SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-20 nr. 752

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Jūratė Vyliūtė
Tikrai gimusi balandžio 14-ąją
6
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Taurios muzikos tėkmė
2
• Živilė Ramoškaitė
Išskirtinės Mozarto ir Schuberto interpretacijos
3
• Rasa Vilimaitė
Nakties muzika
7
 Ona Narbutienė
Kūryboje svarbiausia individualumas
• Vincės Jonušaitės-Zaunienės konkursas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Miglė Užkurnytė
Tapybos valandos
• Emilija Budrecka
Skaitmeninis retro?
16
• Ona Mažeikienė
Senoji Lietuva
1
• PARODOS

Fotografija 
• Perkurta realybė tikresnė

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• „Poetė“ Dramos teatre
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Rūta Šalnaitė
Realus žmogus ir jo įvaizdis

Kinas 
• Kino tikslas – sapnų tyrinėjimas
• Vilnius yra matrica?
• Naujas festivalis „Ad hoc“
• Kvapovaizdis
• Filmas „Pakūta mano meilė“ – „Skalvijoje“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Lietaus miestas
• Geriausi visuomenės pasiūlyti projektai
• Parodą kuruoti kviečiamas Picasso muziejaus direktorius3

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Kūryboje svarbiausia individualumas

Jeronimo Kačinsko šimtmečiui

Ona Narbutienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jeronimas Kačinskas

Kur ne kur dar sklando Vytauto Bacevičiaus šimtmečio aidai, o balandžio 17-ąją minėjome kito lietuviško avangardo atstovo Jeronimo Kačinsko jubiliejų. Iš tikrųjų jie ir buvo tik du – bendraminčiai, bičiuliai (nors ir nepaprastai skirtingi), tarpukario Lietuvos muzikos padangėje išsiskiriantys savo maksimalistiniais siekiais, neįprastu muzikos pasauliu ir fanatišku tikėjimu nauja muzika bei savo idėjomis.

J. Kačinskas (1907–2005) buvo vienas nedaugelio lietuvių muzikų, kuriam pavyko įsitvirtinti Amerikos muzikiniame gyvenime. Jis vadovavo Melrouzo simfoniniam orkestrui, apie dvidešimt metų Berklio muzikos koledže dėstė kompoziciją ir dirigavimą. Jis buvo ir vienintelis tos iškilios lietuvių kompozitorių grupės, 1944-aisiais pasitraukusios į Vakarus, atstovas, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, kuri suteikė jam daug kūrybinių impulsų. Atsinaujina seni ryšiai, gimsta daugybė naujų pažinčių. 1989 m. jis išrenkamas jau nepriklausomos nuo Maskvos Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės nariu. Atvirame laiške rašo: „Su didele pagarba Lietuvių kompozitorių sąjungai priimu man teikiamą garbę būti tos sąjungos garbės nariu. Sunku man išsakyti žodžiais savo jausmus. [...] Tuo draugišku ir maloniu žygiu Jūs teikiate man naujos energijos ir paskatinate tęsti savo meninę paskirtį bei prisidėti prie mūsų brangios tėvynės – Lietuvos muzikos kultūros ugdymo.“ („Literatūra ir menas“, 1989, rugpjūčio 5). Ir štai 1991-ųjų rudenį, rugsėjo pabaigoje, J. Kačinskas su žmona pasiryžo apsilankyti Lietuvoje. Jo lėktuvas atskrido į Rygą, ir pasitikti šio garbingo svečio vyko būrelis Kompozitorių sąjungos narių. Buvome kupini nerimo ir jaudulio – juk važiuojame susitikti su legenda. Jo vardas sovietinėje lietuviškoje muzikos istorijoje figūravo tik kaip neigiamas pavyzdys, bet sunku buvo jį visiškai ištrinti. Faktai prasiskverbdavo ir pro specfondų duris, o pagaliau buvo gyvų liudininkų, galinčių daug ką papasakoti. Pavyzdžiui, kad 1938 m. Londone vykusiose Pasaulinėse muzikos dienose jo Nonetas, atliktas čekų muzikų, buvo labai gerai įvertintas ir jo vardas minėtas šalia B. Bartoko bei kitų įžymybių. O juk į šią pasaulinę organizaciją (ISMC) Lietuva buvo priimta būtent J. Kačinsko iniciatyva, dėl jo laimėjimų šiuolaikinės muzikos srityje studijuojant Prahoje bei čekų muzikų rekomendacijų.

Tad mūsų vaizduotėje gyveno kovingas modernistas! Ir štai stebint iš Rygos oro uosto laukimo salės išeinančius lėktuvo keleivius, dėmesį patraukė nedidelė trapi figūra, lydima kiek stambesnės moters. Tai buvo Elena ir Jeronimas Kačinskai. Savo susijaudinimą išvydus būrelį pasitinkančiųjų Maestro slėpė po jam būdinga santūrumo skraiste. Tačiau iš karto pajutome jo skleidžiamą šilumą, jis pavergė savo subtilumu ir nuoširdžiu kuklumu (viešnagės metu iš jo lūpų teko ne kartą girdėti: „Avangardistu buvau tik ketvirtojo dešimtmečio kontekste, dabar muzika jau eina visai kitais keliais“).

Gausūs lietuviški pietūs, užsakyti Panevėžyje, labiausiai pravertė patiems, nes mūsų svečias, pasirodo, buvo vegetaras! Prisiminė dienraštyje „Vakarai“ skaityta jo charakteristika: „Kasdienybės asketas, vaikščiojantis kuklumas, netgi kenksmingas nesireklamavimas“ (1936 09 01).

Per dvi savaites, kurias praleido Lietuvoje, aplankė savo jaunystės miestus – Klaipėdą, Kauną ir Vilnių. Būtent pastarajame teko praleisti paskutiniuosius metus tėvynėje (1940–1944). Čia vadovavo iš Kauno perkeltam Radiofono orkestrui, susikūrusioje Vilniaus operoje pastatė G. Verdi „Traviatą“, „Rigoletą“, G. Puccini „Madam Baterflai“, G. Rossini „Sevilijos kirpėją“ ir surengė savo paskutinį simfoninį koncertą Lietuvoje.

Viešnagę papuošė gan gausūs J. Kačinsko kūrinių atlikimai visuose trijuose miestuose. Vilniuje, Baroko salėje (dabar Bonifratrų bažnyčia), skambėjo chorinė muzika, surengtas kamerinės muzikos vakaras ir simfoninis koncertas Operos ir baleto teatre. Kompozitoriui tai buvo neužmirštamos dienos, kupinos įspūdžių ir pažinties su nauja lietuviška muzika bei jos kūrėjais. Tais pačiais 1991-aisiais J. Kačinskas buvo pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai, kuri jam buvo įteikta kitų metų vasarį, antrą kartą apsilankius tėvynėje. Premija kompozitoriui paskirta už jo Mišias Mindaugo karūnavimo 700-osioms metinėms. J. Kačinsko chorinę ir religinę muziką galima priskirti prie iškiliausių jo kūrybos puslapių. Subtili poezija, gaubianti šiuos kūrinius, nuosaikiai moderni muzikos kalba suteikia ypatingą koloritą. Nereikėtų užmiršti, kad religinė muzika J. Kačinskui buvo labai svarbi. Nuo 1949 m. jis buvo Bostono Šv. Petro parapijos vargonininku ir šių pareigų atsisakė tik 1995-aisiais. Giliai tikinčiam žmogui grojimas vargonais buvo ne tiek darbas, kiek dvasinė atgaiva.

Tačiau jo kūryba neapsiribojo tik minėtais žanrais. Paliko simfoninės, vokalinės muzikos, daugybę įvairios sudėties kamerinių ansamblių bei kitų kūrinių, taip pat vienaveiksmę operą „Juodasis laivas“ pagal Algirdo Landsbergio libretą, kurio pagrindu tapo tuomet plačiai nuskambėjusi lietuvių jūreivio Simo Kudirkos istorija (premjera įvyko 1976 m. Čikagos lietuvių operoje). Gaila, didesnė jų dalis neįrašyta, Lietuvoje neatlikta ir mūsų muzikiniame gyvenime nefunkcionuoja. Didžiausią darbą atskleidžiant mums šią neeilinę asmenybę atliko muzikologė Danutė Petrauskaitė, 1997 m. parengusi solidžią monografiją su priedais.

Deja, panaši situacija buvo ir tarpukariu, kai J. Kačinskas buvo labiau žinomas ir vertinamas Prahoje, nei Kaune. Garsusis modernistas Aloisas Hįba rašė: „J. Kačinskas, jaunas ir labai talentingas lietuvių menininkas, skelbia naujas muzikos meno vertybes, realią muzikos meno reiškinių laisvę, įgyvendinimą meno pritaikymo dvasinės būtybės principų linkmei, kuri reiškiasi nepasikartodama, gyva, nežemiškos, nemirštamos žmogaus dvasinės ypatybės forma, įsikūnijančia laiko cikle kaskart naujose formose“ („Muzikos barai“, 1931, nr. 1).

A. Hįba Prahos konservatorijoje buvo įkūręs mikrotoninės ir ateminės muzikos studiją, į kurią rinkosi būsimi kompozitoriai iš įvairių kraštų, net Turkijos. Savo „nauju studijozu, kilusiu iš Lietuvos“, Hįba labai džiaugėsi, žavėjosi jo sugebėjimu perimti idėjas, rašė apie jį į Lietuvos spaudą.

Savo sistemą A. Hįba siejo su antroposofija ir kosmologija. Jo propaguojamas ateminis stilius turėjo atspindėti nuolat besikeičiančias ir nepasikartojančias žmogaus jausmų būsenas. Tad ateminis stilius atsisakė taip būdingų klasikinei muzikai temų, motyvų, ištisinių dalių kartojimo. Pats A. Hįba šį stilių taip apibūdino: „Kompoziciją ateminimame stiliuje galima lyginti prie apysakos ar romano: melodijos jungiamos panašiai kaip literatūrinio veikalo mintys“ (ten pat). J. Kačinskas šį stilių perėmė labai organiškai ir liko jam ištikimas iki gyvenimo pabaigos, matė jame kūrybos prasmę: „Tamprus žmogaus dvasinės intuicijos sąryšis su gamtos vyksmų principais veda nepasikartojimo ir amžinos kūrybinės evoliucijos linkme“ („Muzikos barai“, 1932, nr. 5).

Tuo tarpu mikrotoninės sistemos J. Kačinskas vėliau atsisakė ir tam buvo įvairių priežasčių. Sudėtingiausia problema – tai naujų instrumentų, specialiai pritaikytų ketvirtatonių kūrinių atlikimui, gamyba; be to, Europos muzikos tradicijai ji buvo gan svetima. Sukūręs Prahoje du styginių kvartetus bei Koncertą triūbai ir orkestrui, J. Kačinskas 1931 m. atvyko į Kauną kupinas kūrybinių sumanymų ir troškimo skleisti savo idėjas Lietuvoje. Deja, pritarimo nesulaukė, nerado ir savo išsilavinimą atitinkančio darbo. Įsidarbino Valstybės teatre akompaniatoriumi ir ėmėsi švietėjiškos veiklos, drauge su V. Bacevičiumi ir kitais propaguodamas šiuolaikinę muziką. Įkuriama „Muzikininkų progresistų draugija“, pradedami leisti „Muzikos barai“. Pagaliau jis ir vienas pirmųjų Lietuvoje diplomuotų dirigentų, sėkmingai baigęs studijas Prahos konservatorijoje. Tad atsideda ir dirigento veiklai, kuri visam laikui taps pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu, o jis – gerai vertinamu simfoninių koncertų ir operos dirigentu.

Labiausiai J. Kačinskui rūpėjo praktiškai skleisti naująsias kompozicijos idėjas, tad neradęs dirvos Kaune nutarė persikelti į Klaipėdą. Ir neapsiriko, jo jaunystės miestas priėmė jį svetingai. Čia jis atidarė ketvirtatonių muzikos klasę ir iki grįžimo į Kauną (1938 m. pakviečiamas į Valstybės radiofoną simfoninio orkestro dirigentu) Klaipėdoje nuveikė daugybę muzikos kultūrai svarbių darbų – rengė simfoninės muzikos koncertus, organizavo operos spektaklius, dėstė ir rašė. Pagrindinė jo straipsnių, kurie publikuoti „Muzikos baruose“ ir „Naujojoje Romuvoje“, tema – šiuolaikinė muzika, kūrybos esmė, meno evoliucija. „O kaip mes suprantame kūrybą? Kūrybos kelius sudaro naujos evoliucionuojančios vertybės, įnešamos į muzikos kultūrą. Atskirų individų dvasiniai skirtumai yra būtina sąlyga tų vertybių kūryboje. Kiekviena asmenybė, būdama skirtinga, jei ji vadovaujasi kūrybos principais, kuria savarankiškai. Atvirkščias kelias yra pamėgdžiojimas.“ („Muzikos barai“, 1932, nr. 1).

Muzikos evoliucija ir kūrėjo individualumas – tai J. Kačinsko estetikos pagrindas. Jo nuomone, tik kūrėjo individualybė gali nulemti meninę kūrinio vertę, o kartu ir jo tautinį charakterį. Būtent dėl pastarojo teiginio vyko diskusijos tarp jo, V. Bacevičiaus ir „nuosaikiųjų“ atstovų (J. Gruodžio, V. Jakubėno, K. Banaičio). Jų nuomone, tautiškumą muzikoje turėjo lemti folkloro elementų buvimas kūrinyje. J. Kačinskas atkakliai priešinosi folkloro elementų panaudojimui kaip vienintelei tautinės dvasios išraiškai: „Kodėl, ieškodami lietuviškumo dainose ir giesmėse, Lietuvos gamtoje – miškuose, upėse, ežeruose, aplenkiame svarbiausią tautiškumo šaltinį – savo individualybę? Argi laisvais kūrybiniais pagrindais išsiauklėjusi individualybė gali būti kažkas svetima lietuvių dvasiai?“ („Muzikos barai“, 1933, nr. 2)

Šios mintys nebuvo svetimos ir „nuosaikiesiems“, tačiau atsižvelgdami į lietuvių tautinės muzikos situaciją laikė jas dar nepribrendusiomis. J. Kačinskui, kaip ir V. Bacevičiui, nuolat buvo priekaištaujama dėl jų muzikos „nelietuviškumo“. Tačiau sėkla, pasėta į dar ne visai gerai išpurentą dirvą, nežuvo. Išgulėjusi keletą dešimtmečių, ji atgijo ir išsakytos mintys tapo aktualios mūsų dienų menui: „Tik suprasdama naująją žmonijos kultūros dvasią, įvertindama pasireiškiantį savo tautišką tos dvasios sąjūdį ir išugdydama savo tautinę kultūrą, įstengs lietuvių tauta dalyvauti bendrojoj žmonijos kultūros kūryboj ir patikrinti bei pateisinti savo egzistenciją“ („Muzikos barai“, 1932, nr. 5).

Savo idėjų J. Kačinskas neatsisakė ir Amerikoje. Tiesa, kartais tekdavo daryti kompromisus, ypač kuriant vokalinę muziką, nes dirbo ir su lietuvių mėgėjų chorais. O pradėjus megztis kontaktams su tėvyne, į J. Kačinsko kūrybą netikėtai įsiliejo nauja spalva. Apie savo stiliaus evoliuciją jis rašo: „Nuo 1980 metų kilo noras konkrečiai pavartoti lietuvių liaudies elementus savo muzikoje, tačiau lygiagrečiai rašiau ir muziką, kuri reiškėsi sinteze įvairių krypčių“ (rankraštis). Taip gimė spalvingai harmonizuotos liaudies dainos, Lietuviškas trio, Lietuviška siuita ir kiti kūriniai, sudarantys tarsi atskirą jo kūrybinio palikimo grupę.

Pasikeitus politinei situacijai ir lankantis Lietuvoje (ypač didelį dėmesį jam skyrė Klaipėda: buvo išrinktas jos garbės piliečiu, rašė kūrinius miesto jubiliejui ir mokyklos 70-mečiui), užsimezgė ryšiai su Lietuvos atlikėjais ir tai stimuliavo naujas kūrybines idėjas. Ypač žavėjosi Vilniaus kvartetu. Šio straipsnio autorei rašė: „Neseniai turėjome didelę muzikos šventę. Į šalutinį miestą Norwood atvyko šaunusis Vilniaus kvartetas, visus sužavėjęs savo nepaprastu griežimu. Koks puikus sąskambis, vietomis kaip pilnas stygų orkestras. Mano 3-ąjį kvartetą įdėjo tarp Beethoveno ir Schuberto. Bijojau, kad tarp tų muzikos milžinų atrodysiu tik menkas gaidų graibaliuotojas. Bet mano nustebimui sulaukiau puikios reakcijos. Jie, vilniečiai, sugebėjo išieškoti mano muzikos žymes ir nepražudė mane kaipo kūrėją.“ (1996, vasario 6 d.) Vilniaus kvartetui paskyrė ir savo ketvirtąjį, paskutinį kvartetą. Kūrybingą dvasią išlaikė iki gilios senatvės. Prieš dešimt metų (1996 m.) parašyti jo žodžiai ne tik kaip muziko, bet ir Lietuvos patrioto, šiandien skamba itin aktualiai. „Kai sulaukiau 80 metų amžiaus, manyje ėmė bręsti mintis atsisakyti pedagoginio darbo ir likusį laiką skirti ryšiams su Lietuva, nes tai man atrodė svarbiau nei mokytojauti svetimoje institucijoje. […] Naujoji Lietuva mane prikėlė iš nevilties ir nežinios. Tikiuosi, kad ir dabar tauta nusikratys tų nelemtų laikų likučių ir dulkių, kurios vis dar trukdo tvirtam valstybės atkūrimui. Tik atsiverdami ir pasitikėdami Aukščiausiuoju kūrėju, pasieksime visų mūsų trokštamą tikslą“ (Atsiminimai, „Jeronimas Kačinskas“, p. 439)

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:14:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba