Vienas pagrindinių Irenos Uss (fortepijonas) ir Rimanto Armono (violončelė) dueto bruožų – mąstymo elegancija.
Pirmiausiai ji išryškėja iš programos, kai kūriniai sudėliojami pagal muzikinę logiką, o ne pagal atlikėjų patogumus – kaip antai, būna, kad lėtus religinius kūrinius atlikėjai groja ne koncerto pradžioje, o viduryje, norėdami „pailsėti“.
Lapkričio 25 d. Vilniaus arsenale iš pradžių skambėjo kameriški ir grakštūs opusai: Louis de Caixo d’Hervelois rokoko stiliaus Siuita violončelei ir fortepijonui d-moll, Franzo Schuberto Sonata arpedžionei (transkribuota violončelei) ir fortepijonui a-moll.
Koncerto antrąją dalį sukomponuoti atrodė net labai sudėtinga. Vytauto Barkausko liepsninga Koncertinė siuita violončelei ir fortepijonui, regis, koncertą turėtų pabaigti, bet ją griežti po Dmitrijaus Šostakovičiaus priešmirtine desperacija paženklintos Sonatos altui ir fortepijonui C-dur, op. 147 (Daniilo Šafrano transkripcija violončelei, R. Armono redakcija), būtų tiesiog žmogiškai negražu. Tačiau mirties muzika nesinorėtų užbaigti sekmadienio popietės renginio; giliamintis sprendimas buvo emocionaliai atseikėto biso, Johanneso Brahmso „Vienatvės laukuose“ (dainos transkripcija) parinkimas, filosofiškai sublimuojant D. Šostakovičiaus Sonatos ekspresiją, o poetiniu lengvumu susiejant ją su koncerto pirmosios dalies skambėjimu.
Tik pagarbiai žiūrintys į muziką, sąmoningai jaučiantys muzikantai gali gražiai viename koncerte išryškinti rokoko stiliaus ir ekspresionisto nevilties kontrastus. Be atlikėjų intelekto greičiausiai praskystų D. Šostakovičiaus Sonatos forma, paremta faktiškai tik kraštutinės ironijos ir nepaguodžiamo liūdesio emocijų kaita, kurios logika yra nulemta pasąmonės srauto, besitęsiančio per ilgas tris dalis. V. Barkausko opuso keturios dalys iš penkių reikalavo derinti žaižaruojančią ekspresiją ir barkauskišką, „matematišką“ abstraktumą. Penktąją dalį kompozitorius prirašė vėliau, ją skyrė ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui ir todėl kiek pakeitė muzikinę kalbą. Čia pasigirsta švelnių lietuviškų dainų intonacijos, o aukso pjūvio metu – koliažo būdu įkomponuotas tikslus „Lietuvninkais mes esam gimę“ (Stasio Šimkaus muz.) fragmentas. Koncerte puikiai pateikta kūrinio naujos redakcijos premjera.
o buna taip, kad kas nors paraso neigiama recenzija? sukritikuoja atlikimo kokybe? ar taip priimta, kad rasoma arba gerai, arba aptakiai aprasomi programoje skambeje kuriniai be ryskesnes atlikimo analizes?..
O ar tai nereiskia, kad recenzentas pats ne iki galo supranta arba bijo pasakyti tiesa?
Kai skaitai recenzijas, ima atrodyti, kad Lietuvoje istisai dedasi tik pasaulinio lygio muzikiniai ivykiai. Bet taip juk nera. As nebuvau tame koncerte, tad kalbu ne apie ji.
Miela Rita,
perskaičiau Jūsų gražią recenziją "Matematika ir lyrika", bet, deja, buvau nustebinta dėl kai kurių detalių apie Barkausko Koncertinę siuitą violončelei ir fortepijonui, būtent: "…penktają dalį kompozitorius prirašė vėliau…ir todėl kiek pakeitė muzikinę kalbą…"
Visuose koncertuose, įskaitant premjerinį atlikimą Kylyje (1995.03.09) ir pirmą atlikimą Lietuvoje(1995.04.20), Vytauto Barkausko "Koncertinė siuita", atliekant D.Geringui ir T.Schatz ,skambėjo penkiose dalyse.
Apie tai byloja išlikusios koncerto programėlės ir Lietuvos Radio įrašas, padarytas 1995m. per premjerą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Be kita ko, visose programėlėse išspausdinta ir autoriaus anotacija, kuri prasideda šitaip: "Siuita penkių dalių.1-oji (Impetuoso) ir 5-oji (Affetuoso) yra artimos savo ekspresija ir aktyvios įtampos dramatiškumu…"
Visas kūrinys buvo skirtas Stasiui Lozoraičiui, dar esant jam gyvam (Siuita parašyta 1993m.).Tačiau, kadangi kūrinys buvo užsakytas D.Geringo, dedikacija S.Lozoraičiui pažymėta tik prie V dalies. Po premjeros 1995m. autorius paredagavo paskutinę penktają dalį, šiet tiek ją praplėsdamas. Lapkričio 25d. 2007m. Vilniaus arsenale Siuita buvo pirmą kartą atlikta su nauju penktos dalies variantu.
Rita, turbūt, Jus suklaidino koncerto pranešėja. Bet juk šalia gyvas kompozitorius! Nebijokite pasiteirauti! Atsiprašau už savo pastabas.
Na, kai vyra ima ginti tokia profesionali muzikologe-zmona, niekas neatsilaikys - lyg Bagira Maugli... Ale ir pedantiskai cia viskas surasyta, dar truputis ir bus tiesiog grafomanija, arba narcisizmas. Linkiu ir toliau pedantiskai fiksuoti visas smulkmenas, itraukiant kiek buvo ziurovu, kiek kainavo bilietai, koks buvo apsvietimas, ar geringas pries koncerta ilgai repetavo, na ir visa, kas isties idomu, o ne tai kokios melodijos ar harmonijos...
Jo jo, kad kiekvienam kompozitoriui po tokią žmonelę! Yra gi tokių muzikologių, popieriukuose paskendusių... Net juokinga. Klausytojui juk dzin kurią minutę kas parašyta ir kuri dalis kieno užsakyta. Klausytojas MUZIKOS klausosi!!!