SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-10-04 nr. 537

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Gagarino gatvės šmėkla
16

Muzika 
• Gaila Kirdienė
Sušildė "Griežynė"
• Helmutas Šabasevičius
"Gulbių ežeras" su legionieriais
1
• Laurai Vilniaus kvartetui2
• Dvyliktoji variacija festivalio "Gaida" tema5
• Violončelininkų seminaras
• KONCERTAI

Dailė 
• Tomas Pabedinskas
Menas, nublokštas į Kauno priemiestį
• Živilė Ambrasaitė
Istorija vandenyje
1
• Goda Giedraitytė
Nidos magija
4
• Dovilė Tumpytė
Alantos plenerai
• PARODOS

Literatūra 
• Adalsteinn Asberg Sigurdsson
 Agnė Narušytė
Apie mieguistumą
2
• Viskas apie mūsų filmus
• Lietuva Frankfurto knygų mugėje1
• VAKARAI1

Teatras 
• Pasisemti iš šulinio4
• Markas Lifšicas
Pastabos ant higieninio maišelio
4
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Žuvis šiltame vandenyje. Spalio pradžia
• Poros kaip poros1
• Paskutinis herojus lieka kalnuose10
• Prizai lietuvių filmams
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• "Lietuvos istorija tapyboje"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Apie mieguistumą

Seminaras Austrijoje

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Dabar pažvelk į meno kūrinį. Prieik arčiau. Dabar susižavėk kūriniu. Dabar suprask. Dabar pasibjaurėk meno kūriniu... Šios komandos drauge su veido išraiškų pratimais, nubraižytomis žiūrovo trajektorijomis, veidrodžiais lyg baleto salėje ir pusvalandžio treniruote spoksant į vieną tašką (kontempliacijos pratimas), anot menininkių iš Budapešto Katarinos Sevič ir Zitos Majoros, turėtų saugiai pravesti somnambulišką stebėtoją meno tarpekliais, padėti susitikti su "objektais", paruošti jį šiam susitikimui (susirėmimui) bent jau fiziškai. Nes stebėtojo ir meno kūrinio kontaktai aprūdiję, meno pasaulį jau senokai apėmęs mieguistumas trukdo pajusti, pamatyti, patirti meną. Priešais akis - kažkieno apmąstytas, iškentėtas ir pagamintas objektas, o tu, stebėtojau, jauti tik stiprėjantį snaudulį.

Tai - "Fitness Center" ("Fizinio parengimo centras") - juokinga instaliacija, priverčianti stebėtoją stebėti save. O seminaras "Apie mieguistumą" vyko visai rimtai. Jį sugalvojo ir suorganizavo provincialiame Austrijos miestelyje Grace rugpjūtį gyvenusios trys jaunos menininkės iš Lietuvos: Irma Stanaitytė, Alma Skersytė ir Jurgita Remeikytė. Mat apatija, apėmusi stebėtoją, nesvetima ir kūrėjams, tik apie tai paprastai vengiama užsiminti. Parodos palydimos entuziastingais atidarymais su akis užpilančia vyno taure, laikraščiuose pareigingai pasirodo įsijautusių kritikų recenzijos, ir viskas tampa iš pažiūros labai svarbu ir reikšminga.

Gracas - tarp kalvų prie upės Mur įsikūręs Austrijos miestas su įspūdingu pilies kalnu (bet jau be pilies) ir pašto dėžutėmis, kurios skundžiasi: "Aš tokia tuščia". Miestas pasitinka atvykėlius reklaminiu plakatu, kuriame švyti susirūpinęs (turbūt) politiko veidas, bandantis išreikšti šalia užrašyto sakinio mintį: "Kultūra brangi, bet gyvenimas be kultūros skurdus". Neįsivaizduoju tokio skelbimo Lietuvos peizaže, bet tai nereiškia, kad kultūros tame Grace daugiau. Taip, jai skiriama pinigų, pavyzdžiui, tokiam nežinomų žmonių iš nežinomos šalies suorganizuotam seminarui "Apie mieguistumą", nuolat atidaromos parodos, bet miestelėnai į jas kuo ramiausiai neina, užsuka tik keli prisiekusieji, kurių provincijos mieste ne tiek jau daug.

Tame apsnūdusiame mieste į seminarą suvažiavusi tarptautinė publika kalbėjosi apie apsnūdimą, ir nuostabu buvo jau vien tai, kad tiek nemažai žmonių domisi tokiais, regis, beprasmiškais ir netgi šiek tiek pavojingais dalykais kaip mieguistumas, nuovargis, nuobodulys. Pavojingais, nes apie juos kalbėdamas tarsi prisipažįsti turįs problemų, kad tavo prisiartinimas prie meno yra galbūt neteisingas ir jei ką nors blogo sakai apie meno kūrinį (t.y. kritikuoji), tai tikriausiai lemia tavo paties apsnūdimas, taigi tavo žodis nieko vertas. Tačiau diskusijos leido manyti, kad problema slypi kur kas giliau, ir nors į iškilusius klausimus, kaip įprasta, nebuvo atsakyta, turbūt ne vienam palengvėjo atsikračius jausmo, kad esi vienintelis, nebejautrus menui.

Tokias patirtis ir analizavo meno kritikas ir konceptualus menininkas iš Slovakijos Jozefas Cseresas: "Pavargęs nuo meno, nuobodžios komunikacijos, pasimetęs gausybėje, išsigandęs pertekliaus". Dematerializavęsis konceptualus menas iš tikrųjų tampa perdėm lengvai ir greitai suvartojamas, meno kūrinius galima lengvai apibūdinti vienu sakiniu, o jų "pranešimas" per daug paprastas, kad suintriguotų protą. Intencija dažniausiai būna patrauklesnė nei galutinis produktas. Parodų lankymas virsta begaliniais skaitymais keliaujant nuo vienos stacijos prie kitos ir įsivaizduojant išprusimo, įžvalgumo, aštraus proto (argi ne anachronistiškai skamba?) ir net įsijautimo reikalaujančius kūrinius. Deja, šalia aprašymų pūpso kokia nors šiukšlių krūvelė, liūdnai sau pačiam kažką pasakoja televizorius arba geriausiu atveju paslaptingas tamsus kambarys pasiūlo ką nors "interaktyvaus" šiek tiek baksteldamas vienintelį (iš penkių, neminint paslaptingojo šešto) pojūtį. Taigi nuolat bombarduojamas reklamos tiesmukumą primenančiais pranešimais protas paprasčiausiai užmiega lyg vakare priešais televizorių. Perdėtas komunikacinio meno aspekto sureikšminimas (ir jo vienkryptiškumas) panaikina kitokių patirčių, pavyzdžiui, estetinių, galimybes. "Meno suvokimas tapo daugiau statistinis nei hedonistinis", - sako Jozefas Cseresas, jau kuris laikas neberašantis straipsnių ("nes kiek gi gali rašyti už dyką") ir padaręs išimtį šiam seminarui, nes jam patiko temos tikrumas.

Apsnūdimas ir jo sukėlėjas nuobodulys nėra vien meninė problema. Tai - daugelio normalių žmonių gyvenimo apsėdimas, pažįstamas kaip chroniškas neturėjimas jėgų nei ką nors kurti (sumąstyti, atrasti), nei patirti. Laikas, regis, lekia per greitai, ir daugelis suaugusiųjų daro viską, kad išsisuktų nuo to per daug dvasinių jėgų reikalaujančio lėkimo, ką jau kalbėti apie mėginimą jį sulėtinti. Koktu nuo buities, kasdien vis tų pačių maisto likučiais apdergtų puodų, vaikų zirzimo ir tos pačios išklibusios šaligatvio plytelės pakeliui į darbą; koktu nuo žinojimo, kad tavo viršininkas nieko iš tavęs nesitiki ir kad tu pats nieko nesitiki; koktu nuo mirties artėjimo (amžius čia nesvarbu) ir jos socialinės išraiškos - pensijos bei banke susigrūdusių pensininkų. Meno kūrinių sukeliamas žiovulys tėra tik menka, nereikšminga kūno reakcija į marginalinę visuotinio nuobodulio išraišką.

Šiame žmogiškų patirčių paribyje turbūt sunkiausia kuratoriams, kurie negali išsisukti kritika, bet kiekvieną kartą privalo ką nors išspausti iš paskutiniojo XX a. dešimtmečio pabaigoje išsekusių menininkų. "Nežadinkite miegančio kuratoriaus, arba Kodėl jauni menininkai renkasi pretenzingą letargišką poziciją ir būna nekritiški, kad patirtų sėkmę", - tai, kaip supratau, Austrijoje tvirtas pozicijas turinčios kuratorės Karin Pernegger pranešimo pavadinimas ir esmė. Kuratorė buvo kritiška - ir nepersistengiančių menininkų, ir parodų kuravimo sistemos, ir pačių kuratorių, kurie "dėvi brangius drabužius, nors uždirba nedaug", atžvilgiu. Kūrybinis mieguistumas projektuojamas į įvaizdžio kūrimą (juk tai sukurti lengviau) ir žvaigždžių kultą - nesvarbu, ar tai, ką sukūrė žvaigždė, yra iš tikrųjų įdomu, juk bus įdomu jau vien dėl to, kad kūrė žvaigždė. Menininkai, kaip ir kuratoriai, anot Karin Pernegger, turi prieštarauti egzistuojančioms meno koncepcijoms. Paliepimas lyg ir teisingas, netgi, sakyčiau, jau seniai tapęs kliše, bet ką gi realaus siūlo kuratorė? Pranešimo metu pademonstruota vienos akcijos videodokumentacija, kur mėgindama išjudinti menininkus pati Karin Pernegger bėgo maratoną aplankydama visas kažkokio miesto vietas, kur viešoje erdvėje stovi koks nors menas. Nors kuratorė išliejo daug prakaito, įspūdis buvo gana letargiškas.

Miegas, regis, dabar persikėlė ir į internetą. Apsnūdimu susidomėję menininkai ten ieško atsakymų, kol patys užmiega narstydami begalines tinklapių jungtis. Kaip čia neseniai skelbė reklama? "Geriausias seksas su kompiuteriu!" ar panašiai. Taigi prie kompiuterio ne tik dirbama (pamirškit, tai buvo jau neatmenamais laikais), bet ir pramogaujama, mylimasi, miegama. Todėl vokiečių grupė "test bed" pradėjo rinkti elektroninius sapnus, o juos seminare pristatė grupės dalyvis Martinas Conradsas. Kiek supratau, šių sapnų forma "normali", bet turinys internetinis arba kompiuterinis. Sapnuojami ne laiškai, bėgimas nuo pavojaus, santykiai su realiais žmonėmis, bet elektroninio pašto žinutės, lakstymas po tinklapius ieškant turbūt pasąmonės ir pokalbiai su įsivaizduojamais ir realiais internautais. Freudas su šiais sapnais galėtų elgtis lygiai taip pat, kaip su "normaliais", tik jam reiktų "įsikirsti" į kompiuterinę fiziką, problematiką ir simboliką.

Arba galima padirbinėti neva realius, bet absoliučiai apgaulingus ir niekur nevedančius tinklapius, kaip siūlė Vokietijoje dirbantis Mindaugas Gapševičius ir jo kolegė Rena Rädle. Tinklapio dizainas sukuria komercinės struktūros įspūdį, bet visos jungtys komerciniu požiūriu veda į niekur. Iš tikrųjų tas puslapis, kurio adresas various-euro.com, labiau primena virusą, kai paspaudęs "jungtis" gauni idiotiškus atsakymus arba "subyra" ekranas, o vartotojas patenka į interneto akligatvius. Priešais kompiuterį snūduriuojančio menininko strategija - copy&paste, leidžianti nesivarginti kuriant fizinį ar konceptualų produktą "iš nieko" ir dėlioti jau egzistuojančius bet kokio turinio ženklus, vaizdus, tekstus ir t.t. kuriant naujus kontekstus. Tiesą sakant, ši lengva praktika jau seniai turi pavadinimą sampling, arba "sempliavimas", ir labiausiai primena vaikišką etikečių ir saldainių popierėlių rinkimą. Suaugusiam žmogui tai gali būti nuobodu.

Iš tikrųjų ne taip lengva ardyti nusistovėjusią tvarką siūlant kažką radikalaus, nes tas radikalumas jau seniai tapo tradicija. Kai nematai pritrenkiančio rezultato, slapta pagalvoji: "Geriau tada parodykite kokią nors žvaigždę". Ir kyla įtarimas, kad snaudžiančios sistemos kritika paremta ne žinojimu, ką daryti, ne gilesniu supratimu, bet noru patekti į sistemą, tarp žvaigždžių. Kai matai ne itin įdomią kūrybą, rodomą kaip alternatyvos pavyzdį, supranti, kad snaudulys prasismelkęs kur kas giliau - mieguistumas jau eliminavo bet kokį neaprobuotą sugebėjimą savarankiškai mąstyti ir kurti.

Todėl grįžkime prie pradžioje minėto meno kūrinio "Fitness Center". Jo autorės Katarina Sevič ir Zita Majoros konstatuoja meno suvokimo mirtį (ekstremalus mieguistumas) ir siūlo sugrąžinti šį gebėjimą treniruojant veido ir kojų raumenis. Teisingai vaikščioti po galeriją, teisingai nutaisyti išraiškas, sugebėti ilgai spoksoti į vieną tašką - tikimasi, kad šitaip aplinkiniu keliu fiziniai pratimai sukels teisingas dvasines reakcijas. Surauk antakius - ir suprasi meno kūrinį. Santūriai nusišypsok, ir jis tau patiks. Susirauk, ir kūrinys tau nepatiks. Tai primena XIX a. gamtos mokslininkų eksperimentus su fizionomijomis, kai siekiant išsiaiškinti įvairių raumenų funkcijas, tam tikri veido taškai buvo veikiami elektrodais taip sukuriant tam tikras išraiškas. Grynai fizinė jausmų išraiška be jausmų. Išraiška, kaip kaukė, atstoja tikrus jausmus, bet ar nepasikeičia jūsų požiūris, kai nusišypsote? Arba susiraukiate? Ar pats susirūpinusios išraiškos nutaisymas nepriverčia ilgėliau apsistoti prie meno objekto ir jam skirti šiek tiek pastangų? Jei menas savaime nebekelia jokių jausmų, galbūt reikia juos imituoti, kad įvyktų bent kažkoks kontaktas, bent minimali reakcija, galbūt gebanti pažadinti iš letargo?

Kūrėjai ir stebėtojai - pavargę po darbų, rungtynių dėl pelno ar šiaip duonos kąsnio, netęsimų politikų pažadų, korumpuotų valdžios institucijų, melagingų loterijų, susmukę vakarais priešais televizorius ar kompiuterių monitorius. Neturintys jėgų ką nors pakeisti ir pramiegantys savo laiką. "Gyvenimas - tai sapnas", - pasakė Fredericas Garcia Lorca. Bet šiais laikais ši frazė nebeturi romantiško plevenimo ir nerealumo - dabar sapnu virtęs gyvenimas užgula pojūčius kaip slogus abejingumas, pasyvumas, nuovargis ir nuobodulys.

Vis dėlto kalbant apie mieguistumą miegas visai neėmė.

 

Skaitytojų vertinimai


654. coolturistas2002-10-05 05:01
Idomus turejo buti sis seminaras,bo reflektuoja dab. busenas, apimancias siuol. zmogu. Smagu, kad lietuves pajuto ir sugalvojo visa tai, ir dar itrauke kitus menininkus. Bet gal cia senutes Europos busena?

15656. laume :-) 2009-04-13 15:03
suprantu, kad cia kalbama nevisai apie mieguistuma is tos tiesiogines puses. taciau as pati VDA studijuodama supratau, kad man labai sunku susikaupti ir padaryti darbus, ruostis perziuroms. taigi tas pats mieguistumas mane kankina. kankino, tiksliau, nes jau va kuris laikas as jauciuosi zvali ir gyvibinnga. pradejus gerti tonussan viskas pasikeite. jiokio mieguistumo rytais, vakarais, dienomis, naktimis. jis paprasciausiai ji pasalina. be to ir nuovargis dingo. dabar galiu susikoncentruoti i darbus, kuriuos turiu padaryti ir pagaliau man sekasi. ziauriai dziaugiuosi, kad sitaip yra.jis augalinis, toderl man ir patinka. na, aisku, dar todel kad pigus. kad ir kaip ten bebutu, bet jis veiksmingas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:10:59 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba