SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-05-04 nr. 754

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Žvaigždžių dulkės
8

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Iš „Sugrįžimų“ dienoraščio
1
• Lietuvos violončelės patriarchas 5
• Saulius Sondeckis
Parnaso viršūnė liko tuščia
1
• Viešnia iš Izraelio su Čiurlionio kvartetu
• Vilniaus festivaliui artėjant
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Universali skulptūros kalba
18
• Vidas Poškus
Šauktukas su meškino ausytėmis
9
• Aistė Paulina Virbickaitė
Ryškus pasveikinimas
7
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Agnė Narušytė
Šerlokas Holmsas, Haris Poteris ir inspektorius Rebusas
4

Teatras 
 Atribojimas
• „Liūdnas dainas iš Europos širdies“ išgirs prancūzų publika
• Lietuvių gastrolės Kroatijoje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Personažas visada turi būti šiuolaikiškas
• Kelyje į save
• Kita šalis
• Rašytojos Renatos Šerelytės kino portretas 1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Atribojimas

Apie vaidybą Jano Lauwerso kūryboje

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viviane De Muynck spektaklyje „Izabelės kambarys“

„Naujosios dramos akcija 2007“ pirmą kartą Baltijos šalyse plačiai pristatys vienos originaliausių šiuolaikinių Europos teatro grupių „Needcompany“ (Belgija) ir jos vadovo Jano Lauwerso kūrybą. Gegužės 18 d. Nacionaliniame dramos teatre bus parodytas naujas „Needcompany“ spektaklis „Viskas tuštybė“. Jame vaidinanti flamandų teatro žvaigždė Viviane De Muynck ves seminarą jauniems lietuvių, latvių ir suomių aktoriams bei choreografams.

Gegužės 19 d. 10 val. „Meno forte“ įvyks tarptautinio kolokviumo, skirto „Needcompany“ ir Janui Lauwersui, baigiamasis renginys. Šis keliaujantis kolokviumas per pastaruosius metus su ES programos „Kultūra 2000“ parama buvo surengtas Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje. Kolokviume Vilniuje dalyvaus ir pranešimus skaitys Hansas-Thiesas Lehmannas (Vokietija), Lukas Van den Driesas (Belgija) ir Audronis Liuga. Jame bus galima įsigyti specialiai „Needcompany“ ir Janui Lauwersui skirtą knygą „Nematau grožio ten, kur nyksta žmogaus gyvenimas“. Čia publikuojami kolokviumo pranešimai ir kiti tekstai (sudarė ir išleido Gento universitetas).

Vilniuje viešėsiantis vienas įtakingiausių šiuolaikinio teatro teoretikų, knygos „Postdraminis teatras“ autorius H.-Th. Lehmannas gegužės 18 d. 10 val. „Meno forte“ skaitys paskaitą „Aktorius postdraminiame teatre“.

Pateikiame ištrauką iš H.-T. Lehmanno pranešimo, kuris bus skaitomas kolokviume.

Puikiai prisimenu tą didžiulį įspūdį, kurį man paliko Jano Lauwerso spektakliai, kai juos pamačiau 9-ojo dešimtmečio viduryje Frankfurte – tai buvo laisvės, gaivumo, lengvumo ir drąsos dvelksmas. Nutrūktgalviškai ir besąlygiškai kuriamas teatras, kokio negalėjai tikėtis ar numatyti (pasak jo kolegos Jano Fabre).

Lauwerso laisvumas mąstyti apie teatrą naujai ir kitaip man tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu atveriant postdraminio teatro horizontus. Kai kalbėjausi su Janu Lauwersu Hamburge 2001 m. „Ein Sturm“ pastatymo proga, jis pareiškė: „Įsivaizduokite tūkstantį žmonių scenoje priešais vieną vienintelį žiūrovą! Jei šimtai žmonių vaidina scenoje, o salėje yra vienintelis žiūrovas, tai turi būti lygiai taip pat teisėta, kaip ir mums įprastas atvirkštinis atvejis! Be to, esu tvirtai įsitikinęs, kad tik šitaip mąstydamas teatras gali surasti savo žiūrovą...“

Iš tiesų, jei teatras nori rasti ir apginti savo estetinę ir politinę erdvę, reikia mąstyti šitaip, laisvai, pradedant nuo veiksmo (o ne nuo įspūdžio ar „sėkmės“).

Visi mylintys Lauwerso teatrą Vokietijoje turi dėkoti Tomui Strombergui, nes būtent jis koprodiusavo „Needcompany“ spektaklius ir nuolat kviesdavo juos į „Theater Am Turm“ Frankfurte prie Maino. Šiandien Janas Lauwersas yra institucija, naujojo tarptautinio teatro klasikas, ir priklauso tiems menininkams, kurie yra sukūrę savo asmeninę ir unikalią teatrinės raiškos kalbą šiuolaikinėje epochoje. Jis įteisino teatre naujus suvokimo būdus ir, prieštaraudamas tradiciškai mąstantiems kritikams, privertė rimtai juos aptarinėti. Kartu jo teatras daugeliui išlieka provokuojamai neįprastas. (…)

Vaidyba: détachement

Lauwerso spektakliuose turime dirbtinai sukonstruotą erdvę, tarpusavio ryšių sistemą su vizualiai suplanuotu padalijimu. Scena yra vaizdas, lenta. Atrodo, kad šioje lentoje, aiškioje ir meniniu požiūriu griežtai, dažnai netgi minimalistiškai redukuotoje, nėra nieko nereikalingo, ir kiekviena detalė padeda išreikšti estetinę logiką. Aktoriams tai reiškia, kad jie, kaip ir režisierius, nelaiko savo kūrybos veikla, kuriai būdingas darbo pasidalijimas, ir kad jie neturi funkcionuoti kaip pramogų fabriko darbuotojai. Pokalbyje Hamburge 2001 m. Janas Lauwersas man paaiškino: „Iš to ir kyla mano konfliktas su Vokietijos nacionaliniais teatrais. Dažniausiai aktoriai neturi progos pagalvoti apie tai, ką vaidina. Jie neturi pasirinkimo, su kuo norėtų dirbti. Jie vaidina kiekvieną vakarą, režisierius ir pjesė yra jiems pateikiama, ir jie turi dirbti. Žinoma, aš tai žinojau, bet tik dabar supratau, kaip radikaliai mes susiduriame su šia problema. Man aktorių mintys yra absoliuti būtinybė.“

Vaidybos ir buvimo scenoje stilius Jano Lauwerso teatre išsirutuliojo iš šio pagrindinio požiūrio, kurį dabar norėčiau aptarti. Kaip priemonę ir atskaitos tašką pasirinkau šiuos terminus – détachement (pranc.) ir detachment (atribojimas, angl.). (Sistemingai daugiakalbiame teatre, tokiame kaip Lauwerso, šitoks kalbos barjero peržengimas atrodo visiškai teisėtas). Šių terminų prasminis laukas turėtų būti tarsi magnetas, leidžiantis sugrupuoti kai kuriuos vaidybos aspektus Lauwerso spektakliuose. Režisierius labai intensyviai dirba su aktoriais, tobulindamas jiems būdingą buvimą scenos struktūroje. Todėl jo pastatymai įsirėžia mūsų atmintyje (mažiausiai) dviem būdais: ne tik savo vaizdo ir erdvės kokybe, minimalistine instaliacija ir bendra atmosfera, bet ir tam tikrų žmonių, asmenų, tikrų ir neišgalvotų „veikėjų“ išskirtiniu buvimu scenoje. Jie save pateikia labai kruopščiai išdėliotais gestais, per kalbą, šokį ir vaidybą, per asmeninius įpročius ir judesių ritmą. Pateikdami ir rodydami save spektaklyje, jie jau visai nebėra jie patys, bet greičiau savo pačių „personos“ ta prasme, kaip žiniasklaidoje kalbama apie pramogų pasaulio veikėjų personas. Todėl aktoriai scenoje funkcionuoja ne kaip aktoriai tradicine vaidmens kūrimo prasme, bet kaip asmenybės (labiau atlikėjai nei aktoriai), turinčios tam tikras fizines savybes, figūrą, balsą ir pozą, stebimos žiūrovų. Vargu ar jie užsiima fiktyvių dramatis personae vaizdavimu, netgi kurdami literatūrinio pasaulio asmenybes, tačiau pasiūlo savo buvimą žiūrovų apmąstymams. Kaip galima būtų apibūdinti tokį vaidybos stilių?

iliustracija
„Izabelės kambarys“ („Needcompany“)
E. Vanassche nuotraukos

Galima sakyti, kad jie apgyvendina sceną savotiškai atsainiai. Visada atrodo, kad jie suvokia teatrinę situaciją, bet kartu yra nuo jos atsiriboję. Jie yra ar atrodo abejingi žiūrovų buvimui, tačiau kartais akivaizdžiai kreipiasi ar taikosi į pastaruosius, ir žiūrovų pozicija tampa konceptuali. Atrodo, kad aktoriai yra atsipalaidavę ir žaidžia, tačiau kiekviena detalė užima savo tikslią vietą. Atlikėjai atrodo tokie natūralūs, kad kartais susidaro įspūdis, jog tai – improvizacija. Tačiau tai, be abejo, nėra improvizacija, net jei taip ir pasirodytų (o galbūt taip ir turėtų pasirodyti). Atlikėjai paprasčiausiai būna „ten“. Tai, kas juos skiria, yra nebuvimas, trūkumas: sustiprinimo priemonių, paprastai siejamų su vaidyba, nebuvimas, intensyvumo kūrimo emocinės raiškos priemonėmis nebuvimas. Jei vis dėlto ir atsiranda sustiprinta emocija, sceninio veiksmo fragmentacija iškart sukuria įspūdį, kad ji yra tarytum „cituojama“, kad tai tėra akimirkos susijaudinimas, kuris akivaizdžiai skiriasi nuo klasikinio vaidmens kūrimo. Vietoj bandymo prievarta ir pabrėžtinai įvilioti žiūrovus į fiktyvią realybę, mes patiriame tam tikro atlikėjų désinvolture įspūdį. Tačiau įdomu tai, kad mes dar labiau atsiduriame tame pačiame kambaryje su jais, kadangi vaidmens kūrimas scenoje izoliuoja aktorių nuo teatro realybės, o šiuo atveju jo santūrumas priartina jį prie žiūrovų, užpildo orkestro duobę. Atstumas tarp scenos ir žiūrovų sutrumpėja, nes atstumas tarp vaizdavimo ir to, kas vaizduojama, tampa didesnis. (…)

Visa tai atrodo nesuderinama su teatrine vaidyba kaip informacija, ateinančia iš sielos gelmių, ir vaidmenų kūrimu. Sielos čia nėra. Aktoriai pasistengia, kad mums atrodytų, tarytum žiūrėtume į juos iš šalies, nes mums atrodo, kad jie patys žiūri į save ir savo aplinką iš šalies. Čia gali praversti Luko Van den Drieso pasiūlytas apibūdinimas – „simbolinis buvimas“. Jie siūlo vaidinimą, esantį kažkur tarp vaizdo, žodžio ir pojūčio, kurį mes perskaitome tam tikru būdu. Mes, žiūrovai, galime pabandyti, projektuodami savo emocijas, iliuzoriškai atmesti šį fizinio buvimo išoriškumą ir pakeisti jį dvasingumu, tačiau tai yra mūsų asmeninė atsakomybė. Būtent šitaip aktorių ir žiūrovų solidarumas teatre gerokai sustiprėja ir, kas ne mažiau svarbu, žiūrovas gali pamąstyti apie atskirus elementus ir jų sąsajas, įsijausti į juos, tarytum rentgeno spinduliais kritiškai juos peršviesti. (…)

Nesislėpdami už savo vaidmenų, demonstruodami savo išskirtinį fiziškumą, vaidindami be fiktyvių emocijų kaukės, aktoriai pasirodo kaip metaforiškai ar realiai nuogi, neapsaugoti, pažeidžiami kūnai, dar ir mirtingi. Taip gali pasirodyti ne tik todėl, kad kūnas yra senas, oda nelygi, raukšlės atviros ir neužmaskuotos, bet ir todėl, kad mums yra atskleidžiamas kūnų, pateikiamų kaip skulptūros, grožis, tie kūnai atsiduria lyg pereinamoje būsenoje tarp kūniško egzistavimo ir tobulų, bet negyvų skulptūrų. Čia kūno détachement įžengia į mūsų sąmonę, ir tai yra galutinis atsiribojimas nuo fizinės egzistencijos. Paskutinis ir kraštutinis détachement įvyksta mirus. Šį dalyką aktoriai taip pat perteikia Lauwerso teatre. Ir būtent šia prasme jo teatro analizė tokiais požiūriais kaip ženklas ir fiziškumas, vaidinimas ir kūnas nuosekliai priartėja prie Benjamino tragedijos sampratos.

Lauwerso estetikoje kūno gležnumas, laikinumas ir mirtingumas tampa pagrindine tema ypatingu, nedramatišku ir žaismingu būdu. Taip pat, kaip grožis yra nuolat skausmingai sunaikinamas, Mirtis įžengia į sceną kaip paradoksaliai draugiška, švelni ir neatšaukiama tyla. Taigi tokios vaidybos centrą ženklina siaura pertvara tarp détachement, kaip vaidybos atsainumo, ir détachement, kuris reiškia mirtį (grėsmę kūnui, nykimą, atsiskyrimą, baigtį).

Vertė Aušra Simanavičiūtė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:11:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba