SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-03-21 nr. 560

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neris Akelaitienė
Nenurašykite "Hedos Gabler"...

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Kultūrinės investicijos
3
• Vytautė Markeliūnienė
Nauja programa, naujos įžvalgos
• "Alma mater musicalis" koncerte - Kostas Smoriginas1
• Kongresų rūmuose - Stradivarijaus smuikas1
• Dainos, arijos ir duetai apie meilę1
• Pirmą kartą Lietuvoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Skaidra Trilupaitytė
Ribų išsižadėjimas
• Laima Kreivytė
Nesibaigiantis pasakojimas
• Viktoras Liutkus
Paryžiaus aplankas
• Pillė Veljataga
Papuošalai ir fotografijos
• PARODOS1

Literatūra 
• Ineza Janonytė4
• VAKARAI1

Teatras 
• Kultūros ministerijos premijos teatralams
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Ko laukti iš "Vilniaus pavasario"?
1
• Vyliausi, kad kas nors atsitiks1
• Kinas nepasakoja apie ... žmones
• Turiu savo keistenybių1
 Laima Kreivytė
Troleibusų karta
• Karas ir šou
• Katė ir pelė
• Lietuvių dokumentinio kino vakaras
• KINO REPERTUARAS1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Troleibusų karta

Ar įdomus jaunasis lietuvių kinas?

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Troleibusų miestas"

Jaunųjų kino kūrėjų vakaras "Skalvijos" kino centre priminė apsiaustį - žiūrovai tol plūdo į kino salę, kol užpildė ją beveik iki lubų. Draugai, giminės, menininkai ir pramogininkai atėjo pasižiūrėti į save - nes jaunųjų manifeste nedviprasmiškai deklaruojama meilė žiūrovui ir siekis "kalbėti apie dabarties problemas, naudojant šiuolaikines išraiškos priemones". Prieš filmų peržiūrą jaunieji pasirodė ant scenos, tačiau jokių konceptualių manifestacijų nesurengė - tiesiog prisistatė ir pasiūlė padiskutuoti apie filmus vėliau, prie vyno taurės.

Visi keturi rodyti filmai skiriasi savo tonacija ir išraiškos priemonėmis, tačiau juos sieja poreikis kalbėti apie tai, kas vyksta "čia ir dabar". Nostalgišką žvilgsnį į praeitį, poetiškus gamtos vaizdus ir ritualizuotą kaimo buitį galutinai išstūmė rūsti blokinių namų geometrija ir fragmentiškos kelionės miesto gatvėmis. Egzistencinės dramos vyksta ne karo lauke ar pokario miškuose, bet landynėse ir šiukšlynuose, o didžiausias kūrybinis iššūkis - ne atskleisti gyvenimo prasmę, bet "pralaužti" kasdienybės rutiną. Jaunieji režisieriai ieško ne abstrakčios "šiuolaikiškumo dvasios", bet bando pažvelgti į dabarties problemas savo kartos akimis.

Giedrės Beinoriūtės "Troleibusų miestas" (2002, 28 min.) tarsi paženklina laiko ir erdvės ribas. Erdvė - tarp stotelių, laikas - tarp sustojimų. Troleibusas - puikiausia laiko mašina, keliaujanti iš sovietmečio į dabartį. Visuomeninis transportas, kuriuo dažniausiai naudojasi studentai, bedarbiai ir pensininkai. Jis puikiai atspindi hierarchines visuomenės struktūras: vienas veža, daug važiuoja, keli kontroliuoja. Beinoriūtė pasirenka ekstremalią situaciją - kontrolierių ir "zuikių" susidūrimą. Netikėta akistata sukelia įvairiausias emocines reakcijas, kurias dar labiau sustiprina (arba "sutaurina" - priklauso nuo personažo) kameros dalyvavimas. "Zuikis" tarsi patenka į dvigubus spąstus - jį užspiečia uniformuota kontrolierių grupė, o dokumentuojanti kamera tampa nepaperkamu liudininku arba "apvaizdos akimi", reikalaujančia tiesos. Dažniausiai keleiviai, o ypač kontrolieriai, apsimeta, kad kameros "nėra", tačiau "nematomas" jos buvimas akivaizdžiai įkvepia kontrolieriams atlaidumo, o keleiviams - "švento" naivumo. Tačiau kartais keleiviai kūrybingai išnaudoja filmo situaciją - be bilieto važiavęs vyras liepia kontrolieriui pažiūrėti į kamerą (tarsi į savo sąžinę), kai krapšto paskutinius pinigus, o į policiją vežama blondinė, kaip kokia 6-ojo dešimtmečio filmų herojė, pareiškia norinti užsirūkyti.

Beinoriūtė stengiasi nepiktnaudžiauti žvilgsnio galia - renkasi įvairius rakursus, filmuoja viduje ir lauke, dažniausiai stambiais ir vidutiniais planais. Todėl žiūrovui lengva susitapatinti su keleiviais ir išgyventi malonų jaudulį prieš ekraną, nes užkluptas vis dėlto ne jis. Režisierė tarsi nesirenka nei kontrolierių, nei keleivių pozicijos, siekdama išlaikyti objektyvią distanciją. Kita vertus, ji nėra tik neutrali stebėtoja. Į troleibusą operatorius lipa kartu su kontrolieriais, o kamera pro jų nugaras iš aukšto nusitaiko į sutrikusias keleives. Filmo kūrėjai keliauja ne troleibusu, o kontrolierių automobiliu.

Tačiau svarbiausia - ne atpildas, o tikros situacijos ir charakterių įvairovė. "Troleibusų miestas" nuaustas iš mikroistorijų, kurių pabaigos daug įvairesnės nei žodis "bauda". Sulėtintai iš kontrolierių autobusiuko išlipančios ilgakojės "Indigo" šokėjos ir patenkintas jų pasigailėjusio kontrolieriaus veidas stambiu planu puikiai perteikia erotinį galios diskurso aspektą. Kartu "Troleibusų miestas" - spalvinga socialinė ir psichologinė keleivių ir kontrolierių studija. Tiesa, neformalioje aplinkoje kalbinami kontrolieriai dar gali "filosofiškai" pagrįsti savo požiūri į darbą ir santykius su keleiviais, tuo tarpu keleiviai taip ir lieka situacijos aukos, sugautos "nusikaltimo" vietoje.

Man buvo ypač įdomu stebėti režisierės kelionę, jos pasirinktus rakursus ir sumontuotas scenas, nes ir pati prieš kelerius metus buvau užsikrėtusi "troleibuso" virusu - kartu su 22 menininkais, dalyvavusiais troleibusuose vykusiame projekte "Identifikacija". Tada troleibusas funkcionavo kaip meno ir komunikacijos erdvė. Beinoriūtė sąmoningai nedaro meno: nerežisuoja situacijos, nekviečia aktorių, bet pasikliauja realia gyvenimo medžiaga, kurios faktūros neretai pralenkia lakiausią fantaziją. Gerai parinkta muzika ir tikslus montažas kuria emociškai sodrų "Troleibusų miesto" koloritą.

Ignas Miškinis filme "Sfumato" (2002, 20 min.) renkasi sąlygiškesnę kalbą. Jo herojai - du vyrai, gyvenantys tarsi paralelinius gyvenimus. Jie pabrėžtinai konstruojami išlaikant įvaizdžio dirbtinumą, ironizuojant populiarias veiksmo ar siaubo filmų klišes, redukuojant jas iki absurdo. Iš tiesų žavingas "antrininko" (alter ego? asmens sargybinio? - nesvarbu) skrydis, kūnu uždengiant auką nuo... krentančios plytos. Miškinio humoro jausmas man priminė stilingai absurdiškus Grego Araki triukus, kai nušauto padavėjo galva tekšteli į makaronus. Tiesa, Miškinis nesiekia tokio materialumo - jo herojus tiesiog pragręžia sieną kartu su kaimyno galva. Trumpas filmas įsimena kaip smagus situacijų kaleidoskopas, kur herojai nuolat keičiasi vietomis. Tai dar ne lietuviškas "Desperado" - bet gal to ir nesiekta. Reikia tikėtis, kad ateityje smagaus žaidimo pojūtis nepranyks, o pabiros scenos įgaus intriguojančių sąsajų.

Kęstučio Gudavičiaus "Here Becoming` There" (2002, 15 min.) - įdomus bandymas pažvelgti į save iš šalies, dekonstruoti tautinę didybės maniją ("Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros") ir lietuviškumo stereotipus. Autorius nebijo vienų stereotipų priešpriešinti kitiems: užsienietę "vaidina" Erica Jenings, girtuokliaujančios bohemos atstovus - Darius Šimonis ir Ramūnas Gerbutavičius, po Šeškinės ar Justiniškių kiemus laksto policininkais persirengę Algis Greitai su Rimu Šapkausku. Vakarietišką gerovę simbolizuoja žydras baseinas, šampanas ir nešiojamas kompiuteris, lietuvišką svajonę - neonu žėrintis "Akropolis". Režisierius tarsi neapsisprendžia, ar čia rimtai pagvildenti "kito" problemą, ar viską paversti juokais. Tema, be abejo, aktuali. Tačiau herojai taip ir lieka savo kiautuose. Pasižiūrėjus filmą, kitoniškumo, nesusikalbėjimo įspūdis įsiręžia giliai, o štai asmeninių santykių linija atrodo neišplėtota ir paviršutiniška.

Vis dėlto didžiausiais išbandymas žiūrovui - Manto Verbiejaus filmas "Mano Saračka" (2002, 38 min.). Padrikas siužetas, egzaltuota vaidyba. Sunku suvaidinti šiukšlynų žmogų, jei neisi iš ten kilęs ar bent "prasitrynęs" ten nemenką gyvenimo tarpsnį. Landynių ir šiukšlynų vaizdai nufilmuoti profesionaliai, bet juose vykstanti drama neįtikina. Džiaugiesi sugavęs atskirus gražius kadrus - kai pagrindinė veikėja bėga palei mėlyną sieną arba įpuola į krišnaitų būrį - tada jos pamišimas įgauna kone religinę dimensiją. Iš žemo kampo nufilmuotos įspūdingos Šeškinės arkos ir apvalaus baseino kraštas atrodo kaip ištuštėjęs kosminis peizažas. O statybų dykvietėje rūkantys darbininkai tarsi ne užpildo, o pagilina tuštumą savo neveiklumu. Tačiau filmo žiūrėjimas nėra tik gražių kadrų laukimas. Gal geriau būtų pabandyti įsiskverbti į jau egzistuojančias subkultūras ir parodyti jas iš vidaus, užuot konstravus įsivaizduojamą nuskurdėlių dramą? Arba tiesiog pasirinkti geriau pažįstamą objektą?

Ar naujausių filmų peržiūra įtikino, kad lietuviškas kinas gali būti įdomus? Iš esmės taip. Jei žiūrovas jauniesiems filmų kūrėjams ir toliau išliks "neatsiejamu kino elementu", yra vilties, kad jų filmų peržiūros sulauks ne vieno seanso.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:16:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba