SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-10-04 nr. 537

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Gagarino gatvės šmėkla
16

Muzika 
• Gaila Kirdienė
Sušildė "Griežynė"
• Helmutas Šabasevičius
"Gulbių ežeras" su legionieriais
1
• Laurai Vilniaus kvartetui2
• Dvyliktoji variacija festivalio "Gaida" tema5
• Violončelininkų seminaras
• KONCERTAI

Dailė 
• Tomas Pabedinskas
Menas, nublokštas į Kauno priemiestį
• Živilė Ambrasaitė
Istorija vandenyje
1
• Goda Giedraitytė
Nidos magija
4
• Dovilė Tumpytė
Alantos plenerai
• PARODOS

Literatūra 
• Adalsteinn Asberg Sigurdsson
• Agnė Narušytė
Apie mieguistumą
2
• Viskas apie mūsų filmus
• Lietuva Frankfurto knygų mugėje1
• VAKARAI1

Teatras 
 Pasisemti iš šulinio4
• Markas Lifšicas
Pastabos ant higieninio maišelio
4
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Žuvis šiltame vandenyje. Spalio pradžia
• Poros kaip poros1
• Paskutinis herojus lieka kalnuose10
• Prizai lietuvių filmams
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• "Lietuvos istorija tapyboje"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Pasisemti iš šulinio

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia Nr. 31

Šešta diena

E. Nekrošius: Šiandien dirbsime trumpiau. Baigsime tuos visus rebusus. Ką mums tai davė? Davė pirmiausia man - pažinau jus... Norėčiau atkreipti režisierių dėmesį į mokėjimą apibendrinti. Šią savybę galima išsiugdyti. Įvykių grandinė gali būti padrika, bet prasmingas apibendrinimas suriš ją, kompensuos trūkumus. Pateiks esmę. Kartais didžiuliuose spektakliuose, kurie jau pradeda klibėti, neimi atskirų detalių, o sakai esminius dalykus aktoriams, ir jie viską pataiso. Tai turbūt ir galima būtų pavadinti "sverchzadačia". Būna režisierių, kurie sako padrikas mintis, ir aktoriai jas gaudo. Bet tada reikia labai vienam kitą jausti... Arba režisierių, turinčių puikų iškalbos meną, o kai pasižiūri darbą - nyku. Vis dėlto manau, kad režisierui reikia apibendrintai pagauti esmę. Ir mokėti ją tiksliai perteikti.

Rodomi etiudai pavasario tema.

V etiudas: Paskutinę valandą prieš mirtį nuteistąjį sušildo vandens stiklinėje atnešta pienė.

E.N.: Gal reikėtų šią situaciją išnagrinėti iki niuansų. Gerai, kad nėra draskymosi. Bet kaip suvaidinti žmogų prieš mirtį? Reikėtų naujo priėjimo. Gal per kažkokį oro įkvėpimą? Kažkoks mažas dalykėlis, kitas... Galima išreikšti be materijos. Geros scenos visada išeina, kai beveik tuščia, - mažai priemonių.

VI etiudas: Kareiviai šaltyje užsirūko, išsiima merginų nuotraukas, prisimena jas, sušyla - pavasaris.

E.N.: Pastebėjau, kad sukuriate detales iš oro sąlygų. Ir smulkmenos buvo matyti. Tik gal nuėjot tokiu keliu, kai per daug aišku. Gal nereikėjo nuotraukų. Jei merginos ateitų ne iš nuotraukų - gal pamatytų vienas kito merginą ir palygintų, bet kaip tai sukonstruoti? Ir kas sukelia tą prisiminimą? Kaip gimsta tie pojūčiai, kai spaudžiant šalčiui ateina šilti prisiminimai? Gal prisiminimai kyla iš kažkokio juoko. Man iš armijos įsiminė daina "Tolko dve zimy, tolko dve vesny, otslužu kak nado i vernus", - tarsi dvi žiemos ir vasaros būtų smulkmena...

VIII etiudas: Meilės laiškų pardavėjas siūlo žiūrovams pirkti laiškus...

E.N.: Graži tema. Ir jūsų vaidyba, sujungianti veiksmą su bendravimu, irgi sveikintina. Bet pavojinga, kad reikia tiesiogiai bendrauti su žiūrovais. Aš pats stengiuosi vengti aktoriaus kreipinių į žiūrovus. Patarčiau laikytis distancijos. Jums būtų patogiau. Nes pradedat jaustis, kaip jaučiasi žiūrovas. Pasidaro per daug intymu.

Tai, ką mes darėme šią savaitę, buvo bandymas paskatinti jus vaizdžiai mąstyti. Vaizduotė nekenkia jokiai profesijai. Turi būti fantazijos potvyniai. Ir atranka. Profesionalai turi atsirinkti, ko nedaro mėgėjai. Reikia primesti daug minčių į šiukšlių dėžę, kad paliktum tai, kas svarbiausia. Šią savaitę buvo tikrai puikių momentų. Bet mes negalim forsuoti. Sunkiausia yra sukurti paprastą melodiją. Negalime žiūrovui pūsti į akis miglos. Nors kartais puikiai padarytos scenelės žiūrovas nevertina, o migla jam padaro įspūdį.

Kitą savaitę artėjam prie konkrečios medžiagos. Darbas su knyga. Borchertas ir Granauskas. Reikia gerai žinoti inscenizuojamą literatūrą. Ir nuo kažko atsispirt - susikurti bazę. Reikia surasti, ant ko statyti prisiminimų temą. Atrasti momentą ir leitmotyvą, kuris laikytų ir disciplinuotų. Iš Granausko aš pasirinkčiau jungiančią sceną su triūbom, laidotuvių, mokyklos orkestrėlio. Man tai būtų rišamoji medžiaga, ant kurios išsidėstytų siužetai. Man patiktų tas šiltas vario triūbų motyvas. Tai ir ritmika, ir žygiavimo įvaizdis, karo tema. Čia galima nukeliauti ir grįžti, rasti papildomų dalykų. Galima pabandyt sukurti orkestrą naudojant ne instrumentus, o paprastus įrankius (šautuvą, dalgį...) - klarnetas iš šautuvo vamzdžio, liežuvėlis nukalamas plakant dalgį... Čia galėtų būti daug tikrovę atitinkančių ir jos neatitinkančių dalykų. Tai trapi medžiaga, ir reikėtų ją liesti pirštų galais, pojūčiais. Pabandom, ir gal iš to išeitų mažas spektakliukas. Ir puiki lietuviška medžiaga. Skaudi ir nostalgiška.

Septinta diena

E.Nekrošius: Yra vienuoliktas nusikaltėlių įstatymas - nepapulk. Taip ir mūsų mene reikia laikytis visų taisyklių ir dar - neelgetauk. Kalbu perkeltine prasme - neplagijuok. Atsitinka, kad aktyviai dirbdamas prieini aklavietę. Ir kur tada ieškoti išeities? Kai kurie eina į filmus, parodas, kitų spektaklius ir ieško idėjų. Dabar yra populiaru, kai iš spektaklio į spektaklį pereina idėjos, vaidybos maniera... Aš tai vadinu manipuliacija kitų mintimis. Kartais tai atrodo neblogai, bet nuojauta sako, jog tai - manipuliacija, neoriginalu. Vėl grįžtu prie tos nuosavos temos - kad ir mažai, bet savo. Neelgetauk. Aš nesakau, kad gyvenime reikia surasti kažką labai originalaus, viskas susideda iš kasdienių dalykų. Bet nuoširdumas yra arba jo nėra. Granausko "Raudona ant balto" lyg ir nėra nieko ypatinga, bet čia nemanipuliuojama. Tai sąžininga kūryba. Gal todėl Granauskas nedaug knygų parašė. Ir jums patarčiau kaip orientyro laikytis tokios taisyklės.

Taigi "Raudona ant balto". Man ši tema egzistuoja ties kažkokia riba. Pradėčiau nuo labai intensyvaus veiksmo - kaip žmogus iš kažkur ištraukiamas. Ar iš už durų, ar iš už kampo... Susikibę tą žmogų už rankos trauktų beprotiškai stipriai. O jis būtų lyg kažko įsikibęs, nesiduotų... O kai ištraukia, atneša kėdę ir ramiai pasodina. Matyčiau daug drebančių rankų. Per drebančias rankas suteikim šitam kūriniui stilistiką. Gal tai rišamasis laikmečio motyvas, - karas, ligos... Visiems virpa rankos. Tai būtų trapu. Tokią impresiją man sukėlė visas romanas. Ir ji duotų spektaklio įvaizdį nuo pirmosios scenos. Bet gal tai negerai, gal tai būtų maniera... Aš nesakau, kad reikia taip. Gali būti ir kitaip, bet pradėt istoriją reikia ne nuo abstrakcijos.

Rodomi etiudai pagal Granausko "Raudona ant balto"temas.

Etiudas: Tardymo kambarys. Tardomas paauglys. Ant suolo sėdintį jo išdaviką užplūsta haliucinacijos.

E.N.: Mes matome, kaip žmogus pakyla nuo suolo. Jam haliucinacijos? Kokie jų požymiai? Gal pradėkite tai daryti kaip tik priešingai - nuo kažkokio susikaupimo. Koncentracijos. Jūs turit sukurti aktoriui aplinkybes ir galimybes. Jūsų versijoje šios galimybės greitai išsenka. Pasirinkot gerą motyvą, bet nesukūrėt įdomių aplinkybių. Pastūmėt tik pirmą pasitaikiusią šaškę. Ir dar vienas patarimas režisieriams - neverskite aktorių vaidinti fiziologiškai. Pavyzdžiui, kai scenoje tikroviškai vaizduojamas gimdymas - tiesiog norisi išlėkti iš salės. Galima rasti priemonę, kuri atitiktų mintį netiesiogiai. Tokia fiziologinė vaidyba gal prasidėjo nuo Grotowskio, bet jo teatre turbūt buvo ne gryna fiziologija, o kažkoks atstumas, apibendrinimas... Nežinau. Man scenoje labiau patinka tikroviškumas, perteiktas per netikroviškumą. Dabar apie tardytoją. Ar jūs nurodėte aktoriui kokius nors jo bruožus? Atrodo, kad ne. Jei leistumėt jam bent pasišukuoti - ir tai jau būtų įvaizdis, apibūdinantis personažą. Pastaba visiems - vaidybos aikštelėje stenkitės atsirinkti, ką sakote ir kaip sakote. Negalima naudoti "otsebiatinos", tų pirmos eilės žodžių: nu, davaj, žinai, varom... Žodžiai turi būti vartojami apgalvotai ir su atranka. Turi rastis trečios, ketvirtos kategorijos žodžiai. Reikia ugdyti ir lavinti savo kalbą. Turiu omeny ne sceninės kalbos pratimus, o žodžių atrankos darbą. O dabar apie herojų. Gerai, kad nebuvo persistengta vaidinant. Bet gal galėjot išryškinti kurią nors detalę. Pavyzdžiui, kalbėjo užgesusiu balsu, o savo pavardę pasakė kažkaip išdidžiai, išsitiesęs. Reikia skirti daugiau dėmesio detalėms, jas išryškinti.

Etiudas: Pirmam plane - grojama menama dūdele. Iš gilumos lėtu žingsniu ateina vaiku vedina mergina, už ilgo siūlo tempianti saldainį. Išvynioja ir iškilmingai padeda ant žemės kaip į kapą, sakydama: "Neverkit pas kapą narsiųjų draugų" (komentaras: komjaunuoliškų laidotuvių scena vaiko akimis - berniuko įspūdis pirmą kartą per laidotuves išgirdus Chopiną).

E.N.: Ką jūs patarėte groti turėjusiam aktoriui, kaip apibūdinot tą grojimą? Kaip pavaizduoti patį grojimą? Gal duoti judesį - kaip trijų taktų dirigavimą vis spartėjančiu tempu. Arba baltą popieriaus lapą ir segtuką, ir jis laikytų tą prisegtą lapelį, kurį gal nupūstų vėjas, - tai kažkas pažįstamo. Ir tai jau būtų konkretika aktoriaus vaidybai. Jūs konceptualiai pasirenkat žaismingą formą. Bet nelabai supratau, kad tai laidotuvės. Ir berniuko klausymąsi tarsi užgožia kiti veiksmai. Buvo daug dinamikos, ir klausymasis išnyko. Situacijos pagrindas yra laidotuvės. Tai gal nuo to ir reikėjo pradėti galvojant, kaip sukurti nors kraštelį tos nuotaikos. Man iš vaikystės įsiminė alpimai prie karsto. Pastatytumėt kelis žmones, kurie nualptų, o mokytoja prieitų, pakeltų, nupurtytų dulkes ir vėl pastatytų... Visada įsivaizduokit, kaip jūsų sumanymas atrodys realybėje. O kaip sugalvojot karstą sugretinti su šokoladu? Tai iš kažkokios instaliacijos? O gal tai reikia suprasti kaip juodą humorą? Gal tai ir nelabai skoningas humoras. Suprantu, kad nelengva suvaldyt tiek temų trumpoje laiko atkarpoje. Todėl reikėtų išryškint svarbiausius dalykus. Man tai būtų žygiavimas ir grojimas. O raudonas siūlas... Scenoje raudonas siūlas turi magijos, bet tai tarsi kažkokia priedanga. Ji neturi sprendimo. Siūlai apraizgo, ir atsiranda minties raizgalynė.

Etiudas: Valgymo scena - patėvis, motina, vaikas. Patėvis užsipuola vaiką dėl bibliotekos. Vaikas nusisuka apžergęs kėdę: "Kur mūsų arklys?" Motinos atsakymas: "Suvalgėm". Ir vaiko jojimas kėde kaip arklio prisiminimas.

E.N.: Man patiko, kad trumpai ir su menine tiesa. Net pats patėvio ir vaiko sėdėjimas - ir laukimas, ir nuotaika. Gerai, kad atsiranda charakterio užuomazgos. Bet kaip turėjote suteikti tam sėdėjimui daugiau prasmės. Viskas per greitai. Gal reikėjo labiau išplėtoti. Tai, ką matome, pavadinkim būsena, bet tai būsenai reikėtų ieškoti dar kažko. Gal vaikas laukdamas galėtų droviai patyrinėt patėvį. Net skirtingas kvėpavimas: patėvis sunkiai kvėpuoja per nosį, o vaikas - per burną. Kaip sergantis sinusitu. Ir toj mikrosituacijoj galėtumėt ieškoti detalių, - dramaturgijos ilgam sėdėjimui. Kaip staltiesę jūs panaudojot miltus - gal ir neblogai. Motinos atėjimas per greitas. Koks tas stalo dengimas? Gal jis vyko labai ilgai, ir laikas vaiko akimis pasislinko. Dabar - kaip pradėti kalbėti. Jūs esate patyręs aktorius ir suprantat, kaip sunku ištarti pirmuosius žodžius. Pradėjot kalbėti per greitai. Ir kalbėti - ar šnabždesiu, ar kaip perkūnas iš giedro dangaus? Kad tik nebūtų neutraliai. Į ką kreipiasi vyras - ar į vaiką, ar apskritai? Gal negerai, jei apskritai. O jei patėvio žodžiai vaikui prilygsta patrankos šūviui, tai reikia rasti būdą. Surasti psichologinę tiesą. Ir sukurti psichologinę grandinę. Sudavęs posūniui per veidą, vyras jo daugiau nepalietė. Ar patėviui tai buvo pamoka? Kaip turėtų sureaguoti vaikas? Gal sukąsti dantis ir iškęsti. Čia daug pauzių, ir jos turėtų būt motyvuotos. Ši pauzė būtų viena pauzių grandinėje. Ir motinos reakciją reiktų spręsti kitaip, kad nebūtų tik šeimyninis barnis. Gal motina pradeda vyrą guosti? Arba kažkas atsisėda ir sugroja muzikinę temelę. Dabar - klausimas apie arklį. Netikėtas klausimas būtų negerai. Jei vaikas prieš paklausdamas žiūrėtų į motiną klausiamu žvilgsniu, tai praplėstų galimybes ją vaidinančiai aktorei. Išaugintų įtampą, kuri pratrūktų atsakymu... Toje paprastoje situacijoje yra ką veikti. Čia emocijų briaunos, kurias sunku parodyti, bet jos paveikios. Aš dariau tokią sceną "Trijose seseryse", - Tuzenbacho atsisveikinimas su Irina prieš dvikovą su Solionu. Aktoriai puikiai suvaidino. Bagdonui pasakiau - pavalgyt prieš mirtį šimtui metų į priekį. Ir jis tai padarė. Kaip sakiau - aktoriui labai svarbu tiksli užduotis.

Etiudas: Motina aprengia vaiką savo siūtomis kelnėmis, švarku. Pastato ant kėdės. Drabužiai dideli. Palenkia galus ir sako - pavaikščiok. Šnypštimas iš už kulisų - įsivaizduojama pašaipa. Vaikas nusivelka drabužius ir grąžina motinai.

E.N.: Kai pasakojat - viskas aišku. Bet labai daug norų sudėjot į vieną sceną. O mes matome tai, kas yra. Motina atneša naujus drabužius, o jūs iškart imate minorinę gaidą. Nuliūdęs vaikas matuojasi, o kur tas kontrastas? Jūs iškart pasmerkėt situaciją liūdnai pabaigai. Gal vaikas galėjo įšokti į kelnes - ir jau būtų kita nuotaika. Teisingai - tai būtų kažkoks šventės momentas... Tie jaunystės šuoliavimai, emocijų šuoliavimai. Ir aktoriui veiksmas, ir žiūrovui atrakcija, ir kažkokia tiesa. Penkias minutes rodykit tokią sceną, ir aš žiūrėsiu neatsitraukdamas. Nes aš kasryt maunuosi kelnes, ir tai nėra meniška. Reikėtų per kontrastą, - sukurti džiaugsmą, kuris vėliau baigtųsi nusivylimu. Dabar apie drabužių palenkimą. Gal motina tai turėtų daryti labai kruopščiai, o paskui pasirištų naują skarelę, atsisėstų ir susidėjusi rankas žiūrėtų į vaiką kaip į meno kūrinį. Juk tai išleidimas į mokyklą. Džiugu ir liūdna. Čia turėtų būti vaidybos niuansų. O kai vaikas atsisako rūbų, kaip jūs motyvuotumėt šitą posūkį? Gal iš švarko išskristų kandis, ir motina pradėtų ją gaudyti pliaukšėdama delnais. Vaikas nusiimtų švarką ir padėtų gaudyti - pasišokinėdamas, su piruetais. Ir duotųsi taip po sceną, o motina atsisėstų, žiūrėtų į vaiką ir kažkuriuo momentu jį sugriebtų, sustabdytų. Juk kandies jau seniai nėra... Ir tai galėtų pereiti į mokyklos sceną, kur iš vaiko pasipiltų kandys. Ir prasidėtų kandžių gaudymas - kaip oro baletas. Iš čia išaugtų ir gėdos jausmas. Gal tai viena iš galimybių. Aš nesakau, kad taip reikia. Bet reikia ieškoti įvairių temos išraiškų, ir tokių, kurios būtų perspektyvios aktoriui. Apskritai, reikia ištyrinėti inscenizuojamos literatūros teritoriją. Kad sukurtum tikslią laiko erdvę. Yra puiki Kozincevo knyga "Tragedija prostranstva". Paskaitykit.

Pabaigai vėl grįžtu prie elgetavimo temos. Aš pasigedau jūsų savarankiško darbo, ambicijų. Galim pasirinkti kitą būdą - aš dirbu savo darbą, o jūs žiūrit. Bet žiūrint neišmokstama. Norėčiau, kad jūs turėtumėt gerą pirminę bazę. Kūrimas susideda iš paprastų fazių ir smulkių dalykų. Tai savęs realizavimas, bet su bazinėmis taisyklėmis. Elementari gramatika jums jau turi būti aiški. Čia kalbu apie sintaksę...

Visi tie etiudai su menamais daiktais, vabzdžių vaidinimas, manau, nereikalingi. Jų nebūtina mokytis. Mes skiriame dėmesį fantazijai, išradingumui, idėjai. Nes idėja yra aukso vertės. Jei surandi idėją, ji pati tave neša. Ir tada pajunti džiaugsmą. Nes kuo daugiau atiduosi, tuo daugiau tau sugrįš. Tai kaip šulinys - jei jis stovi ant teisingos gyslos, gali semti be galo...

B.D.

 

Skaitytojų vertinimai


650. VladasB.2002-10-04 19:34
Kiek galit semt is tuscio i kiaura?

653. as2002-10-04 22:45
tiek kiek semiasi

656. xX2002-10-05 07:45
Kuria prasme iš tuščio į kiaurą? Ar tai komplimentas? Jei mes -materija, Visata, debesys, mūsų mintys, džiaugsmai etc. - yra "iš nieko", "out of blue", tai tikrai ne visada to judėjimo kryptis "į kiaurą".
Išskyrus šio teksto pradžią, paskutinės situacijas skaitydamas aš pajutau, kad kūryba yra stebuklas. Be to, įdomi ir pati menininkų "dieviškoji" virtuvė. Ir dar. Ateities amžius - ne informacijos ir žinių, o svajonių. Jie jau tame amžiuje - galima tik pavydėti...

680. vasaris :-) 2002-10-09 23:43
Labai gerai,kad kažkam parūpo užrašyti ir paskelbti įdomias ir gabias gerb. režisieriaus E.Nekrošiaus pedagoginio darbo akimirkų mintis. Matyt, gera ir naudinga knyga gimtų profesionalams ar teatro pedagogams, studentams, žiūrovams. Tačiau leiskite pastebėti, kad tokios specialios, profesonalams suvokiamos medžiagos patalpinimas į pirmąjį puslapį yra kiek perdėtas meilės režisieriui ženklas, neįvertinant eilinio laikraščio skaitytojo interesų. Konspektų tęsinys patalpintas laikraščio vidury, taptų labiau motyvuotas informacinio leidinio temų paskleidimo, išdėstymo atžvilgiu, kai atsivertęs pirmąjį puslapį atsitiktinis meno aistruolis, sužino informaciją apie reikšmingą kultūrinio gyvenimo įvykį...Kūrybinio-pedagoginio darbo kasdienybės prasmei pajusti būtų apšilęs. Ir studijuotų ar paprasčiausiai praleistų puslapius apie E.Nekrošiaus darbo procesą, kuris reikalingas labiau pašvęstam skaitytojui džiuginti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:10:57 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba