SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-07-11 nr. 810

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Algirdas Klova
Įsimintina sugrįžimo pradžia
6

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Lyg antroji mama
• Kamilė Rupeikaitė
Neužmirštami potyriai
10
• Goda Rupeikaitė
Poreikis išreikšti save
1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Šokis galerijų lietuje
5
• Jokių ribų ir jokių naujienų15
• Virginija Vitkienė
Meno ir pramonės bičiulystė
• Atgyjantis krantas
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Daiva Šabasevičienė
Režisūros pamokos
• Rasa Vasinauskaitė
Naujos dramos „rumunija“
• „Tiger Lillies“ artėjančiose „Sirenose“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kam skambėjo kino atostogų pavana5
• Vyrų istorijos3
• „Eurimages“ parama Lietuvos kino kūrėjams
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
Literatūros ir Lietuvos mylėtojai
38

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Režisūros pamokos

Teatro debiutų festivalis „Tylos!“

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Žuvėdra“, rež. Rimas Tuminas
T. Stirnos nuotr.

Pabaiga. Pradžia Nr. 809

Olgą Generalovą galima sveikinti: jos spektaklis „Publika“ pagal Peterio Handke’s „Publikos išplūdimą“ – gaivus teatrinio vėjo dvelksmas, nors parodytas jis buvo troškiame, beoriame Mažojo teatro fojė. Spektaklio estetika neatitiko skaitomo ir įsivaizduojamo Handke’s, tačiau tai nesutrukdė. Pirmieji įspūdžiai slogūs: erdvė prigrūsta įvairiausių rakandų – drabužių, tuščių butelių, nuorūkų, žurnalų... Bet netrukus supranti, kad tokia aplinka pasirinkta specialiai – kad vaidinantys žmonės „gyventų“, tiksliau tariant, tęstų savo gyvenimą čia, šalia žiūrovų. Jaunieji menininkai atsisakė teatrinio sąlygiškumo. Provokuojantį ir įžvalgų pobeketišką tekstą jie paryškino savais šmaikščiais, gyvais ir organiškais atradimais. Handke šią pjesę skyrė teatro kūrėjams, ir jaunieji Tumino mokiniai šios progos nepraleido.

Sceniniu temperamentu visada trykštanti Elžbieta Latėnaitė turbūt pirmą kartą čia galėjo ne tik vaidinti, bet ir kurti spektaklį. Latėnaitės „mažus atradimus“ smagu sekti nuo pat spektaklio pradžios. Aktorė moka pažaboti savo jausmus, balsą; netgi tuomet, kai vienas ar kitas aktorius pernelyg įsitempia, Latėnaitė viską sudėlioja į savo vietas, jos balsas nė sekundei neišduoda išgalvotų vaidybos taisyklių.

„Publika“ – dabartį atspindintis tikslios formos ir minties spektaklis. Žiūrovas nuo pat pirmų minučių aktyviai dalyvauja procese: čia įdomu žiūrėti, įdomu girdėti, kaip tekstas įsilieja į naują tekstą, kas ką inspiruoja. Spektaklyje yra šalutinė linija vaikino, kuris nesėkmingai bando pasikarti: kažkas pasiima savižudžio kėdę, ir jis negali įgyvendinti sumanymo. Kaip sako neuropatologai, kas kartą žudėsi, galų gale nusižudys vėliau. Generalova supokštavo – įdavė Tomui Verseckui cigarą, kuris jam rūkant iššovė... O nuo šūvio krito netoliese sėdėjęs vaikinas. Nežinia, ar jį nušovė kažkieno cigaras, ar jis pats nusižudė. Panašu, kad persipjovė venas. Generalovai svarbu pabrėžti, kad tai ne tik teatras, o paradoksų ir atsitiktinumų seka, kuri vis smarkiau braunasi į mūsų gyvenimą. Nukreipdama dėmesį į nereikšmingas detales, režisierė perteikia Handke’i būdingą daugiasluoksniškumą.

„Publikoje“ labai svarbu partnerystė. Elžbieta Latėnaitė, Jonas Verseckas, netgi prie garso pulto sėdinti Rita Mačiliūnaitė ir vyrukas „iš gatvės“ Eugenijus Sergejevas spektaklyje tarytum žaidžia žaibiškos reakcijos reikalaujantį tenisą. Tik spėk atmušti. Jonui Verseckui palinkėčiau daugiau tokių vaidmenų, nes tuomet atsiskleidžia tikrasis jo profesionalumas. Festivalyje „Tylos!“ buvo daug vaidinančių režisierių. Sunku pasakyti, kuriam sekėsi geriau. Olga Generalova, įminusi „Publikos“ paslaptis kaip režisierė, pasirodė šiame spektaklyje kaip įdomi, atidi, šmaikšti aktorė.

Pasibaigus „Publikai“, netrukus žiūrovai pateko į spektaklį-akciją, savotišką gydytojo ir paciento akistatą, pavadintą „Hipokampas“. Tai reiškia „jūrų arkliuką“ – liauką, esančią žmogaus smegenyse. Tunelis, vedantis į klaustrofobišką sceną, panašus į šiltnamį, kuriame auga stipriai kvepiantys pomidorų daigai. Sumanymo prasmingumas paaiškėjo vėliau. Žiogų čirpimą veiksmui prasidėjus pakeičia siaubingas iš proto varantis garsas. Kol žiūrovai renkasi, galima apžiūrėti instaliaciją: baltoje kubistinėje aplinkoje sėdi kostiumuotas Vaidoto Martinaičio vyriškis, o juodai įrėmintoje nišoje – Martyno Nedzinsko jaunuolis geltonais marškiniais. Dar pora detektyvinių užuominų: stora sodo žarna ir žemių krūvelė su kraujo žymėmis.

Švarioje, estetiškai nepriekaištingoje aplinkoje režisierė Rugilė Barzdžiukaitė su moteriška įžvalga tyrinėja žmogžudžio pasąmonę, ieškodama priežastingumo atskleidžia sudėtingo gyvenimo kryžkelę. Didžiausią psichologinės vaidybos svorį režisierė skyrė Martynui Nedzinskui. Sėdėdamas ant kėdės, vien veido mimika ir tiksliomis intonacijomis jis atskleidė jautraus jauno žmogaus pasaulį, jo išgyvenimus po tėvo mirties ir ypač sudėtingus santykius su patėviu, kurie baigiasi jo nužudymu.

Vaidotas Martinaitis, kurio faktūra ir partnerystės jausmas ne pirmą kartą pasitelkiami panašiose sceninėse situacijose, išprovokavo jauną aktorių maksimaliam atsivėrimui. Iki šiol Nedzinskas atrodė kiek infantilus, bet po šio vaidmens tapo aišku, kad aktorius pasiruošęs sudėtingiems išbandymams.

Čekų autoriaus Martino Čičvako pjesė „Viskas gerai“ („Frankie Is Ok, Peggy Is Fine And The House Is Cool“) tuščia visomis prasmėmis: ir žmonių, ir vaizdo, ir minčių. Pjesė, neva kovojanti su populizmu, spektaklyje virto to populizmo apologija. Spektaklis panašus į „Žydrąjį žiburėlį“. Ypač finalas su dūmais ir žiūrovų katutėmis. Situacijos negelbsti net Aisčio Mickevičiaus Frenkis – tarmiškai kalbantis miesčionėlis, kuris skirsto kitiems vietas ir vaidmenis gyvenime. Aktorius be didelių pastangų sukūrė grynakraujį personažą, bet to per maža, kad užsimegztų prasmingesnė istorija. Dabar jis atrodo kaip geras konferansjė, ir tiek. Režisierius Vilius Malinauskas žinojo, kad Mažojo teatro aktorės Ilona Kvietkutė, Gintarė Latvėnaitė ir Ineta Stasiulytė niekada neapvils ir savo vaidmenis, šįkart – seniausios profesijos atstovių, – atliks kaip pridera. Taip ir buvo, bet žavesio liko nedaug, nes jų šokis ar dainavimas spektakliui turinio suteikti negalėjo. Malinausko „Viskas gerai“ tiksliai atspindi dar vieną viso kurso savybę: vaidinti akis į akį su žiūrovu. Tai net ne tendencija, tai noras patikti.

Simboliška, kad jaunųjų režisierių debiutus vainikavo jų mokytojo darbas: Mažojo teatro scenoje apsigyveno dar vienas spektaklis – Antono Čechovo „Žuvėdra“.

Rimas Tuminas pademonstravo, kaip prisilietus prie klasikos galima išsigelbėti nuo natūralizmo, kurio apstu šiuolaikinėje dramaturgijoje. Kaip „ekologiškos“ medžiagos – medis, šiltas koloritas – slepia begales prasmių, o šiuolaikinio teatrinio gyvenimo sintetika dažnai be tiesmukumo ir miesčioniškumo nieko daugiau nereiškia.

Tuminas klasikinės dramos pamokas pavertė švaria klasikinių temų tėkme, kurioje triumfavo ir jaunieji aktoriai. Veikiausiai „Žuvėdra“ gimė neatsitiktinai. Režisierius pajuto, kad šitas kursas spinduliuoja savitą energiją, aistrą ir kūrybingumą, ir taikliai suderino chrestomatinius kūrinio taškus su šmaikščiomis improvizacijomis ir netgi su jaunųjų šėlionėmis. Ar todėl, kad labai pamilo dar vis augančią „Žuvėdrą“, ar kad jaunieji režisieriai savo spektakliuose gerokai pavaikė jaunus aktorius, čia visi vaidino laisvai, lyg teatre jau būtų šimtą metų. Tai kūriniui suteikė ypatingo profesionalumo.

Tumino priemonės lyg ir tos pačios: veikėjai grupelėmis įlinguoja ir išlinguoja, duetų scenos aistringos ir dramatiškos, muzika – lyg ir girdėta, matyti lagaminai, kėdės... Bet būtent „Žuvėdra“ šio režisieriaus pasaulį nutvieskė nauja šviesa. Ne veltui spektaklis prasideda ypatingai apšviestoje erdvėje. Šviesu buvo net žiūrovų salėje. Jokio purvo, dirbtinio meniškumo, daiktų pertekliaus. Akcentas – didžiuliai mediniai vartai. Ne pragaro ar dangaus, o gyvenimo – nelygūs, pilni rakščių, vėjo ir lietaus nugairinti. Pamažu veiksmas perkeliamas į veikėjų santykius, tačiau šviesos reikšmė neišnyksta. Ji ne tik kuria žmonių portretus ar komponuoja „gyvuosius paveikslus“ – ji ženklina realią ir sąlygišką plotmes. Ne vienoje scenoje ar intarpe veiksmas tarsi sustoja ir personažai tarytum pažvelgia į save iš šalies. Yra tobulų mizanscenų, kurios galėtų būti demonstruojamos kaip klasikinių pastatymų pavyzdys. Pavyzdžiui, tik ką aistra kunkuliavęs žmogus staiga sustingsta, užsidaro savo pasaulyje. Žiūrovai mato veikėjus lyg senoviškose nuotraukose. Jie sėdi lyg mirusiųjų karalystėje ir žvelgia į mus, į mūsų aistrų bejėgystę. Gyvenimo monotoniją gali išgelbėti tik meilė ir atsidavimas idėjai. Taip lyrika, krūtinėje užspaustas juokas pamažu virsta tragedija. Ir kuo labiau įtampa auga, tuo akivaizdžiau režisierius atsisako išorinio veiksmo.

Paskutinės spektaklio scenos iškalbamos sėdint ant kėdžių, virš žiūrovų galvų žvelgiant į tolį. Jokio blaškymosi, tik prasminiai akcentai, ir to, pasirodo, užtenka, kad pajustum tragediją. Ar gali kūrėjas be kaukės išgyventi tokioje veidmainiškoje aplinkoje? Treplevas nusižudo, bet baisiau būtų kūrybos impotencija ir gyvenimo grafomanija, kuria apsinuodiję beveik visi personažai. Trigorinas gyvenimą užrašinėja ore, Arkadina – tuščiavidurė aktorė, pritvinkusi puikybės ir gašlumo, Nina, jaunyste spinduliuojanti „žuvėdra“, gyvenimo aplaužyta tampa juoda vienuole, Maša – nesusitupėjusi, pasiklydusi jausmuose, Dornas – ciniškas gydytojas, Sorinas susirūpinęs tik savimi. Net Jakovas, darydamas tvarką, neapsikenčia ir gražiai surištas knygas sviedžia po rojaliu, nes jos niekam nereikalingos. Šias charakteristikas galima auginti, plėtoti.

Režisierius, kartu su aktoriais kurdamas spektaklio polifoninį audinį, įmena pagrindinę Čechovo mįslę: iš pažiūros paprasti, smulkūs gyvenimo įvykiai tampa svarbiais. Pasibučiavimai, lakiojimai, pavieniai žodžiai virsta lemties ženklais. Tumino „Žuvėdra“ yra tyrimas iki įvykstant savižudybei. Čechovas išpreparavo gyvenimą, o Tuminas kaip atidus chirurgas susiuvo tas atviras žaizdas. Pasirodo, drama prasideda tuomet, kai, rodos, viskas jau baigėsi.

Nors Čechovas ir nenurodė tikslaus veikėjų amžiaus, galima nuspėti, kokio amžiaus aktoriai galėtų juos vaidinti. Bakalauro studijas ką tik baigęs kursas, rodos, sutvertas Čechovui – tai subrendę aktoriai, suvokiantys tai, ką siūlo dramaturgas ir režisierius. Žiūrint spektaklį vis kyla mintis, kad tai yra „jauniausia“ Čechovo pjesė, rašyta galvojant apie jaunus artistus.

Kaip ir dera gerai dramaturgijai, joje labai įdomūs mažieji vaidmenys, kuriuos aktorių talentas gali paversti dideliais. Vienas įdomiausių yra Tado Gryn Šamrajevas. Aktorius – laisvas, išraiškingas, puikiai valdantis ne tik kūną, bet ir balsą. Josifo Baliukevič Gydytojas Dornas trykšta ekspresija. Tikslus Daumanto Ciunio Medvedenka. Didžiuosius spektaklio vaidmenis kol kas palikime tikrajai premjerai. Jų laukia užduotis spektaklio stilistiką padaryti raiškią ir pateisinti, kodėl svarbu būtent toks Čechovas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:18:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba