SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-11-08 nr. 542

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pirmieji Nekrošiaus "Metų" atgarsiai17

Muzika 
• Svetlana Barkauskas
Nauja "Trimito" programa
• Margarita Dvarionaitė
"Koncertų-prisiminimų" kūrėjas
• Vita Sakavičienė
Kelionė į dangų
• Muzikos prigimties paieškos
• "Stella in Via" iš įrašų
• 36-oji Baltijos muzikologų konferencija Taline
• Poznanės muzikai Vilniuje
• Kodėl spaudžia batai?23
• KONCERTAI

Dailė 
 Apie sienas2
• Renata Ščerbavičiūtė
Akistata su tūkstantmečiu
• Jurgita Videikaitė
Moterys nešiotojos pagal Stulgaitę
1
• Liana Ruokytė ir Eglė Rindzevičiūtė
"Terra grafica" ir kiti švediški malonumai
• Apie Valdovų rūmų liekanų išsaugojimą
• Pajuskime gamtą drauge su Cezanne`u
• PARODOS

Literatūra 
• Reiner Kunze
• Grąžinkime Miškiniui ir pavasariui4
• VAKARAI

Teatras 
• "Pati pradžios pradžia"
• "Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kaip draugauja mergaitės1
• Manheimas rodo rytojaus žvaigždes
• Baltijos kino dienos Vilniuje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Kritika, skirta Pendereckiui3

Anonsai 
• 2002-ųjų metų vertėjo krėslas2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Apie sienas

Pokalbis su Monica Bonvicini

[skaityti komentarus]

iliustracija
Monica Bonvicini prie savo darbo "Akmens sienos 2" ŠMC

Laima Kreivytė:Jūs daug keliaujate: iš Venecijos į Berlyną, iš Berlyno į Los Andželą. Kaip Jums atrodo sumanymas rengti tarptautinę parodą "Traukos centras" Vilniuje?

Monica Bonvicini: Manau, kad šios trienalės koncepcija tinka tokiam miestui kaip Vilnius. Susidarė įspūdis, kad žmonės čia domisi menu, o ši paroda suteikia daugiau galimybių pamatyti kažką nauja. Dabar bienalės ir trienalės vyksta visame pasaulyje, ir kartais menininkai (taip pat ir aš) dalyvauja jose tiesiog dėl to, kad galėtų nuvykti į kitas šalis. Dažnai tokios parodos nesuteikia jokių impulsų nei miestui, nei jo gyventojams. Bet Vilniaus publika domisi šiuolaikiniu menu, todėl ši paroda turi prasmę.

L.K.: Kuratorius Tobiasas Bergeris parodos kataloge kaip vieną inspiracijos šaltinių nurodo faktą, kad netoli Vilniaus yra geografinis Europos centras. Ar tai žinojote?

M.B.: Čia yra Europos centras? Ne, nežinojau. Kiekviena šalis turi miestą, kuris yra jos širdis...

L.K.: ...ir beveik kiekviena Vidurio Europos valstybė turi savo "Europos centrą". Taip fizinė geografija tampa politine - ar ne apie tai ir ŠMC kiemelyje eksponuojamas Jūsų darbas "Akmens sienos 2"?

M.B.: Pirmiausia turiu pasakyti, kad Tobiasas pakvietė mane dalyvauti likus vos mėnesiui iki parodos atidarymo, todėl iš pradžių atsisakiau, nes trūko laiko. Tada jis atsiuntė ŠMC vidinio kiemelio nuotraukas. Man patiko vieta, todėl sutikau padaryti instaliaciją. Norėjau pastatyti atvirą barikadą iš lengvų perregimų medžiagų - grandinės užtveria kelią, bet nėra tankiai supintos - taigi norint galima pralįsti. Tačiau stiklas - sudaužytas. Galima tai suprasti kaip žaidimą su galios struktūromis, institucija ir visuomeninės architektūros idėja. Įvairiose šalyse per demonstracijas naudojamos skirtingos užtvaros - kartais jos atrodo labai gražiai, yra tvirtos ir tiesiog priverčia eiti viena, o ne kita gatve. Mano darbas tarsi siūlo nežiūrėti į tai rimtai: sudaužyk stiklinę sieną ir pasidaryk savo vartus.

L.K.: Tikrai norėjote, kad žiūrovai pradėtų daužyti stiklus?

M.B.: Ne. Kalbu apie barjerus, apie tai, kas ką kontroliuoja. Jokiu būdu nesiekiau išprovokuoti agresiją. Norėjau, kad išliktų lengvumo įspūdis.

L.K.: Jūs savo darbuose irgi daug dėmesio skiriate architektūrai, ypač jos santykiui su kūnu (dažniausiai moters). Analizuojate vyrų sukonstruotos erdvės ir moters vietos visuomenėje santykį. Amsterdame ir Liublijanoje matytos Jūsų instaliacijos patraukė dėmesį išraiškingais moterų ir vyrų įvaizdžiais - būtent provokuojantys vaizdiniai ir drąsus komentaras suteikia Jūsų darbams aštrų socialinės kritikos atspalvį. Kodėl ŠMC eksponuojamame darbe atsisakėte figūros ir architektūros jungties?

M.B.: Todėl, kad buvau pakviesta tik prieš mėnesį. Gaila, kad neturėjau daugiau laiko įsigilinti į trienalės koncepciją ir sukurti naują darbą. Net nežinojau, kur yra Vilnius. Taigi sėdau prie kompiuterio ir žiūrėjau, ką galiu padaryti šiai erdvei. Man patiko, kad darbas yra išorėje. Per du mėnesius jis papilkės ir atrodys tamsesnis, ne toks švytintis. Instaliaciją supa stiklinės ŠMC sienos, taigi turime vidinę patalpą, kuri kartu yra ir išorinė. Atvira ir uždara - su perregimais vartais viduje. Man tai pasirodė įdomu formaliai.

L.K.: Taip pat ir konceptualiai bei istoriškai. Tai tarsi Rytų ir Vakarų Europą skaidžiusių užtvarų refleksija. Berlyno siena - pats akivaizdžiausias pavyzdys. "Geležinės uždangos" metafora iškalbinga tuo, kad pertvarkos pradžioje sugriuvus išorinėms sienoms pradėjo kilti vidinės. Jūs nebijote griauti ne tik architektūrines ir institucines barikadas, bet ir moralinius tabu. Įdomu būtų išgirsti apie Liublijanoje eksponuotą darbą, kur naudotos išdidintos nuotraukos iš gėjų pornografinio žurnalo.

iliustracija
Monica Bonvicini. "Destroy She Said". 1998 m. Videoinstaliacija

M.B.: Šis darbas turi ilgą istoriją. 1999 m. dalyvavau Bazelio meno mugėje - niekada anksčiau neteko dalyvauti tokiame renginyje, ir neturėjau supratimo, kaip tai vyksta. Visi aplink kalbėjo, kad turiu padaryti kažką stipraus, kas šokiruotų, nes tai labai svarbu mano karjerai ir t.t. Tas spaudimas galiausiai atsibodo. Norit ko nors šokiruojančio? Prašom! Tam tikra prasme tai tikrai šokiravo - kai kurie žmonės nustojo su manimi sveikintis. Prekiautojai meno kūriniais praeidavo pro šalį nepažvelgdami į mane, bet vėliau sustodavo ir pradėdavo kalbėtis. Žinoma, pats darbas buvo susijęs su situacija meno mugėje. Nekenčiu meno mugių. Menininkui tai baisi vieta - ten tikrai turi parduoti meną.

Man buvo įdomūs du dalykai. Pirma, norėjau atkreipti dėmesį į gėjų tinklą meno scenoje. Jie turi puikius ryšius - prekiautojai, kolekcionieriai, menininkai vieni kitiems padeda. To negalėčiau pasakyti apie moteris.

L.K.: Argi nėra lesbiečių meno scenos?

M.B.: Žinoma yra, bet ne tokia organizuota. Norėjau patyrinėti šį meno scenos aspektą. Kitas mane dominęs dalykas - statybininko įvaizdis. Tuo metu rinkau medžiagą ir rengiau klausimyną statybininkams. Pastebėjau, kad gėjų žurnaluose dominuoja keli įvaizdžiai: policininkas, gaisrininkas, statybininkas. Įdomu, kad moterys juos įsivaizduoja visai kitaip. Statybininkas - tikras macho tipas. Kai moteris praeina pro statybų aikštelę, jis paprastai lepteli ką nors nešvankaus. O gėjų žurnalai statybininką padarė sekso simboliu. Tai tarsi vyro identiteto tyrimas - koks yra vyras vyro akimis?

L.K.: Įdomus posūkis, nes instaliacijose "Wallfuking" ir "Destroy She Said" tyrinėjote moters tapatybę vyriškoje erdvėje.

M.B.: Mano ankstyvieji darbai labai susiję su lyčių teorija. Tuo metu tai buvo nauja ir aktualu. O paskutinio XX a. dešimtmečio pabaigoje susidarė įspūdis, kad lyčių studijos tapo pernelyg institucionalizuotos ir madingos. Visi apie tai kalbėjo, skaitė knygas, kūrė darbus. Manau, kad jau pasakiau tuo klausimu viską, ką norėjau. Kita vertus, aš moteris - to nepaneigsi, ir tikriausiai matau kitaip nei vyrai. Todėl man tie darbai išplaukė natūraliai. Apie "Wallfucking" ir "Hausewife Swinging" kalbėta, neva jie radikalūs ir agresyvūs, bet man taip neatrodė. Jaučiau būtinybę apie tai kalbėti.

L.K.: Ar Jūsų darbuose svarbu biografiškumas? Koks būna pirmasis kūrybos impulsas?

M.B.: Nėra pirminės idėjos, yra idėjų samprata. Nors meno scena pasikeitė, tačiau vis dar lieka didelis skirtumas tarp vyrų ir moterų menininkų situacijos. Daug kam tai pasirodys nebeaktualu, bet aš manau, kad moteriai sunkiau padaryti menininkės karjerą, susilaukti pripažinimo, pinigų, įgyvendinti didelį projektą. Savo darbuose norėjau akcentuoti tai, ką moterys menininkės darė 8-ajame dešimtmetyje - savaip aktualizuoti jų performansus. Kartais mane kritikuoja sakydami, kad moterų situacija dabar geresnė nei anksčiau - tai tiesa. Bet taip yra todėl, kad kažkas to pradėjo siekti prieš 40 metų. Svarbu kartkartėmis atsigręžti į istoriją - kad pamatytum tai, kas išliko, ir tai, kas pasikeitė.

L.K.: "Wallfucking" nufilmuota tik siena ir nuogas moters kūnas - be galvos...

M.B.:Man reikėjo paprastos sienos ir paprastos moters - nesiekiau konkretumo. Darbas nespalvotas, nėra to gražaus kūno rausvumo. Tebuvo du elementai: siena ir moteris. Jei matytųsi ir galva, darbas būtų vujeristiškesnis. Moteris juda mechaniškai, bet nėra jokios kulminacijos. Vos pamatęs pagalvoji: "Dieve, ką ji čia daro?". Po dviejų minučių tampa aišku, ką ji daro, ir kad tai nepasikeis. Man patinka sukurti malonumo iliuziją ir paskui sugriauti mėgavimąsi pasikartojimais ir eksponavimu.

iliustracija
Monica Bonvicini. "Destroy She Said". 1998 m. Videoinstaliacija

Tuo metu skaičiau daug architektūros teorijos tekstų. Garsiausi pasaulyje architektai yra vyrai - jie savo tekstuose visada randa ką pasakyti apie moteris. Atrodo kiek keistai - jei kalbi apie architektūrą, kodėl turėtum aptarinėti moteris?

L.K.: Videoinstaliacijoje "Destroy She Said" panaudojote ir garsių režisierių filmų fragmentus.

M.B.: Daugiausiai rėmiausi autoriniu kinu, kurį kūrė talentingi menininkai: Antonioni, Godard`as, Fassbinderis. Tačiau net filmuose, kurie pastatyti 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai moterų judėjimas buvo labai stiprus, moterys įsivaizduojamos labai senamadiškai. Dažniausia filmuose sutinkamos trys moterų reprezentacinės vietos. Seniausia, froidiškoji - langas; kita - lova, ir trečia - siena. Daugybėje filmų moterys glaudžiasi prie sienos, verkia prie sienos, liečia sieną. Moteris eina ne koridoriaus viduriu, kaip vyras, o palei sieną - nes jai reikia atramos.

L.K.: Ar darysite projektą ir su langu bei lova?

M.B.: Galvojau apie tai. Kartais kuratoriai prašo padaryti darbų variacijų. Tikriausiai tai būtų pelninga. Be to, kai darai tą patį 5 ar 10 metų, žmonėms tikrai tampa suprantama, ką nori pasakyti, o kai padarai tik kartą - nebūtinai. Bet kodėl turėčiau kartotis?

L.K.: Grįžkime atgal prie geografijos. Jūs gimėte Venecijoje - kodėl iš jos išvažiavote?

M.B.: Dažniausiai nesirenki vietos, tiesiog gyvenimas nubloškia. Į Berlyną atvykau 1986 m. - tiesiog norėjau būti kitoje vietoje. Daug žmonių manęs klausė, kodėl aš išvažiavau iš Italijos - juk tokia graži šalis. Tačiau ji visa - istorinis paminklas, ir sukurti ką nors nauja, kas nepradingtų toje aplinkoje, labai sunku. Man patinka Berlynas, nes jis turi dramatišką istoriją - prūsų pastatytas, ištvėręs karo baisumus, paskui padalytas sienos. O Los Andželas žavi kaip tik tuo, kad ten visai nejunti istorijos, net architektūroje. Įdomu, kad žmonės pritaiko mano darbams jiems geriau žinoma kontekstą. Vieni sako: tai labai itališka. Arba vokiška. Nežinau, ką tai reiškia. Apie "grandininę sieną" sakė - Kalifornijos stilius. Gal tokį įspūdį sukuria medžiagos ir teorijos, kuria remiuosi, jungtis. Dažniau darau nuorodas į minimalizmą ar žemės meną, o ne tapybą ir fluxus, svarbius vokiečių dailei.

L.K.: O koks jausmas apima, kai grįžti į namus ir Venecijos bienalėje laimi Auksinį liūtą?

M.B.: Baisus. Nenorėjau eiti į sceną jo pasiimti. Auksinis liūtas Italijos paviljonui buvo politinis ėjimas - pagarbos gestas kuratoriui Haraldui Szeemannui. Jis norėjo ne atskirų nacionalinių ekspozicijų, o bendros parodos, bet dėl politinių ir ekonominių aplinkybių galėjo tai įgyvendinti tik Italijos paviljone. Taigi čia, šalia daugybės įvairių šalių menininkų, Italijos meną reprezentavo penkios kuratoriaus atrinktos moterys.

L.K.: Spaudos konferencijoje kuratorius sakė, kad jaunos menininkės dabar daro įdomiausius darbus. Tai buvo politinis sprendimas.

M.B.: Spauda daug rašė apie tai, kad toje bienalėje dalyvavo daug moterų menininkių. Bet argi tai svarbiausia? Tiesiog taip turėtų būti daug dažniau! Man asmeniškai tai buvo pirma didelė grupinė paroda Italijoje. Paskambinau žmogui iš žiuri ir pasakiau, kad neisiu atsiimti apdovanojimo, nes pasirinktas ne mano darbas, o parodos idėja. Beje, tas liūtas vis dar Venecijoje. Norėjau jį sukapoti į penkias dalis, bet kitos menininkės nesutiko...

L.K.: Kokią dalį būtumėt pasirinkusi?

M.B.: Žinoma, uodegą!

 

Skaitytojų vertinimai


856. Marius2002-11-11 13:29
Gera menininke ir pokalbis gyvas, sveikai pragmatiskas. Butu tikrai idomu pamatyti Bonvicini videoinstaliacijas Lietuvoje. Tik kazin, ar musu morales sergetojai neiscenzuruotu jos "pornografines vaizduotes". Nebent SMC isdristu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:16:56 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba