SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-30 nr. 779

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Apie dailę ir pinigus rašyti reikia!29

Muzika 
• Rasa Vilimaitė
Lotosas ir Mažasis Princas. Kitaip
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ketvirtasais rečitalis
6
• Sukurti naują skambesio pasaulį2
• Aušra Motuzienė
Muzikos didybė
2
• Rita Nomicaitė
Matematika ir lyrika
9
• Skambėjo Algimanto Bražinsko dainos
• Rio de Žaneire – solistė iš Lietuvos3
• Vilniuje – „Užburtoji fleita“
• KONCERTAI

Dailė 
• Povilas Vaitkevičius
Fluxus, muzika ir revoliucijos
8
• Neringa Černiauskaitė
Atostogos kaip menas
15
• PARODOS

Fotografija 
• Ieva Mazūraitė
Svarbi, bet netausojama

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Teatras su senomis tradicijomis
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kas nebijo grėblio?
• Gyvenimas rašo įdomiausius scenarijus
 Kino žaidimai
• Balkanai pirtyje4
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Vilnius, Goštauto gatvė
5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kino žaidimai

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jean-Luc Godard

Jau ir pats buvau išsigandęs savo straipsnelių apimties ir laiko, kurį jums, mieli skaitytojai, rekomenduoju praleisti prie televizoriaus. Žinoma, ant nosies žiema ir bent jau man nekyla jokio noro ilgą savo nosį kišti į šaltą orą ir šlapdribą. Tačiau pasistengsiu būti lakoniškesnis, nors ir šią savaitę rekomenduočiau nepraleisti bent trijų didžiųjų kino kūrėjų filmų.

Pirmasis – Billy Wilderis (1906–2002). Šis Vienos universiteto absolventas juristas, Berlyno žurnalistas ir scenaristas, Hitleriui atėjus į valdžią, pabėgo į Prancūziją, vėliau – į Meksiką ir 4-ojo dešimtmečio viduryje atsidūrė JAV be cento kišenėje ir visiškai nemokėdamas angliškai. Tačiau netrukus jis susirado angliškai rašantį bendraautorį ir pradėjo kurti juokingus scenarijus („Ninočka“), o 1942 m. debiutavo kaip režisierius. Penktasis dešimtmetis – savotiška Wilderio kūrybos viršūnė: jis sukuria klasikinius film noir „Dvigubas draudimas“, „Prarastas savaitgalis“, „Saulėlydžio bulvaras“. Tačiau 6-asis dešimtmetis vėl gausus komedijų, iš kurių garsiausios – „Sabrina“, „Džiaze tik merginos“. Dėl savo europietiško humoro jausmo Wilderis ilgai jautėsi svetimas Holivude, jam dažnai prikaišiodavo cinizmą, dviprasmiškumą, bet būtent dėl jų, manau, Wilderis ir tapo postmodernistų numylėtiniu.

1961 m. sukurtas filmas „Vienas, du, trys“ (LTV2, 30 d. 19.40) – ne iš pačių garsiausių. Sukurtas pagal vengro Ferenco Molnaro pjesę, filmas išjuokia pasaulį į Rytus ir Vakarus padalijusį šaltąjį karą. Veiksmas nukelia į Vakarų Berlyną. Wilderis šaiposi iš kapitalizmo, komunistų hipokrizijos, sovietų chaoso, amerikiečių popkultūros, pokario Vokietijos... Beje, filmas tapo hitu Vokietijoje būtent po 1989 m., kai griuvo Berlyno siena. Vieną paskutinių vaidmenų kine šiame filme suvaidino Holivudo žvaigždė Jamesas Cagney. Jo herojus – kompanijos „Coca-Cola“ atstovas Maknamara. Jis svajoja būti perkeltas į Londoną. Tačiau dukra išteka už komunisto iš Rytų Berlyno ir direktoriui tenka sutelkti visą apsukrumą, kad išsisuktų iš nesmagios padėties...

Vienam prancūzų Naujosios bangos kūrėjų Alainui Resnais birželį suėjo aštuoniasdešimt penkeri, bet jo eksperimentų su kino kalba galėtų pavydėti kiekvienas jauniklis. Resnais – tikras idėjų fontanas. Kadaise filme „Hirosima, mano meile“ jis sukūrė kino vidinio monologo taisykles. „Praėjusiais metais Marienbade“ jis filmo veiksmą perkėlė į žmogaus psichikos ir prisiminimų labirintus. Filme „Mano dėdulė iš Amerikos“ atkūrė mokslininko eksperimentuotojo vidinį pasaulį...

Pastaraisiais dešimtmečiais režisierius vis dažniau gręžiasi į teatrą ir bando pritaikyti kine tai, kas sudaro teatro sąlygiškumo esmę. 1992 m. Resnais sukurto diptiko „Rūkyti. Nerūkyti“ (LTV gruodžio 5 d. 23.15 parodys pirmą dalį „Rūkyti“) pagrindas – aštuonios britų dramaturgo Alano Aycbourno parašytos istorijos. Kiekvienas filmas trunka po dvi valandas 20 min. ir juos galima žiūrėti savo nuožiūra. LTV nusprendė pradėti nuo „Rūkyti“. Daugybę mažo Jorkšyro miestelio gyventojų suvaidino du aktoriai – Sabine Azema ir Pierre’as Arditi (pastaraisiais dešimtmečiais jie pasirodo beveik visuose Resnais filmuose). Aktoriai siūlo daugybę savo personažų gyvenimo versijų. Kartu tai filmas apie laiko tėkmę, gyvenimo prasmę, kino naracijos ir kino vaizdo prigimtį, juolab kad viskas nufilmuota paviljone – net saulės spinduliai, lietaus lašai ir golfo pievelė... Žodžiu, kiekvienas jame gali rasti tai, kas artima, ypač jei turi humoro jausmą. Neturintiems gali būti ir nejauku.

Savotišką žaidimą primena ir kitos Naujosios bangos legendos Jeano-Luco Godard’o 2004 m. filmas „Mūsų muzika“ (LTV2, 3 d. 22.10). Jį sudaro trys dalys: „Pragaras“, „Skaistykla“ ir „Rojus“. „Pragaras“ yra sumontuotas iš įvairių karo vaizdų, kurių nesieja jokia chronologija ar istorija. Vaizdai – nebylūs, juos lydi keturios frazės ir keturi muzikos fragmentai. „Skaistykla“ perkelia į šių dienų Sarajevą, kur vyksta Europos literatūriniai susitikimai. Godard’as kalba apie poezijos būtinybę, Palestiną ir Izraelį, bet realius personažus rodo tarsi įsivaizduotus. Kelionė prie Mostaro tilto simbolizuoja kaltę ir atsiprašymą. „Rojaus“ herojė yra jauna moteris, kuri suranda nusiraminimą mažame JAV jūrų pėstininkų saugomame paplūdimyje. Iš pirmo žvilgsnio paprastas filmas iš tikrųjų užduoda daug provokacinių klausimų apie politiką ir meną.

Dar siūlau snobiškai užmesti akį į Jerome’o Salle’io filmą „Afera pagal Antonį Zimerį“ (LNK, 6 d. 22.30). Filmo herojus, nešvarių pinigų skalbimo specialistas, nuolat keičia savo įvaizdį. Niekas nežino, kaip jis atrodo. Policija seka jo širdžiai mielą gražuolę Klarą. Norėdama apgauti policininkus, mergina praleidžia viešbutyje naktį su atsitiktiniu vyru. Netrukus jo gyvenimas taps košmaru. Jis turės bėgti ir nuo policijos, ir nuo rusų mafijos. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Yvanas Attalis, Sophie Marceau, Samy Frey ir Danielis Olbrychskis. Regis, pastarasis pakviestas ir į amerikietišką filmo perdirbinį, kurį kitų metų pradžioje Europoje filmuos Lasse Halströmas.

Kad skiriasi ne tik amerikiečių ir europiečių, bet ir pačių amerikiečių mentalitetas, be abejo, paliudys Donaldo Petrie filmas „Sveiki atvykę į Museportą“ (TV3, 30 d. 22.15). Du jo herojai – provincijos miestelio santechnikas ir eilinis gyventojas – buvęs JAV prezidentas (Gene Hackman) stoja į kovą dėl mero posto. Miestelio gyventojai dvejoja, kam patikėti savo likimus. Aš jiems surengčiau ekskursiją į lietuvišką Seimą ir supažindinčiau su jo personažais. Manau, po to jiems neliktų iliuzijų apie valdžioje atsidūrusius santechnikus, nuvorišus, liaudies turto privatizuotojus, agurkų augintojus ir kitokius rezervistus.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:11:39 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba