Fluxus, muzika ir revoliucijos

Bendra fluxus kryptis – būti ten, kur kyla įdomios mintys, teigė šio judėjimo dalyvis Kenas Friedmanas. Jeigu taip, tai fluxus idėjų branduolys – meno ir gyvenimo vientisumas – suteikia galimybių nuolat jas atrasti (arba sukelti). Na, jei ne mintis, tai bent jau klausimus, kad ir sau pačiam. Pavyzdžiui, apie fluxus bruožus Jono Meko vizualiųjų menų centre vykstančioje parodoje. Šioje vietoje drįsčiau parypuoti dėl pompastikos apraiškų, susijusių su ekspozicijos pristatymu – politikos veikėjai staiga įvardija fluxus vos ne „valstybiniu menu“, kas visiškai prieštarauja Jurgio Mačiūno subrandintai judėjimo estetikai, akcentuojančiai paprastumą ir saikingumą.

Stengiantis kiek nors reabilituoti tokią situaciją, galima pasakyti, kad, kita vertus, galerijos interjeras išties yra paprastas ir saikingas, o į pačią parodą kurį laiką buvo galima patekti nemokamai. Netikslinga nuvertinti ir paties Centro atsiradimo – kaip dar vienos kultūrinės salelės sostinėje. Juolab galerijos veikla tik prasideda – (daugmaž) objektyvūs vertinimai galės būti pateikti laikui bėgant.

Parodą „Avangardas: nuo futurizmo iki fluxus“ vadinčiau istorine – joje nėra dabar šia kryptimi kuriančių menininkų darbų. Gal būtų per drąsu įvardyti tai fluxus retrospektyva, tačiau judėjimo bruožams pamatyti jos užtenka. Norėtųsi pagirti parodos kuratorius Mayą ir Harry Stendhalius – apžiūrinėdamas ekspoziciją, galerijos erdvėje judi ergonomiškai, o tai sukelia nebylaus smagumo pojūtį. Vėl tenka atsigręžti į Keną Friedmaną, teigiantį apie paprastumą ir saikingumą, kaip vieną fluxus savybių, padedančių absoliutinti dėmesį. Ekspozicijoje su tuo negalima nesutikti. Tik štai pagalvojus, kiek tai atitinka fliuksininkų idėjas, norisi raukytis – apima jausmas, kad šios tiesiog parduotos. Ganėtinai paradoksalu, kad kovotojų prieš meno komercializavimą judėjimas pristatomas Laisvalaikio ir verslo centre. Tai visai neatitinka fluxus taupumo, „neelitiškumo“, pigumo ir prieinamumo kiekvienam siekiamybės. Kai reikalas susijęs su nuoširdumu, tokius dalykus nutylėti sunku – juolab kad pats fluxus užsiima toli gražu ne švelnia ironija...

1981 metais kita svarbi fluxus figūra Dickas Higginsas kaip vieną iš šio judėjimo bruožų paminėjo muzikalumą. Sąsajos su muzika yra įvairialypės – dauguma fluxus darbų parašyti lyg partitūros, nemaža dalis dailininkų buvo kartu ir kompozitoriai. Taip pat, be dažniausiai atsimenamo Johno Lennono vardo, yra minėtina grupė „Velvet Underground“ su dainininke Nico. Muzikiniu leitmotyvu naudojuosi ir ne vien dėl šių faktų – manau būsiant įdomiu dalyku į visa tai įpinti 1991 metų lietuviško naujosios muzikos žurnalo „Tango“ 2-ojo numerio turinį, kuriame aptinkame publikacijų ir apie fluxus, ir apie čia minimus muzikantus (įdomi sąsaja – pirmą kartą fluxus terminą J. Mačiūnas pasitelkė kurdamas būtent žurnalo projektą).

Išties galima sakyti, kad muzika padėjo pamatus fluxus idėjoms. (Turiu omeny kompozitorių Johną Cage’ą ir jo eksperimentinės kompozicijos paskaitas 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, padariusios įtaką daugumai jose dalyvavusiųjų, tarp jų ir Dickui Higginsui.) Be to, muzika beveik visada lydėjo įvairius santvarkos pasikeitimus, išsilaisvinimo ir šiaip judėjimus ar pagaliau revoliucinius veiksmus (atsiminkime, pavyzdžiui, „Marselietę“). Vakarų šeštojo septintojo dešimtmečio muzika Lietuvoje, kaip žinia, irgi buvo įgavusi socialinio protesto formą. Naujosios muzikos (kaip rašoma ant viršelio) žurnalas „Tango“ apie fluxus rašo 1991 metais – prabėgus apytiksliai metams po Nepriklausomybės paskelbimo. Nukritus reglamentuojantiems pančiams, imtasi nagrinėti tai, kas vidiniais ryšiais susiję su esama situacija. Juk fluxus atsiradimas taip pat reiškė pakitimus. Judėjimo struktūroje šmėkščiojantys socialistiniai bruožai nebuvo aktualūs – tuo metu dėmesys krypo į „konfrontavimo su esama padėtimi“ aspektą. Be to, tvyrant nacionalistinėmis nuotaikoms, buvo svarbi J. Mačiūno (kas, kad pasikeitusio vardą į George ir, priešingai negu daugelis išeivijos menininkų, nesirėmusio tautine tradicija) lietuviška kilmė.

Na, ir muzika – kaip terpė. Šie dalykai veikė išvien, savo ruožtu primindami dar vieną fluxus bruožą – intermedijalumą. Muzika apskritai dar nebuvo praradusi įkvėpiamojo užtaiso, ji tarsi gaivalas apėmė ir intelektualumą, ir stimulą domėtis įvairiomis pasaulio apraiškomis. Politiniai pokyčiai nebuvo vien politika. (Anot paties J. Mačiūno: „Fluxus yra požiūris. Tai – ne judėjimas ar stilius.“) O dabar didžioji dalis medijose besisukančios muzikos įgavo prekės, pasirodymo (show) bruožą. Tokie dalykai žymi pakitusią muzikalumo sąvoką. Parodos atidarymas – proga pa(si)rodyti (to show), dvasinį muzikalumą paverčiant utilitariu dalyku. Antra vertus, pats Jonas Mekas, kalbėdamas laidoje „Be pykčio“, kaip supratau, tokiuose dalykuose nemato kažko neigiamo, sakydamas, kad „viskas kinta“. Gali būti, kad jis, autentiškas fluxus dalyvis, yra teisus (pats žodis flux juk reiškia tėkmę, kitimą), tačiau ašen vis tiek norėčiau kukliai prisiminti seną tiesą, kad iš šalies kai kas matyti geriau. Ginkdie, nepretenduoju pasirodyti už kažką išmintingesnis, tiesiog sakau faktus, kokie jie atrodo iš mano požiūrio kampo, nes vis dar laikau muzikalumą grimzle, padedančia išlaikyti bent kokią pusiausvyrą agresyvėjančio utilitarizmo jūroje. Tikriausiai tai – romantinės tendencijos. Matyt, ne veltui atmintyje iškyla M.K. Čiurlionio pastelė „Finalas“, kurioje laivai gūžiasi po titaniškomis bangomis. (Šioje vietoje vertėtų prisiminti, kad „fluxus – tai smagumas (fun). Humoras visąlaik buvo svarbi sudedamoji fluxus dalis“, – taip rašoma internete.)

Aišku, negalima visko vertinti vienareikšmiškai – kai kurie dalykai nepasiduoda modifikacijoms, nes yra pernelyg sukaulėję (gerąja prasme), įgavę stuburą. Pavyzdžiui, Kazio Binkio (1893–1942) asmenybė. Verskis per galvą, kaitaliok kontekstus kaip nori, tačiau jei jau „poeta“ savu laiku parašė, kad mėnulis yra senas idiotas, tai šis faktas tokiu ir liks. Kiek kitoks faktas yra jojo įtaka J. Mekui, teigiančiam vaikystėje bemaž visus „Keturių vėjų“ numerius susirinkus – kas ten žino, ką ir kiek to K. Binkio gerbiamas avangardistas vaikystėje skaitė... Na, bet paspoksojimui į poeto atributiką ir „Les Quatre Vents“ žurnalo numerį tas, be abejo, netrukdo. Beje, dėl futurizmo, kuriam „atstovauja“ parodoje K. Binkis. Juk šis judėjimas savo esme irgi buvo revoliucinis – ko vertas vien ryžtas supleškinti Luvrą! Pasitelkta pagalbon ir muzika – istorijos medyje Luigi Rusollo su savo triukšmaujančiais instrumentais (intonarumori) neabejotinai pasistengė palikti įrantas. Taigi muzikalumas išlieka bemaž būtina kiekvieno ką nors pakeisti siekiančio veiksmo dalimi. Straipsnis apie futurizmą yra ir to paties „Tango“ pirmame 1990 metų numeryje. Juk nesakysi, kad atsitiktinai.

Grįžtant prie iš eksponatų spoksančių fluxus bruožų – šie atrodo kaip susigūžęs, tarsi bijantis iščiustijimo padauža berniūkštis. Suvaržyti savo padėties baltoje (žiemos miegas?) galerijos erdvėje Nam June Paiko ir Shigeku Kubotos kūriniai, regis, pristabdo kunkuliuojančią savo tėkmę (flux). O žaidybinis elementas? Jame turėtų daugiausia būti to kunkuliavimo (juokų, išmonės, triukų). Rodomuose videodarbuose to rasime su kaupu, tačiau stebėtojo kontaktas yra jau iš istorinės perspektyvos. Meno ir gyvenimo vientisumo idėja – fluxus branduolys – priblėsta, tampa ne dabar esamu, o tik eksponuojamu reiškiniu. (Štai filme apie J. Mačiūno gyvenimą girdime (skaitome titruose), kad jis „meną kūrė savo gyvenimu“.)

Apibendrindamas įsikibčiau į situacijos nevienareikšmiškumą. Pati ekspozicija man patiko – galvoje minčių šuorų sukėlė pakankamai. Kas kita yra fluxus „idėjinių sakramentų“ (oi nepagirtų manęs J. Mačiūnas už tokį pasakymą) nepaisymas, santuoka iš išskaičiavimo su politika ir verslu. Žiūrėsim, kas iš viso to išeis. Dabar, matyt, lieka atsiminti, kad tarp J. Cage interesų svarią vietą užėmė „dzen“.