpusavyje, bet ir su lietuviais piktybiškai kalbėjosi tik rusiškai, net ir dabar, po aštuoniolikos nepriklausomybės metų, Lietuvoje yra mišrių šeimų, kurios tarpusavyje tebekalba rusiškai?

LM-4: Ir apskritai, Lietuva šioje knygoje neturi jokios lietuviškos specifikos, išskyrus gatvių pavadinimus (kai kurie iš jų su klaidomis), ji yra tarsi Didžiosios Britanijos ir Balkanų regiono hibridas (nes apie tas vietas autorė išmano daugiau, nei apie Lietuvą). Pavyzdžiui, „vietiniai“ (taip ir veikėjai pabėgėliai, ir pati autorė vadina lietuvius) čia vartoja „pigią vyšnių degtinę“ ir „slyvų brendį“! Autobusuose – kietos medinės, kitame epizode – metalinės sėdynės (gerai, kad „vietinių“ dantys ne mediniai), tačiau norėdami, kad autobusas sustotų, keleiviai turi paspausti mygtuką... Juk Didžiojoje Britanijoje, kaip ir daugumoje pasaulio šalių, visas vadinamasis „Rytų blokas“ (šis pasenęs politinis terminas iki šiol taikomas kur kas įvairesnei politinei-geografinei teritorijai), nuo Baltijos iki Balkanų, įsivaizduojamas kaip homogeniška masė, maždaug tokia kaip Borato gimtasis „Kazachstanas“, ir ši knyga ne tik nesistengia tokios nuomonės pakeisti, bet netgi dar labiau ją įtvirtina.

LM-2: Ne tik nacionalinė specifika, bet ir laiko ypatumai dirbtinai „nuleisti“ iš kitur: veiksmo laikas – maždaug 2002–2003 metai, o aplinka kaip 1992-aisiais... Autorės manymu, niekas per tą laiką negalėjo pasikeisti. Vaizduodama Lietuvą, autorė remiasi arba senais, Vakaruose vis dar populiariais, arba savo naujai išgalvotais klaidingais stereotipais: Vilniuje yra rusiškų parduotuvių; religija Lietuvoje – ortodoksų; buvusioje Sovietų Sąjungoje „visi išsilavinę žmonės kalba rusiškai“; „vietiniai labai didžiuojasi savo apvaliais skruostais ir šviesia oda“; net dvi veikėjos vadinamos „vietiniu“, suprask, lietuvišku, vardu Ana; Sovietų imperijoje egzistavo „komunistinė brolybė“, kurios visi dabar labai pasigenda ir ilgisi.

LM-4: Bet ir tai ne blogiausia. Ši knyga yra apie pabėgėlius, tačiau joje tik dviejose vietose (p. 20 ir p. 77) vos keliais žodžiais paminėta, kad lietuviai patys patyrė pabėgėlių dalią „Antrojo pasaulinio karo metu“. Ar pagrindinis informacijos šaltinis ponas Gruodis autorei nepapasakojo, kad lietuviai masiškai bėgo ne nuo karo, o nuo sovietų okupacijos, nuo tremties ir žūties sovietų rankose? Tą tai tikrai turėjo žinoti. Ar autorei tokios smulkmenos nerūpi, ar ji tiesiog skrupulingai vengia bet kokios kritikos Rusijos atžvilgiu? Beje, p. 77 paaiškėja, kad tie, kurie „per karą“ pabėgo iš Lietuvos į Vakarus, buvo žydai, bet ne lietuviai...

LM-2: Nors knygoje yra pusė sakinio apie čečėnų deportaciją į Sibirą, nė vienu žodžiu neužsimenama apie lietuvių deportaciją ir genocidą. Tiesa, vieną kartą (p. 61) paminimas lietuvių pasipriešinimas rusams „iki 6-ojo dešimtmečio“, bet iš karto, tame pačiame sakinyje, veikėjas čečėnas sako, kad „reikia pripažinti, rusai laikė mus už tarpkojo daugiau nei 150 metų“, ir kaip tik dėl to jis gerbiąs rusus ir jų „slavišką tikėjimą savimi, jų norą pasiaukoti didžiajai Rusijai, nesvarbu, kokia forma“. Net supykino.

LM-4: Knyga ne tik melaginga, bet ir baikšti. Išdrįstama teigti vieną vienintelį dalyką: kad pasaulyje egzistuoja pabėgėliai ir kad Lietuvoje jiems ne pyragai – tarsi kitur būtų pyragai. Neįvardytoje musulmoniškoje respublikoje vyksta karas, bet taip iki galo ir nepasakoma, su kuo ir dėl ko, visoje knygoje nė karto nepavartoti nei žodis „okupacija“, nei „nepriklausomybė“, o žodis „imperija“ neturi jokių neigiamų konotacijų (autorė juk britė). Tiesa, p. 132 yra sakinys „šaltis artinasi kaip priespauda iš Rytų“, bet tai ir viskas. Knygoje net nemėginama paliesti ar pareflektuoti pabėgėlių atsiradimo, tai yra karinių konfliktų, masinių žudynių ir neapykantos tarp tautų priežasčių. Galbūt kažkur tarp tų priežasčių yra ir nenoras pažinti bei gerbti kitas kultūras, melagingų stereotipų kūrimas ir palaikymas, kuo kaip tik ir užsiima ši knyga?

LM-2: Jeigu autorei šioje knygoje visiškai nerūpėjo atspindėti istorinę tiesą ar bent kai kurias Lietuvos realijas ir ypatumus (tai būtų visiškai suprantama), tuomet nereikėjo konkrečiai įvardyti Lietuvos, Vilniaus, Pylimo gatvės, lygiai kaip nereikėjo įvardyti ir Sovietų Sąjungos, jei bijoma pavadinti Rusiją tikruoju okupanto ir agresoriaus vardu. Galėjo tiesiog kalbėti apie valstybę vakarinėje buvusios didelės imperijos dalyje, miestą vadinti Miestu, gatvę – Gatve, juosiančia senamiestį, ir taip toliau. Juk musulmoniška respublika, iš kurios atvykę pabėgėliai, taip ir lieka anonimiška. Apie ją apskritai nieko daugiau nepasakoma, tik kad ten vyksta karas, kad ten yra namai ir artimieji. Tuo tarpu apie Lietuvą knygoje pilna tokių išsireiškimų kaip „moraliai sugedusi visuomenė“, „nepageidaujama vieta“, nuo kurių autorė nė nemano atsiriboti, paversti tokių sakinių ne savo, o veikėjų nuomone. Maža to – autorė išgalvoja realiai Lietuvoje neįmanomų situacijų, perkeltų tiesiai iš kai kuriais aspektais iškrypėliškos Vakarų visuomenės (pvz., studentai renka lėšas pagalbai šunims), vien tam, kad suteiktų savo pagrindiniam veikėjui dar vieną progą piktintis šia „šlykščiai veidmainiška visuomene“ Lietuvoje.

LM-4: Lietuva, tai yra „šita dykuma, kurioje jie priversti glaustis“, Vilnius, tai yra „mirštantis, nuošalus, nežinomas miestas, kažkada buvęs dabar noriai užmirštos imperijos dalimi“ (anot autorės, taip apie Vilnių mano ir patys jo gyventojai), ir autorei, ir jos knygos veikėjams yra tik vieta, kuria galima neblogai pasinaudoti, o paskui išmesti, nejaučiant jokios pagarbos ar atsakomybės.

LM-2: Knygos pabaigoje pagrindinis veikėjas, pabėgėlis iš Vidurinės Azijos, susidegina Ženevoje protesto vardan, prieš tai praleidęs dvejus metus Lietuvoje, kur, autorės valia, rado galimybių sužinoti internete apie Panerių žudynes, bet apie Kalantą nesužinojo...

LM-4: Pagrindinis veikėjas pasipiktinęs sako: „Vakarams mes ne realūs žmonės, o tik neaiškios gentys.“ Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie autorės požiūrį į lietuvius.

LM-5: Bet čia juk kūryba, grožinė literatūra, o romanuose kas ką nori, tas tą rašo.

LM-2: Ši knyga niekur nepavadinta „romanu“. Nei jos viršeliuose, nei pirmuosiuose ar paskutiniuose puslapiuose nėra jokios nuorodos į žanrą.

LM-4: Žinoma, kas ką nori, tas tą rašo, bet kodėl tuos kažin ko kažin kaip prirašiusius reikia kviestis į svečius ir reklamuoti jų rašliavą Lietuva besidomintiems skaitytojams? Tuomet gal ir Michailą Jurjevą derėtų pasikviesti? Jis juk savo knygoje irgi Lietuvą paminėjo.

LM-3: Kas ką nori? Kažin, kaip būtų sureaguota, jei parašyčiau istorinį romaną, pavyzdžiui, apie tai, kaip Didžioji Britanija Antrajame pasauliniame kare sudarė sąjungą su Hitleriu ir steigė savo teritorijoje koncentracijos stovyklas? Tikriausiai britai pasikviestų į svečius...

LM-5: Nesijaudinkit jūs taip, ši knyga nėra labai kenksminga, nes jos paprasčiausiai niekas neskaitys. Išleista nežinia kur... Tik įdomu, iš kur Britų–lietuvių draugija ją ištraukė? Ar nebus autorė pati pasisiūliusi?