SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-07-11 nr. 810

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Algirdas Klova
Įsimintina sugrįžimo pradžia
6

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Lyg antroji mama
• Kamilė Rupeikaitė
Neužmirštami potyriai
10
• Goda Rupeikaitė
Poreikis išreikšti save
1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Šokis galerijų lietuje
5
• Jokių ribų ir jokių naujienų15
• Virginija Vitkienė
Meno ir pramonės bičiulystė
• Atgyjantis krantas
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Režisūros pamokos
• Rasa Vasinauskaitė
Naujos dramos „rumunija“
• „Tiger Lillies“ artėjančiose „Sirenose“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kam skambėjo kino atostogų pavana5
 Vyrų istorijos3
• „Eurimages“ parama Lietuvos kino kūrėjams
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
• Paulina Pukytė
Literatūros ir Lietuvos mylėtojai
38

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Vyrų istorijos

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Aleksandras Makedonietis“

Peteris Greenaway’us vis dažniau tvirtina, kad kinas mirė. Manau, kad tai – ne populiarumą vis labiau prarandančio menininko poza. Vis rečiau matome jo naujus filmus. Bijau, kad net pavardė, kuri prieš gerus dešimt metų priversdavo virpėti kiekvieną sinefilą, ima užsimiršti. Greenaway’us mėgsta provokuoti, šaipytis iš religijos ir įvairių tabu. Save jis apibūdina taip: „Esu prabangioje situacijoje, nes nepriklausau jokiai mažumai. Esu tiesiog siaubingai normalus: heteroseksualus anglakalbis baltasis vyriškis.“

LTV „Elito kinas“ (16 d. 23.15) primins vieną garsiausių režisieriaus filmų – 1987 m. sukurtą „Architekto pilvą“. Filmo herojus – amerikiečių architektas Starlis Kraklaitas (Brian Dennehy) kartu su dvidešimt metų jaunesne žmona Luiza vyksta į Romą rengti kito architekto – XVIII a. vizionieriaus Étienne’o Louis Boullée parodos. Prancūzas žavėjosi Roma, jo projektai įkvėpė ne vieną totalitarizmo laikų architektą. Po iškilmingos vakarienės, kurioje Luiza pjausto vyro pilvą primenančios formos tortą, Kraklaitui prasideda juodos dienos. Jam nuolat skauda pilvą, prasideda su paroda susijusios intrigos, o jo žmona yra nėščia. Ji gimdys parodos atidarymo dieną. Jau siužetas sufleruoja, kad filmas pirmiausia prabyla ne apie architektą, o apie meno, gyvenimo ir mirties bei pinigų santykius. Menas „Architekto pilve“ aptariamas įvairiais aspektais, diskutuojama apie jo suvokimą, kūrimą, falsifikavimą, reprodukavimą, profanavimą, naikinimą. Greenaway’ui įdomu, kaip meno istorija generuoja idėjas, kodėl vieni kultūros fragmentai išlieka, o kiti išnyksta užmarštyje. Žodžiu, net ir stiliaus požiūriu visas ankstyvasis kino postmodernizmas šiame filme, kaip anksčiau sakydavo, „v assortimente“.

Keista, bet tik tada, kai televizija rodo kokį nors primirštą filmą, suprantu, kad nuo jo sukūrimo praėjo ne vienas dešimtmetis. Kita vertus, tuo senu kinu negalima piktnaudžiauti taip, kaip tai daro TV3, kuri kiekvieną vasaros vakarą rodo Dolfo Lundgreno arba Claude’o Van Damme’o filmus. Šiuo atveju filmai tokie vienodi, kad net geriausias aktorius nesugebėtų ką nors pakeisti, o jų pavadinimus gali skirti tik didžiausi gerbėjai. Bet šiek tiek neramu, kad ir smalsiausiems žiūrovams nusibos klasika – juk LTV ir LTV2 visą sezoną maitina beveik išvien tik senais amerikietiškais filmais, kuriuos bent kartais reikėtų paaiškinti, pateikti kontekstą, trumpai pristatyti žiūrovams. Taip daro visos visuomeninės televizijos, kai rodo senus, klasikinius filmus. Net LNK „Snobo kine“ atsiranda vietos pristatymo komentarams. Matyt, tik tokios nacionalinės televizijos nusipelnėme – nuolat transliuojančios kičinius koncertus ir diegiančios naują „ekologišką“ šūkį, esą reikia saugoti žmonijos ateitį – vyrus. Ačiū, bet aš pats pasirūpinsiu savo ir žmonijos ateitimi.

LNK šįvakar primins kultine iškart tapusią „Matricą“ (11 d. 21.40), kuri taip pat nukelia į juodą žmonijos ateitį. Svarbiausias filmo teiginys: „Egzistuoja du pasauliai: pirmasis – tai pasaulis, kuriame gyvename kasdien, bet kitas yra visai šalia. Vienas yra sapnas. Kitas – tai Matrica.“ Pagrindinis filmo herojus desperatiškai ieško tiesos apie Matricą. Savo paieškomis jis jau užkrėtė visus kino gamintojus, vis daugiau filmų ieško įvairių tiesų. Kartais net nesuprantu, kam jų ieškoti, jei jos yra tiesiai po nosimi ir neatrodo sudėtingos. „Matrica“ skelbė: „Išlaisvink savo protą.“ Tačiau, regis, pačius filmo kūrėjus brolius Andy ir Larry Wachowskius tas siekis po daugelio metų atvedė į žaidimų kambarį, kuriame daug spalvingų automobiliukų. Naujausias jų filmas „Speed Racer“ akivaizdžiai skirtas jaunesnio mokyklinio amžiaus žiūrovams, bet broliai mėgaujasi kruopščiai ekrane atkuriamu tobulu infantilumu. Gal tai ir yra tiesa?

Nors vyriškumas šiais laikais – labai sąlygiška kategorija, rizikuoju būti nekorektiškas, bet prisipažinsiu: kine man vis labiau stinga tikrų vyrų. Ne tų, kurie daužo snukius ir guldo po savimi gražuoles. Ir ne tų, kurie tapo Valinsko partijos nariais. Pernelyg jau specifiškas jų vyriškumas. Todėl mielai prisiminsiu Mike’o Newello kriminalinę dramą „Donis Brasko“ (LNK, 13 d. 23.25), pasakojančią apie FTB agentą, kuriam pavesta įsiskverbi į galingą mafijos klaną. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Alas Pacino ir Johhny Deppas.

Mėgstu Billy Wilderio komedijas, kuriose visada daug ironijos ir autoironijos. Šįvakar rodomame 1964 m. filme „Pabučiuok mane, kvaily“ (LTV2, 11 d. 19.20) iš savęs šaiposi tuomet populiarus aktorius ir dainininkas Deanas Martinas. Jis suvaidino savo karikatūrą – sėkmingą italų kilmės dainininką, mergišių, kuris patenka į avariją po savo pasirodymo Las Vegase. Mažame Nevados miestelyje Dino sulaukia vietinio muzikos mokytojo dėmesio, šis nori, kad dainininkas pasiklausytų jo sukurtų dainų. Visiems savo žmonos pavyduliaujantis mokytojas pasamdo vietinio baro padavėją Poli (Kim Novak), kad ši apsimestų jo žmona. Dino, žinoma, mielai flirtuoja su namų šeimininke... Wilderio filmus lydi anekdotų ir legendų šleifas. Ne išimtis ir šis. Kuriant „Pabučiuok mane, kvaily“, Wilderiui, kaip visada, teko susidurti su cenzūra: Hayso kodeksas draudė rodyti nuogą moters bambą. Režisierius rado išeitį – „aprengė“ ją deimantu. Šis filmas supykdė Wilderį su garsiu britų aktoriumi Peteriu Sellersu, kuris pradėjo filmuotis, bet dėl infarkto turėjo grįžti namo. Sellersas ėmė skleisti paskalas apie filmavimą ir aktorius. Gandai pasiekė Holivudą, ir netrukus Sellersas gavo iš Martino, su kuriuo buvo spėjęs susidraugauti, laišką. Laiške buvo vienas žodis – „Išdavikas“.

Kitas populiarus anekdotas siejamas su Roberto Rosseno 1956 m. peplumo „Aleksandras Makedonietis“ (LTV, 13 d. 16.10) filmavimu. Scenoje, kai Pauzanijas (Peter Wyngarde) žudo Makedonijos karalių Filipą (Fredric March), Holivudo veteranas esą pasakė partneriui: „Sutvardyk savo menkutį talentą, liko dar vienas filmavimas.“ Wyngarde’as iš pradžių buvo patvirtintas Aleksandro Makedoniečio vaidmeniui. Vėliau jį pakeitė didis teatro ir kino aktorius Richardas Burtonas.

Filmą siūlau pasižiūrėti tiems, kas neįsivaizduoja istorinio kino be kompiuterinių efektų. „Aleksandras Makedonietis“ gali nustebinti. Jame vaidino per 6000 ispanų karių (tada buvo pigu filmuoti Ispanijoje), iš viso filme dalyvavo 30 tūkstančių statistų iš 28 šalių. Beje, Robertas Rossenas išgarsėjo dar 5-ajame dešimtmetyje, bet makartizmo laikais buvo priverstas palikti JAV. Sugrįžimą ženklino keli žiauriai sukritikuoti filmai. Tik 7-ajame dešimtmetyje Rossenui vėl pavyko sukurti savęs vertą šedevrą „Lilit“ (1965). Bet šis režisierius pas mus liko nežinomas.

Panašiai atsitiko ir su Philu Karlsonu, kuris laikomas vienu didžiausių film noir režisierių. Jis išgarsėjo 1946 m. filmu „Už kaukės“, 1952 m. sukūrė klasikinį „Kanzas Sitis slaptai“, 1955-aisiais – filmą „Fenikso miesto istorija“, kuriuos nuolat cituoja kad ir Martinas Scorsese. Karlsonas pasižymėjo idealia reputacija, nes buvo vienas iš nedaugelio režisierių, sugebėdavusių neviršyti filmo biudžeto.

LTV2 (13 d. 19.15) parodys „Kanzas Sitis slaptai“. Filmas pasakoja apie šarvuoto automobilio apiplėšimą, kurį surengė buvęs policininkas Fosteris. Jis gudriai pasinaudojo nusikaltėliais, nė nenutuokiančiais apie dvigubą žaidimą. Norėdamas likti nežinomas, Fosteris privertė visus apiplėšimo dalyvius dėvėti kaukes. Vienas jų – Džo Rolfas – nusprendžia išsiaiškinti tiesą, patekti į Fosterio gaują ir įrodyti savo nekaltumą. „Kanzas Sitis slaptai“ taip pat užkliuvo Holivudo cenzoriams – jis buvo laikomas žiauriausiu savo meto filmu. Prie filmo šlovės prisidėjo ir unikalūs operatoriaus George’o E. Diskanto dokumentinius primenantys nespalvoti kadrai. Apskritai „Kanzas Sitis slaptai“ laikomas ne tik šedevru, bet ir vienu garsiausių visų laikų kultinių filmų.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


14604. faf2008-07-14 00:15
Kokio dar vyriskumo siais laikais, Jonai, jei net moterys su netikrais usiukais vaiksto!

14605. vardenis :-) 2008-07-14 00:23
Galėtų pats Jonas tapti tuo tikru vyru, jei dabar jų maža

14606. 0132008-07-14 00:29
Galbut Jonas pernelyg uzsiziurejo tu senu filmu per nacionalini transliuotoja, kur vyriskumas taip pat suprantamas senoviskai... Idomu ka moteris galvotu siuo klausimu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:18:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba