SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-09 nr. 622

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Moters balso laboratorija
16

Savaitė 
• Erika Grigoravičienė
Šuo kaip tiesa ir metodas
• Vika Ryžovaitė
Vaiduokliškas "Pilkasis kardinolas"

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
"Mes Europoje ir Europa mumyse"
1
• Beata Leščinska
Aštuntajam Vilniaus festivaliui pasibaigus
1
• Pasirodė naujas "Muzikos barų" numeris8
• Ansamblio "CityDance" koncertas "Kristupo vasaros festivalyje"
• KONCERTAI

Dailė 
• Austėja Čepauskaitė
Jaano Toomiko sunkvežimyje
• Jono Žuko "Atvirkščiai"1
• Jurga Armanavičiūtė
Autorius neprisiima atsakomybės
1
• Jurgita Videikaitė
Juslinės meditacijos
1
• Lina Jakeliūnaitė
Saldūs norai, saldžios mintys
4
• PARODOS

Literatūra 
• hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu1
• Beveik rimtas
• Būti tinkamo dydžio4
• VAKARAI

Kinas 
• Žiūrovai pamiršta, kad žiūri vesterną1
 Vargšai klasikai1
• Palikite vėplius ramybėje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Vargšai klasikai

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"A Hard Day’s Night"

Septintojo dešimtmečio nostalgijos apimtas pasaulis švenčia pirmojo "The Beatles" filmo "Sunkios dienos, sunkios naktys" (deja, taip LNK išvertė pavadinimą "A Hard Day’s Night") keturiasdešimtmetį. Paulas McCartney’is net surengė specialią peržiūrą savo namuose, o jo žmona filmą pasižiūrėjo pirmąkart. LNK (15 d. 22.35) mums taip pat leis pasijusti jos kailyje. 1964-aisiais pasirodęs filmas iškart tapo neįtikėtinai populiarus, nes buvo akivaizdu, kad tie keturi simpatiški jaunuoliai ne tik sugeba kurti gražią muziką, bet ir turi aktorių talentą. Tačiau šis uždavinys jiems nebuvo toks jau sunkus – jaunuoliai vaidino patys save. Grupės atsiradimo istorija filme pasakojama tarsi pasaka: gyveno kartą Liverpulyje Paulas, Johnas, George’as ir Ringo. Jie grojo savo muziką beveik visoje didelėje šalyje. Baigę groti vienoje vietoje, eidavo į artimiausią geležinkelio stotį ir važiuodavo į kitą miestą – vėl koncertuoti. Neretai kartu su jais keliaudavo ir tuntai žavių jaunų damų… Filme rodomos kelios "The Beatles" karjeros pradžios dienos: koncertas, repeticija, laisvalaikis, kelionė traukiniu, bėgimas nuo fanų, nuotykis su policininkais, keli gegai ir daug gerai parašytų dialogų. Tačiau svarbiausia filme vis dėlto yra muzika, nes panaudota net trylika grupės dainų.

Premjera įvyko 1964 m. liepos 6 d. Filmavimas, prasidėjęs 1964 m. kovo 2 d., užtruko tik du mėnesius. Epizodams traukinyje nufilmuoti prireikė net šešių dienų. Per tą laiką grupė sukorė 2500 mylių. Režisierius Richardas Lesteris disponavo penkių šimtų tūkstančių svarų suma – net anais laikais tai buvo ne kažin kokie pinigai nespalvotam filmui sukurti. Pavadinimą sugalvojo Ringo Starras, vienos filmavimo dienos pabaigoje, laikrodžiui jau rodant ankstyvą rytą, pasakęs: "God, it’s been a hard days’s night".

Rugpjūtį įvyko filmo premjera JAV, jis buvo rodomas iškart 500 kino teatrų. Jau pirmais metais filmas atnešė 14 milijonų dolerių pelno.

Prisipažinsiu, kad laukiu filmo taip, kaip kadaise laukdavau kiekvienos naujos "The Beatles" plokštelės. Netiesa, kad už geležinės uždangos nieko nebuvo galima išgirsti. Kiek pamenu, rusiškasis BBC iškart po naujo disko pasirodymo leisdavo pasiklausyti visų dainų. Kadangi buvome daug smalsesni už dabartinius jaunuolius, kiekviena naujovė teikdavo tikro džiaugsmo. Be abejo, Ryčio Cicino ar karamelinių "Bavarų" gerbėjams tokį dalyką sunku įsivaizduoti, tad galite jį laikyti senelio fantazijomis. Tačiau iš tikrųjų "The Beatles" indėlis į geležinės sienos griovimą – milžiniškas: iš jų dainų mokėmės būti laisvi, jie sukurdavo vidinės laisvės erdvę, į kurią negalėdavo įkelti kojos jokių karinių katedrų ar mokslinio komunizmo dėstytojai.

Su "The Beatles" prasidėjusi roko manija turi daug veidų. Vieną nemalonesnių rodo Allison Anders ir Kurto Vosso 1999 m. drama "Cukraus miestas" (TV3, 9 d. 22.50). Tai žvilgsnis į Kalifornijos muzikos verslą. Filmo autoriai rėmėsi savo asmenine patirtimi, įgyta bendradarbiaujant su viena radijo stotimi, skleidusia pankroką, todėl jie nevengia provokuojančio tono ir satyriškų spalvų, net cinizmo. Filme susipina daug siužetinių linijų, tad autorius galima įtarti sekus kultiniu Roberto Altmeno filmu apie kantri sostinę "Nešvilis".

Filmą pasižiūrėti gali paskatinti ir pagrindinius vaidmenis kūrusių dainininkų vardai – Johnas Tayloras ("Duran Duran"), Martinas Kempas ("Spandau Ballet"), Michaelas Des Barres’as ("Powery Station").

Futbolas baigėsi, prasidėjo agurkų sezonas, tad televizijos rodo filmus. Gerus, blogus, vidutiniškus. Daugiausia, aišku, vidutiniškų. O jų herojai paprastai būna seksualinių problemų turintys piliečiai. Tokių personažų gausu ir šią savaitę. Pavyzdžiui, "Palaimos" (LNK, 10 d., 0.45) režisierius filmo veikėjus nudangina pas seksopatologą. Jį, beje, vaidina seksualinių psichopatų vaidmenimis pasižymėjęs Terence’as Stampas. Australų filmo (rež. Graeme Rattigam) "Švyturio šokis" (LNK, 12 d.19.10) herojų meilei iškyla kliūtis – mirtina vieno būsimo sutuoktinio liga.

Po žavaus režisieriaus Edwardo Burnso debiuto ("Broliai Mulanai") stengiuosi sekti jo karjerą (deja, dabar jis dažniau tik vaidina kitų sukurtuose filmuose). TV3 (13 d. 22.30) parodys jo filmą "Niujorko klystkeliai" (2001), kurį vieni kritikai yra vadinę Woody Alleno kino šlovinimu, kiti – imitacija. Dokumentinio filmo grupė seka šešių niujorkiečių keliais. Po interviu, kuriuose herojai prisimena savo pirmąją seksualinę patirtį, kamera rodo jų įprastą dieną. Seksas, verslas, neištikimybė, žodžiu, viskas, į ką po sunkios darbo dienos malonu užmesti akį. Beje, filmas buvo sukurtas per 16 dienų, tad būkime atlaidūs Burnsui. Be to, jis pats vaidina pagrindinį vaidmenį, o ir jo partneriai – itin daug žadantys: Heather Graham, Davidas Krumholtzas, Dennisas Farina ir Rosario Dawson. Pastaroji man niekaip neišeina iš galvos, nors po pirmosios Spike Lee filmo "25 valanda" peržiūros praėjo daugiau nei metai.

Filmo "Laimingas atsitiktinumas" (LNK, 14 d. 19.10) režisierius Peteris Chelsonas remiasi senais gerais 4-ojo dešimtmečio Holivudo romantinės komedijos pavyzdžiais: jo herojai – amerikietis ir britė – atsitiktinai susitinka Kalėdų išvakarėse vienoje Niujorko parduotuvėje ir įsimyli vienas kitą visam gyvenimui. Aišku, kol jie vėl susitiks, praeis ne vieneri metai, bet kitaip ir negali būti, nes meilę valdo vieni atsitiktinumai. Gal dėl žavių personažų, suvaidintų Kate Beckinsale ir Johno Cusako, gal dėl eglutėmis papuošto Niujorko ar lemtingosios čiuožyklos filmas man sukelia prisiminimus apie Kalėdas. O ką? Metai jau įpusėjo…

15 d. 19.10 LNK pateiks siurprizą Shakespeare’o ir krepšinio gerbėjams (jei tokių kombinacijų gamtoje pasitaiko): Timo Blake’o Nelsono filmas "O" – šiuolaikiška "Otelo" versija, perkelta į šių dienų JAV, į lietuviams tokios artimos NBA lygos žaidėjų sluoksnius. Vargšas klasikas.

Vargšas ir kitas klasikas – juodojo detektyvo meistras Dashiellas Hammetas. Jo romaną filme "Namas Turkų gatvėje" (LNK, 11 d. 21.30) sušiuolaikino Bobas Rafelsonas. Filmą lyg ir būtų galima priskirti dabar vėl labai madingam juodojo filmo žanrui (būtent prie jo ištakų buvo Hammetas ir Chandleris), tačiau, nepaisant gana dviprasmišką, bet pernelyg teigiamą policininką vaidinančio Samuelio L. Jacksono pastangų, iš "Namo…" dingo nepakartojama aura, supusi pagedusias, visada išduodančias tų filmų moteris ir egzistencinio liūdesio apimtus privačius detektyvus, žinančius, kad negalima pasitikėti niekuo, kartais net savimi. Rafelsonas išsaugo siužeto liniją, bet nugludina aštrius personažų kampus, visą erotiką padaro pernelyg matomą ir akivaizdžią. Tokiais metodais galima nugalabyti bet kurį žanrą. Todėl lemtingoji Milos Jovovich gražuolė viso labo tėra prostitucija priversta užsiiminėti rusė muzikantė, o juodaodis policininkas – klasikinės muzikos žinovas. Šlovė politiniam korektiškumui, bet ne filmui.

Kita vertus, gal būtent šito ir nusipelno televizijų manipuliuojamas žiūrovas? Šią mintį man pakišo garsusis Sergejaus Eizenšteino kūrybos žinovas Naumas Kleimanas, jau ne pirmus metus kovojantis už savo įkurto kino muziejaus išlikimą (pastatą nori pasiglemžti kazino "Arlekinas"). Viename interviu jis teigia, kad filmų žiūrėjimas kino salėje unikaliai sujungia meną su kasdienybės patirtimi ir priverčia žiūrovą aktyviai vertinti tai, ką jis mato, o televizijos tuo žiūrovu tik manipuliuoja. Neleiskime joms to daryti. Net vasarą.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 74 iš 74 
6:14:52 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba