SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-09 nr. 622

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Moters balso laboratorija
16

Savaitė 
 Erika Grigoravičienė
Šuo kaip tiesa ir metodas
• Vika Ryžovaitė
Vaiduokliškas "Pilkasis kardinolas"

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
"Mes Europoje ir Europa mumyse"
1
• Beata Leščinska
Aštuntajam Vilniaus festivaliui pasibaigus
1
• Pasirodė naujas "Muzikos barų" numeris8
• Ansamblio "CityDance" koncertas "Kristupo vasaros festivalyje"
• KONCERTAI

Dailė 
• Austėja Čepauskaitė
Jaano Toomiko sunkvežimyje
• Jono Žuko "Atvirkščiai"1
• Jurga Armanavičiūtė
Autorius neprisiima atsakomybės
1
• Jurgita Videikaitė
Juslinės meditacijos
1
• Lina Jakeliūnaitė
Saldūs norai, saldžios mintys
4
• PARODOS

Literatūra 
• hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu1
• Beveik rimtas
• Būti tinkamo dydžio4
• VAKARAI

Kinas 
• Žiūrovai pamiršta, kad žiūri vesterną1
• Vargšai klasikai1
• Palikite vėplius ramybėje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Savaitė

Šuo kaip tiesa ir metodas

Grįžus iš Santaros-Šviesos konferencijos

Erika Grigoravičienė

[skaityti komentarus]

Birželio 24–27 d.Lietuvoje vyko tradicinė Santaros-Šviesos konferencija. Ketvirtadienį Kaune, Vytauto Didžojo universitete, gvildenti politikos klausimai (diskusija "Baltijos valstybės ir Rusija"), o penktadienio ir šeštadienio posėdžiai Anykščiuose buvo skirti nūnai suklestėjusiai lietuvių eseistikai, išeivijos kultūros gyvenimui, filosofiniams svarstymams (Algio Mickūno knygos "Visa aprėpianti dabartis" pristatymas), litvakų istorijai (Dovido Katzo knygos pristatymas).

Šeštadienį vakarop atvykusi į Anykščius, pirmiausia nusistebėjau neregėta publikos gausa (sunkiai pavyko gauti nakvynę), antra, paiškėjo, jog poilsio namų "Šilelis" baras-restoranas išnuomotas anykštėnų pobūviams ir santariečių nepriima. Nors ir buvo įsteigtas alternatyvus kilnojamas Santaros baras, salūno uždarymas liko pagrindinė suvažiavimo kuluarų tema, intensyviai gvildenama politiniu, socialiniu ir fenomenologiniu aspektu. Juk ne paslaptis, kad Santara nėra Valančiaus draugija.

Jonui Mekui skirtas kino vakaras truko iki vidurnakčio. Vytautas V. Landsbergis parodė naujausią savo filmą "Niujorkas – mano šuo". Jo protagonistas Jonas Mekas teigia prisijaukinęs savo gyvenamą Manhatano kvartalą lyg šunį. Kurdamas Meko vaidmenį Jonas Mekas tarsi patvirtina, jog visi identitetai yra sukonstruoti, fiktyvūs, ir išryškina patį konstravimo mechanizmą (panašiai kaip, pvz., Cindy Sherman savo fotografijose). Geriausius epizodinius vaidmenis filme atlieka katės, o nematomas didmiestis, šuo arba pigus jaunas vynas čia tampa nenuspėjamos tikrovės, gyvenimo chaoso, nereprezentuojamos realybės signifikantais (patriarchalinėje modernybėje toks signifikantas buvo moters kūnas). Tikrovės ilgesys, kaip ir režisieriaus panaudoti distancinio montažo principai, protagonistui tinka. Žiūrėdami Meko filmą "Lost, lost, lost" (1949–1976), išeivijos senbuviai ekrane atpažino jaunystės laikų bičiulius ir dalijosi įspūdžiais, o kai kurie jaunosios kartos emigrantai net verkė.

Sekmadienio temos – šiuolaikiniai menai ir politiniai spektakliai. Suprask, išnyko riba tarp meno ir visuomenės gyvenimo, tarp meninių ir politinių performansų. Deja, posėdžiai nevirto šiuolaikiškais debatais apie politikos reprezentaciją ir reprezentacijos politiką. Gintautas Mažeikis pranešime "Herojaus spindesys retorinėje scenoje" (jo herojai – pats Mažeikis, šiaulietis Mindaugas Murza ir žurnalistė Rita Miliūtė) pasakojo, kaip politinės manipuliacijos susipina su reprezentacinėmis. Į Murzos politinę manifestaciją esą įsiveržė kažkokie peliukai (Miliūtės pasiuntiniai?), o reportažas apie įvykį esąs sufabrikuotas, – mat atsitiktinio praeivio (juo neatsitiktinai tapo pranešėjas) pasisakymas nufilmuotas pora dienų iki įvykio. Andrius Navickas pranešime "Apie "žaldokynę" politikoje" vaizdingai apibūdino Lietuvos politinio teatro sceną, publiką, vaidmenis bei atlikėjus (kontrolierius spektaklio metu lipa į sceną inventorizuoti dekoracijų ir pan.), bet ypatingo atgarsio sulaukė jo metafora apie nežinia kur skrendantį lėktuvą, kuriame galima sočiai pavalgyti ir atsigerti. Tradicinį klausimą "Kas mes ir kur einame?" pakeitė klausimas "Kur skrendame?" Diskusijoje "Permainų galimybės Lietuvos politiniame teatre" šaunią politikų idėją apie savivaldybių valdžios, o kartu ir gyventojų politinio sąmoningumo stiprinimą nustelbė paaugliškas lėktuvo metaforos voliojimas, virtęs anekdotų pasakojimu.

Sekmadienio popietę, pačiu blogiausiu laiku, kai pusė santariečių jau išvyko (kas balsuoti, kas pasitrinti štabe), buvo gvildenami dailėtyros metodologijos klausimai. Skaidra Trilupaitytė pranešime "Socialinė dailėtyra ir metodologinė problematika šiandien" aptarė skausmingas šiuolaikinės lietuvių dailėtyros identiteto paieškas. Pasak pranešėjos, šiuolaikinė dailėtyra, dar vadinama socialine, atsiskyrė nuo tradicinės ir sovietinės dailėtyros, nuo kultūros sociologijos ir užmezgė ryšį su socialinėmis disciplinomis, meno sociologija ir naująja meno istorija (New Art History). Šie procesai analogiški tradicinės istorijos ir šiuolaikinės socialinės istorijos atstovų debatams. Žinia, tradicinė istorija – valdančių dinastijų ir karų istorija, o socialinės istorijos taikinys – kasdienis įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimas, mentaliteto ypatumai. Tradicinė dailėtyra analizuoja iškilius didžiųjų meistrų kūrinius, o socialinės dailėtyros objektas – meno darymo aplinkybės. Tačiau, pasak Trilupaitytės, lietuviškuose socialinės dailėtyros diskursuose (ryškiausi pavyzdžiai – Jolitos Mulevičiūtės ir Giedrės Jankevičiūtės veikalai apie tarpukario Lietuvos dailės gyvenimą) itin daug dėmesio tebeskiriama kūrinių analizei, nors ši metodologija neigia kūrinio autonomiją, o ir visuomenės gyvenime kūrinio vaidmuo žymiai menkesnis, nei, pvz., Renesanso laikais. Taigi šiandieninės lietuvių dailėtyros pamatine disciplina išlieka tradicinė meno istorija, praturtinta socialinės istorijos elementais. Metodologinė problematika socialinės krypties dailėtyroje, kaip ir socialinėje istorijoje, pagaliau turėtų tapti svarbi ir ją diskutuoti reikėtų dviem registrais: pirma, socialinių mokslų filosofijos aspektu (santykis tarp holizmo ir individualizmo, determinizmo ir laisvos valios, diskursų ir realybės), antra, analizuojant metodų kaip informacijos rinkimo ir apdorojimo technikų efektyvumą.

Pranešėjos atvertos perspektyvos diskusijos dalyviai, deja, nepastebėjo ir ėmė gvildenti jiems artimesnes problemas. Virginijaus Kinčinaičio nuomone, socialinė arba socialiai angažuota dailėtyra gimė iš dailėtyrininkų troškimo paveikti visuomenės procesus ir nustumti šalin galios operatoriaus vaidmenį uzurpavusius politikus. Kaip išeitį iš metodologinės aklavietės Kinčinaitis siūlė radikalius veiksmus, pateikdamas įkvepiantį Olego Kuliko pavyzdį: šis, apsimetęs pasiutusiu šunimi apkandžiojo galerijos lankytojus. Šiandien menininkai neva patys kuria taisykles, pagal kurias jų kūriniai funkcionuoja visuomenėje, o dailėtyrininkui lieka tik metodologiškai prisitaikyti prie meninio gyvenimo formų įvairovės. Pasak Trilupaitytės, dailėtyrininkai esą nustumti, nes visuomenėje aktyviai veikia menininkų ir kuratorių gaujos. Rolandas Rastauskas laiku priminė, jog dailėtyrininkams praverstų nuodugniau paanalizuoti kuratorių veiklą. Leonidas Donskis klausė, kaip nežabota menininko laisvė turėtų sietis su jo kaip gyvenimo formų kūrėjo misija. Kažkas, nubudęs iš popiečio miego, priminė, jog rytinio posėdžio herojus Murza yra ir Artūro Railos kūrinio veikėjas, ir diskusija apie nuobodžias, sudėtingas dailėtyros problemas buvo sėkmingai sugrąžinta prie visiems rūpimos politikos.

Dailėtyrininkų vaidmuo meno darymo procesuose liko neaptartas, nes dailės kritika šiandien nėra institucija, aktyviai dalyvaujanti meno steigties procesuose. Gal jų misija būtų bent jau kvestionuoti ir trikdyti tuos procesus? Kinčinaitis, regis, linkęs analizuoti kiekvieną save menininku vadinančio žmogaus judesį, taikliai paklausė, ar kada nors atkreipiame dėmesį į tai, kas finansuoja didžiąsias Europos šiuolaikinio meno parodas.

Šiuolaikiniai menininkai Urbonai, turėję Santarai pristatyti savo projektą "Ruta Remake", į Anykščius neatvyko, gaila, gal būtų atsivežę savąjį Jorkšyro terjerą – gyvą šunį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 74 iš 74 
6:14:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba