SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-10-04 nr. 537

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Gagarino gatvės šmėkla
16

Muzika 
• Gaila Kirdienė
Sušildė "Griežynė"
• Helmutas Šabasevičius
"Gulbių ežeras" su legionieriais
1
• Laurai Vilniaus kvartetui2
• Dvyliktoji variacija festivalio "Gaida" tema5
• Violončelininkų seminaras
• KONCERTAI

Dailė 
• Tomas Pabedinskas
Menas, nublokštas į Kauno priemiestį
• Živilė Ambrasaitė
Istorija vandenyje
1
• Goda Giedraitytė
Nidos magija
4
• Dovilė Tumpytė
Alantos plenerai
• PARODOS

Literatūra 
 Adalsteinn Asberg Sigurdsson
• Agnė Narušytė
Apie mieguistumą
2
• Viskas apie mūsų filmus
• Lietuva Frankfurto knygų mugėje1
• VAKARAI1

Teatras 
• Pasisemti iš šulinio4
• Markas Lifšicas
Pastabos ant higieninio maišelio
4
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Žuvis šiltame vandenyje. Spalio pradžia
• Poros kaip poros1
• Paskutinis herojus lieka kalnuose10
• Prizai lietuvių filmams
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• "Lietuvos istorija tapyboje"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Adalsteinn Asberg Sigurdsson

vertimai

[skaityti komentarus]

iliustracija

II scena

... iš kito kampo... staiga tamsa... trys žingsniai girgždančiomis grindimis ir pajuda uždanga... visos tos nematomos akys juda pirmyn ir atgal... pavojinga tyla... kiekvienas raumuo įtemptas... tą pat akimirką... šviesa... ir du šešėliai... šoka... šoka...

IV scena

...viduryje veidrodis... kambarys atrodo esąs apvalus... ji įeina... sutrikusi... pasisuka į veidrodį ir rašo ant jo... per vidurį... raudonu lūpdažiu... laikrodis išmuša keturias... ji nusisuka nuo veidrodžio, ir atrodo, kad tai... ne... nieko nesako... staiga pradingsta... veidrodis ima skilinėti... atsiveria raudonos žaizdos...

VIII scena

...neįžvelgiamoje tamsoje užsidedam naujas kaukes... apsigaubiam galvas kapišonais ir repetuojame chorinį dainavimą... mintyse... taip... beveik neramūs... laukiam... kai sudunda bosinis būgnas žengiam į priekį... artėja valanda... naujoje šviesoje...

Augant

Retai kada saulučių čia buvo daugiau. Išsprogęs rabarbaras ne ką stipresnis nei rugsėjį, kai mėnulis meta savo spindulius žemyn ant niekuo dėtų sienų ir neberanda berniuko, vienąsyk sėdėjusio čia visą vasarą ir piešusio kalnus, nuošliaužas, kai tarsi nematoma ranka iš neatsargumo sugriebė tai, kas tikrai neturėjo išnykti - stogą, berniuką ir kelis padrožtus pieštukus.

Eilėraščio metai

Laikas keliauti
iš dienos į dieną
eilėraščio greičiu
užmesti šilko švelnumo tinklą
ant juodos knygų lentynos.

Kiekvienas mažas žingsnelis
abejonių keliu
mirkčiojančiom ir klausiančiom akim
priartina mane
prie žvaigždžių dulkių, mėnulio užtemimų.

Ką reiškia žodžiai
kai toks svarbus
eilėraščio metų atstumas
tarp manęs ir tavęs?

Paslaptis

Tu naktį atėjai
aš daug ką pažinau
tavy.

Paskandinai mane klausimuos
ir nedrįsau tau atsakyti,
papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų.

Kol buvo dar toli
iki aušros
pasiūlei eiti su tavimi
į žalią slėnį.

Apsimečiau, kad noriu eiti
vedžiau tave už rankos
į neįkopiamus šlaitus
neatsakydamas baimei
tavo akyse.

Dabar tu stovi čia
suakmenėjusi prie mano namo.

Ryto eilėraštis

Staiga
tu jau čia
įsiveržusi
iš minkštos tamsos
įkyriai glostai
mano veidą.

Tu nušvieti
pusę pasaulio
ir leidi man
džiaugtis tavim.

Šviesa,
tu niekada manęs neišduodi.
Tavo galioje
išjudint iš vietos kalnus
ir pakilti
ligi dangaus.

Tarp sienų

Mano akys atsimerkia
paskelbus tylą
bandau apsirengti
baltu
baldų apklotu
(o gal ir ne baldų)
išblukusiuose paveiksluose
ant sudrėkusių sienų.

Nėra čia jokių lubų
jokių durų, jokio lango
tik apvali akmeninė siena
daug kartų aukštesnė už žmogų.

Paskui dangus
užgrius mane
baltos dulkės
kvepiančios žiema.

Patvirtinimas

Šiąnakt
vėl girdėjau
angelų kariuomenę
kylančią skrydžiui.

Tyliai pakilau
iš lovos
ir pažvelgiau pro apšerkšnijusį langą.

Šviežiai iškritęs sniegas
paukščių pėdos
o geriau įsižiūrėjus -
lengvai atpažįstamos
angelų pėdos
nes sparnai
palietė
baltą audeklą.

Kažkur esi tu

Kažkur yra kažkas
kas budi ir klauso
ne dūžtančio lango stiklo garso
ar bangų mūšos į uolas
ar kažin ar murkiančio katino
ar švelnaus lietučio
ant rudai surūdijusios stogo skardos
o vis dar tebesitęsiančios
gilios tylos.

Kažkur esi tu
besiklausantis ir girdintis.

Mėnesienoje

Stoviu vienišas mėnesienoje
mintyse piešdamas pelkių,
lygumų ir miškų žemėlapį.

Norėčiau girdėti
medžioklių ragą, triukšmingą
trimitą, žinau, be manęs
yra ir daugiau keliaujančių.

Stoviu vienišas mėnesienoje
apimtas meilės tau
ir pasmerktas mirčiai
jei tu juokiesi.

Ne aš


jautrus?

Jei būčiau sliekas,
šliaužčiau
aštriais akmenim
nesiskųsdamas.

Tik neliesk
šiurkščių tarsi švitrinis popierius
žodžių!

Aš nesu
jautrus.

Ne aš.

Vakaro eilėraštis

Lėtai
nusileidžia tamsa
ant aplytų
vejų ir pievų.

Lėtai
tarsi kristų
sunkūs debesys
žemėn.

Lėtai
ateina naktis
ir ilgam
pasilieka.

Lėtai
atsitinka viskas
kas mus labiausiai
paliečia.

Iš islandų k. vertė Jurgita Marija Abraitytė
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:11:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba