SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-09 nr. 622

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Moters balso laboratorija
16

Savaitė 
• Erika Grigoravičienė
Šuo kaip tiesa ir metodas
• Vika Ryžovaitė
Vaiduokliškas "Pilkasis kardinolas"

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
"Mes Europoje ir Europa mumyse"
1
• Beata Leščinska
Aštuntajam Vilniaus festivaliui pasibaigus
1
• Pasirodė naujas "Muzikos barų" numeris8
• Ansamblio "CityDance" koncertas "Kristupo vasaros festivalyje"
• KONCERTAI

Dailė 
• Austėja Čepauskaitė
Jaano Toomiko sunkvežimyje
• Jono Žuko "Atvirkščiai"1
• Jurga Armanavičiūtė
Autorius neprisiima atsakomybės
1
• Jurgita Videikaitė
Juslinės meditacijos
1
• Lina Jakeliūnaitė
Saldūs norai, saldžios mintys
4
• PARODOS

Literatūra 
• hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu1
• Beveik rimtas
• Būti tinkamo dydžio4
• VAKARAI

Kinas 
• Žiūrovai pamiršta, kad žiūri vesterną1
• Vargšai klasikai1
 Palikite vėplius ramybėje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Palikite vėplius ramybėje

nauji filmai

[skaityti komentarus]

iliustracija

Philipo Kaufmano pavardė įstrigo iškart, vos tik "perestroikos" pradžioje pamačiau iki tol uždraustą filmą "Nepakeliama būties lengvybė" ir rusų tankus Prahos gatvėse. Nesistengiu įsivaizduoti, kaip dabar žiūrėčiau šią Milano Kunderos romano ekranizaciją, tačiau man aštraus, bet kartu intelektualaus režisieriaus įvaizdis išliko ilgam. Tą įvaizdį tik dar labiau sustiprino kad ir nelabai vykę, bet Kaufmano asmenybės pažymėti filmai "Henris ir Džuna", "Užnuodyta plunksna". Tai suprantama. Su pirmojo filmo herojais Kaufmanui teko bendrauti pačiam – jis lydėjo Henry Millerį kelionėje po Kaliforniją, be to, teko girdėti, kad būtent Anaļs Nin paskatino jauną literatą ir scenaristą Kaufmaną užsiimti kinu. 2000-aisiais sukurtas Kaufmano filmas apie markizą de Sade’ą sulaukė ne vienos "Oskaro" nominacijos, bet paskui kelerius metus apie Kaufmaną nieko nebuvo girdėti. Todėl į jo filmą "Iškrypę" ("Twisted", JAV, 2003) nuskubėjau iškart. Tai, ką pamačiau, nuvylė, bet visai ne todėl, kad jo personažai – San Francisko policininkai, o ne ribines būsenas pamėgę intelektualai. Tiesiog tai filmas, neturintis stiliaus, trileris be paslapties auros, be nujaučiamo režisieriaus buvimo kadre.

Pastaruoju metu ne vienas trilerių kūrėjas intensyviai bando prisiminti didžiojo Hitchcocko pamokas. Iš pirmo žvilgsnio filme "Iškrypę" (tiesą sakant, filmo personažų nepavadinsi iškrypėliais, tiesiog platintojai ir vėl nesivargino ieškodami gudresnio pavadinimo) eksploatuojami Hitchcocko naudoti motyvai: amnezija, tariamas žudikas, turintis pats įrodyti savo nekaltumą, vis tirštėjantis absurdas, vis labiau personažus gaubiantis dviprasmiškumas ir net kadaise "Svaigulyje" įamžintas San Francisko uostas… Tačiau pasakojimas apie policininkę Džesiką Šepard, įtariančią, jog ji pati ir yra žudikė maniakė, nes vienas po kito žūva vyriškiai, su kuriais jai teko miegoti, atrodo pakankamai naivus. Be abejo, kalta ir scenaristė Sarah Thorp, išsiverčianti keletu, švelniai tariant, naivių ir nuvalkiotų siužeto motyvų: Džesikos vaikystės trauma (tėvas policininkas nužudė motiną ir pats nusižudė) ir ją nuolat ištinkančiais atminties praradimais.Visa tai, kaip ir jos vizitai pas psichoanalitiką, jau smarkiai pabodę net visaėdžiams žiūrovams. Tai greičiausiai suprato ir pats režisierius. Įtariu, kad mėginimai didinti paslapties ar mistikos dozę būtų pavertę filmą tikra parodija, tačiau ir dabar jis balansuoja ties šia riba. Tai ypač pasakytina apie dialogus.

Kaufmanas visada mokėjo pasirinkti aktorius. Jis įžvelgė būsimą žvaigždę trapioje Juliette Binoche figūrėlėje ("Nepakeliama būties lengvybė"), jis pavertė smulkutę Marią de Medeiros erotiškąja Anaļs Nin ("Henris ir Džuna"), o romantišką Kate Winslet Titaniko privertė žaisti žiaurius de Sade’o žaidimus. Tad nekeista, kad filmo "Iškrypę" centre – taip pat aktoriai. Tačiau scenarijus ir vėl nesuteikia progos sukurti labiau psichologizuotus vaidmenis. Ashley Judd vaidindama savo heroję nuolat pabrėžia šios negebėjimą atsipalaiduoti. Vienintelis vaistas – žiaurokas seksas su atsitiktiniais partneriais. Tiesa, pirmuosiuose epizoduose akcentuojamas jos intelektualumas ir nepriklausomybė, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Gana karikatūriškai filme atrodo ir Džesikos mokytoją bei globėją suvaidinęs Samuelis L. Jacksonas. Jo dviprasmiški personažai (kad ir Tarantino filmuose) žavėjo būtent nenuspėjamais akcentais, tačiau čia jis – tiesiog nenuspėjamumo įsikūnijimas… Dviprasmiškai pirmuosiuose kadruose atrodo ir pastaraisiais metais, regis, naujo amplua ieškantis Andy Garcia. Tačiau ir jo funkcijos filme gana mechaniškos. Ansamblis tarsi ir yra: kiekvienas aktorius savaip ryškus, įdomus, intelektualus, bet visi kartu jie tiesiog neturi ką veikti. Tad užvis labiausiai nenuspėjami filme yra įspūdingai nufilmuotas uostas ir ant jo polių besiilsintys jūrų vėpliai, o jų abejingumas, nenoras, kad kažkokia filmavimo grupė trikdytų šventą ramybę, paveikia ir filmo žiūrovus. Net ir tuos, kuriuos suviliojo daug žadantis pavadinimas.

Živilė Pipinytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 74 iš 74 
6:14:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba