SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-05-04 nr. 754

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Žvaigždžių dulkės
8

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Iš „Sugrįžimų“ dienoraščio
1
• Lietuvos violončelės patriarchas 5
• Saulius Sondeckis
Parnaso viršūnė liko tuščia
1
• Viešnia iš Izraelio su Čiurlionio kvartetu
• Vilniaus festivaliui artėjant
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Universali skulptūros kalba
18
• Vidas Poškus
Šauktukas su meškino ausytėmis
9
• Aistė Paulina Virbickaitė
Ryškus pasveikinimas
7
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Agnė Narušytė
Šerlokas Holmsas, Haris Poteris ir inspektorius Rebusas
4

Teatras 
• Atribojimas
• „Liūdnas dainas iš Europos širdies“ išgirs prancūzų publika
• Lietuvių gastrolės Kroatijoje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Personažas visada turi būti šiuolaikiškas
• Kelyje į save
 Kita šalis
• Rašytojos Renatos Šerelytės kino portretas 1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kita šalis

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Gyvenimas yra gražus“

Šį pirmadienį lenkų televizija parodė Dżamilos Ankiewicz dokumentinio filmo „Vietos, kuriose susitikdavome nesusitarę“ premjerą. Garsūs, bet jau nebe pirmos jaunystės rašytojas Tadeuszas Konwickis, režisierius Kazimierzas Kutzas, mados kritikė Barbara Hoff, aktorius Gustawas Hołoubekas ir daug kitų populiarių žmonių – aktorių, žurnalistų, rašytojų, kurių pavardės, deja, lietuvių inteligentams jau nieko nesako, vedžiojo po Varšuvos kavines, kuriose 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais rinkdavosi kultūros ir meno žiedas. Čia jie diskutuodavo, dalydavosi naujienomis (nes dažnas namuose neturėjo telefono), gerdavo, šokdavo, flirtuodavo, susitikdavo su redaktoriais, korektoriais, mokiniais ir sekėjais. Tuose prisiminimuose nuolat suskamba bendravimo ilgesys, kurį tiksliai pabrėžė nespalvotos archyvų juostos intarpai. Senuose kadruose – ir tie, kurių jau nebėra, ir tie, kurie dabar prisimena – tik jauni. Atrodytų, menka tema – kavinės, bet žiūrėdamas filmą gerai supratau, kad tai – didesnės mozaikos, prarasto laiko fragmentas. Jis išliks, nes filmo kūrėjai surado laiko paskambinti būsimiems herojams, susitikti su jais ir išklausyti, manau, ilgų, tikrai į valandos filmą nesutilpusių prisiminimų. Ar kas nors sukurs panašų filmą apie „Neringą“ ir kitas Vilniaus susitikimų vietas, kurios, žinoma, aprašytos ir Jurgio Kunčino esė, ir Mykolo Sluckio ar Jono Avyžiaus romanuose, bet kurių vienų jau nebėra, o kitų greitai taip pat nebeliks: regis, taip neseniai kalbėjausi su Agnieszka Holland šiandien jau tuščioje „Literatų“ kavinėje.

Asmeninis bendravimas su istorija prasideda nuo tokių ir panašių filmų. Lietuvių televizijos jų nekuria ir nerodo, tik du pasišventėliai Vytautas Damaševičius ir Jonas Matonis dar bando prikelti senąją Vilniaus dvasią. Kas prisimins anuos Kauną, Šiaulius, Palangą? Aš dar prisimenu Palangos viešbučio kavinėje sėdinčius Belą Achmaduliną ir Robertą Roždestvenskį, senajame Kurhauze uždraustas Boriso Pasternako eiles skaitantį Vladimirą Recepterį, kino teatre įkvėptai apie „Andrejaus Rubliovo“ filmavimą pasakojantį Rolaną Bykovą, daug kitokių akimirkų, kurios vertė pasitempti, suvokti, kad galima gyventi kitaip. Ką prisimins dabartiniai dvidešimtmečiai? Sudegusį Kurhauzą? Rytį Ciciną ar Borisą Moisejevą, triumfuojančius Palangos estradoje? Šlapių marškinėlių šou? Užsišaldžiusius cirkininkus netoli jūros? Visiškai nesiilgiu ano gyvenimo ir pigios dešros, bet negaliu susitaikyti su tuo, kad valdžią uzurpavę plebėjai nepalieka jokio pasirinkimo. Jų skonis lemia dienraščių antraštes ir temas, televizijos reitingus ir programas, „Akropolio“ prekes ir reklamą, nes jų yra visur – Seime, televizijoje, savivaldybėje ir vyriausybėje, „Europos“ dangoraižiuose ir, žinoma, gatvėse. Jie laukia duonos ir žaidimų. Ir būtinai jų sulaukia sėdėdami televizijos studijose, „Forum Palace“ koncertuose, „Siemens“ arenoje ar namuose priešais televizorių. Jų visais laikais buvo ir bus daugiausia. Tačiau turbūt tik Lietuvoje jie tokie galingi. Išvažiuoti kur nors į Airiją – jau ne man, todėl ir tenka žiūrėti kitas televizijas, skaityti kitą spaudą ir gyventi kitoje šalyje, kuri telpa tarp keturių buto ir redakcijos bei dar kelių jaukių vietų sienų. Tačiau gyvenimas yra gražus.

Tą patį tvirtina ir italų komikas Roberto Benigni, kurio mini retrospektyvą rengia LNK. Gegužės 6 d. 22.20 bus parodytas garsiausias jo filmas „Gyvenimas yra gražus“ (1997), pelnęs visus svarbiausius kino apdovanojimus. Režisierius, kuris suvaidino ir pagrindinį Gvido vaidmenį, su sūnumi patekęs į koncentracijos lagerį įteigia vaikui, kad viskas yra tik žaidimas, nuolat vykstantis tarp kalinių ir juos saugančių vokiečių kareivių. Reikia labai stengtis, kad išloštum pagrindinį prizą – natūralaus tanko dydžio žaislą. Žaidimas visada yra universalus dalykas, kai reikia kažkaip susitaikyti su košmariška tikrove.

„Gyvenimas yra gražus“ sulaukė prieštaringų vertinimų. Tai suprantama turint galvoje ir sudėtingą Holokausto temą, ir paties Benigni vaidybos stilių. Prieš porą metų sukurtas jo filmas „Tigras ir sniegas“ (LNK, 7 d. 21 val.) buvo sutiktas panašiai, tik prizų lietaus nebesulaukė. Benigni čia vaidina italų poetą Atilijų, kuris savo draugo arabų poeto Fuado (Jean Reno) spaudos konferencijoje iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo žurnalistę Vitoriją (vėl Nicoletta Braschi). Po kurio laiko jis sulaukia Fuado skambučio, kad Vitorija sužeista Bagdade. Atilijus bando prasibrauti į karo apimtą Iraką. Jam net teks apsimesti chirurgu... Tomo Waitso gerbėjams priminsiu, kad Tomas Waitsas filme suvaidino save.

LNK „Snobo kine“ (10 d. 22.40) laukia gana retas filmas – 2003 m. Normano Jewisono sukurtas „Nuosprendis“. Michaelo Caine’o kuriamas personažas Pjeras Brosaras kadaise padėjo naciams. Pasibaigus karui jis slepiasi Prancūzijos pietuose. Faktas, kad ant jo sąžinės ne viena gyvybė, visai netrukdo jam džiaugtis ramiu gyvenimu. Vieną dieną tą ramybę sužlugdo žmonės, siekiantys keršto. Filmas pasižymi puikiu aktorių ansambliu – taip pat vaidina Tilda Swinton, Charlotte Rampling, Alanas Batesas, Jeremy Northamas.

Dar vienas retai rodomas filmas – vieno garsiausių amerikiečių „nepriklausomųjų“ Tomo DiCillo „Dvigubas užkeikimas“ (LNK, 4 d. 22.20). Regis, mėgstamiausi šio režisieriaus personažai yra įvairaus plauko nevykėliai. Šios komedijos herojumi tapo geras policininkas Rėjus (Denis Leary). Jam gyvenime nepasisekė: prieš kelerius metus žuvo jo žmona ir dukra, dabar Rėjus bando išbristi iš krizės, bet jį kankina stuburo skausmai. Užklumpęs nusikaltėlį Rėjus negali į jį šauti, nes raitosi iš skausmo. Nusikaltėlį nuginkluoja netoliese buvęs berniukas. Jis apšaukiamas didvyriu, Rėjus tampa pajuokos objektu ir nusprendžia, kad vienintelis jam prieinamas dalykas yra išsigydyti stuburą... Žinoma, kad DiCillo negalėjo apsieiti be savo mėgstamiausio aktoriaus, todėl sumoteriškėjusį Rėjaus porininką suvaidino Steve’as Buscemi.

Siūlau nepraleisti ir žavios Richardo Linklaterio 1995 m. sukurtos dramos „Prieš patekant saulei“ (LNK, 5 d. 12.55). Du filmo herojai – prancūzų studentė Selina (Julie Delpy) ir rašytoju svajojantis tapti amerikietis Džesis (Ethan Hawk) – susipažįsta naktiniame traukinyje. Pokalbis toks įdomus, kad jaunuoliai nusprendžia išlipti Vienoje ir tęsti diskusiją. Viena kartu praleista diena bus didelės meilės pradžia. Išsiskirdami herojai susitaria netrukus susitikti. Ar taip atsitiko, režisierius papasakojo prieš kelerius metus sukurtame filme „Prieš saulei nusileidžiant“, kurį, tikiuosi, LNK taip pat parodys.

LTV „Elito kine“ (9 d. 23.15) – dar vienas Michelio Deville’io filmas. Tai 1988 m. sukurta romantinė komedija „Skaitytoja“, čia vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė prancūzų aktorė Miou-Miou. Draugų patarta jos herojė Konstans duoda skelbimą, kuriame siūlo skaitytojos paslaugas. Darbas sudaro sąlygas susipažinti su įvairiais žmonėmis. Legendinė Maria Casares filme suvaidino generolo iš Rytų Europos našlę, kuri mielai klausosi Tolstojaus ir Marxo. Bet yra ir tokių klientų, kurie dievina markizo de Sade’o prisiminimus...

Sekmadienio desertui sau pasiliksiu 1953 m. Charleso Saunderso sukurtą „Juodąją orchidėją“ (LTV2, 6 d. 18.10). Beje, šis filmas neturi nieko bendra su neseniai knygynuose pasirodžiusia Jameso Ellroy’aus romanu ir Briano De Palmos ekranizacija. Iš tiesų romanas vadinasi „Juodasis jurginas“ („Black Dahlia“). Kodėl jurginas tapo orchidėja, matyt, paaiškintų tik gilesnės lietuvių mentaliteto studijos. Ilgai ieškojau šio retai rodomo filmo įvairiuose žinynuose. Deja, nedaug ką pavyko rasti. Filmo siužetas primena Hitchcocką. Nužudoma moteris, kurios vyras gydytojas siekė skirtis, bet ši nesutiko. Vyras tampa įtariamuoju, nes jos mirtis leis jam pagaliau vesti žmonos seserį. Reta gėlė orchidėja yra vienintelis raktas į moters paslaptį... Ar pastebėjote, kad seni filmai nevargina? Jie tik sugrąžina į vaikystės sapnų pasaulį.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:11:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba