SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-18 nr. 649

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rūta Taukinaitytė
Po Dovydo žvaigžde
4

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dainingoji violončelė
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Saint-Saėnsas prancūziškai
1
• Į Vilnių susirinko gabiausi smuikininkai5
• Paskelbti geriausi lietuvių muzikos metų kūriniai1
• Šokio maestro Broniaus Kelbausko šimtmečiui1
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Stichijų triumfas
• Rima Povilionytė
Dailė knygų mugėje
1
• Ramina Jurėnaitė
Montažo paradoksai
• Jurga Armanavičiūtė
Menas be komplikacijų
• Vika Ryžovaitė
Kelionė po Japoniją
5
• Rima Povilionytė
Paveikslo laikas
• PARODOS2

Literatūra 
• Įtaigiai apie Leoną Striogą1
• Kalės tranzitas2
• VAKARAI

Teatras 
• "Miestas" kaip dienoraštis4
• Rasa Vasinauskaitė
Poetės vardu
 Vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbina Neringa Kažukauskaitė
Prancūzų dramaturgijos aura
1
• Agathos Christie "10 indėniukų" Kauno dramos teatre1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Potsdamerplatz praeivės užrašai
• Atviras laiškas Vilniaus miesto merui2
• Živilė Pipinytė
Holivudas žino, ką daro
• Živilė Pipinytė
Matilda iš Bretanės
1
• Savaites filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Prancūzų dramaturgijos aura

Vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbina Neringa Kažukauskaitė

[skaityti komentarus]

Intensyviai plėtojami prancūzų ir lietuvių teatralų ryšiai, sėkmingos lietuviškų spektaklių gastrolės Prancūzijoje, pasirodymai garsiajame Avinjono teatro festivalyje, šiuolaikinės prancūzų dramaturgijos pastatymai mūsų teatro scenose – šis sklandus ir sėkmingas Lietuvos ir Prancūzijos teatrinis bendradarbiavimas priklauso ir nuo vertėjos Akvilės Melkūnaitės. Ji verčia spektaklių repeticijas, diskusijas, ruošia spektaklių titrus, o svarbiausia – lietuviškai prakalbina žinomus šiuolaikinių prancūzų teatro tekstų autorius.

Praėjusį rudenį Akvilė laimėjo stipendiją, skiriamą šiuolaikinės prancūzų dramaturgijos vertėjams, ir buvo ne tik pakviesta į seminarą Nacionaliniame dramaturgijos centre, įsikūrusiame XIV a. vienuolyne netoli Avinjono, bet ir turėjo galimybę keletą mėnesių ten pasilikti.

Šios stipendijos skiriamos XX a. paskutinio dešimtmečio – XXI a. prancūzų dramaturgijos kūrėjams ir vertėjams. Bernard’as Marie Koltčsas, Jeanas Lucas Lagarce’as šiame kontekste atrodo jau kaip XX a. klasikai.

Seminare dalyvavo vertėjai, autorinių teisių, leidyklų, įvairių kultūrinių institucijų atstovai, vyko naujausių pjesių skaitymai, aptarimai, diskusijos. Prancūzijoje veikia tokia šiuolaikinės dramaturgijos programa "Vertimas – leidyba – spektaklis". Apie tai ir kalbėjomės: ką daryti, kad visas šis tinklas gerai veiktų, kad spartesnė būtų informacijos kaita ir sklaida.

Kokias pagrindines šiuolaikinės prancūzų dramaturgijos tendencijas galėtum išskirti?

Labai sunku susigaudyti tokioje gausoje, nes Prancūzijoje per metus pristatomi trys tūkstančiai naujų pjesių (tokie jas registruojančių institucijų statistiniai duomenys). O kiek dar yra neregistruotų!

Prancūzų teatras ir dramaturgija remiasi tekstu, kalbėjimu. Lietuvoje, kur teatre dominuoja žodžio ir vaizdo sintezė, tie prancūziški išpuoselėti tekstai, kuriais taip žavimasi, dažnai sunkiai įveikia kalbos sieną. Mums toks teksto teatras nėra savaime suprantamas ir artimas dalykas. Taigi kai kurios pjesės yra kalbos eksperimentai, grįsti kalbos žaisme, jos poezija. Būtent jos yra sunkiai išverčiamos ir sunkiai "įkandamos" kitų šalių teatrams. Seminaro metu vertėjai santūriai bandė paaiškinti tas problemas. Tačiau prancūzai tokiais tekstais taip susižavėję, jog sunkiai patikėjo, kad sėkmingai po jų teatrus keliaujančios pjesės (pavyzdžiui, Serge’o Valetti tekstai, varijuojantys šnekamąją kalbą, žodžių žaismą ir specifinį Marselio humorą) užsienyje gali būti nesuprantamos, nepatraukti žiūrovo. Diskusijos apie tai neformalioje aplinkoje sukėlė vos ne muštynes, kai mano kolega argentinietis Jaime’as pasakė, jog prancūzų kalba yra tiek išpuoselėta, tokia vingri, kad dabar jau pasiekė kritinį momentą, prasidėjo jos agonija. Prancūzai vienas per kitą puolė piktintis ir neigti, kol galų gale vienas autoritetingas teatralas pasakė, kad šioje nuomonėje tikriausiai esama ir tiesos.

Kita tendencija – socialinės buitinės dramos, dažniausiai situacijų komedijos, kurios dažnos ir šiuolaikiniame prancūzų kine. Tačiau jos sienų, atrodo, irgi taip lengvai neperžengia. Pavyzdžiui, Islandijos nacionalinio teatro dramaturgė labai žavėjosi viena pjese, kad ji puikiai atitiks islandų publikos skonį, sutarė dėl jos pastatymo Reikjavike. Tuo metu kiti, ypač buvusio Rytų bloko atstovai santūriai tylėjo.

Žinoma, yra ir kitokių pjesių, priklausančių vadinamajai komercinei dramaturgijai. Jos sėkmingai eksportuojamos į užsienį, nes yra užtikrintos kokybės, gerai suregztos intrigos, šmaikščios kalbos ir nesunkiai suprantamo siužeto. Ir skirtos tam žiūrovui, kurio netenkina varjetė, kuriam reikalinga aukštesnio lygio dramaturgija. Prie tokių autorių priskiriami Yazmina Reza, Ericas Emmanuelis Schmidtas, Noėlle Renaude.

Tačiau įdomiausios yra tos pjesės, kurių neįmanoma klasifikuoti. Ir man atradimais tapo Philippe’o Dorino "Nebejudėk", Rémy De Voso "Kol mirtis mus išskirs", vitališki jau ir lietuviams žinomo T. de Fombelle’io tekstai, Natachos de Pontcharra "Dancing", Hervé Blutscho "Ervartas, arba Paskutinės Friedricho Nietzsche’s gyvenimo dienos", Fabrice’o Melquiot tekstai, Davido Lescot "Bankrutavęs žmogus", Patricko Kermanno "Mirusiųjų kramtymas".

P. Kermannas mistiška asmenybė, apsėsta traukos į Anapilį, o jo tekstai kupini tamsios poezijos ir keisto humoro. Beje, pagal "Mirusiųjų kramtymą" vieno Avinjono festivalio metu vienuolyno kapinių kieme statytas spektaklis (veikėjai – mirusieji – gulėjo karstuose) turėjo didžiulį pasisekimą. Deja, autorius po kelerių metų tame pačiame vienuolyne ir nusižudė... Taip pat daug pjesių rašoma vienam ar porai aktorių – dažnai jas statyti imasi patys autoriai arba mažos nepriklausomos trupės.

Jau seniai ir nuosekliai verti šiuolaikinę prancūzų dramaturgiją. Supažindinai mus su B.M. Koltčso "Roberto Zucco", J.L. Lagarce’o "Tolima šalimi", Thimothée de Fombelle’io "Švyturiu" ir kitais tekstais. Ar Lietuvos teatralai tomis prancūziškomis naujienomis domisi?

Šiuolaikinė prancūzų dramaturgija savo aurą išlaiko. Tie, kurie ja domėjosi, kuriuos jos poetika ir temos patraukė, sujaudino, tą interesą rodo ir toliau. Kitas dalykas – kaip tą informaciją paskleisti. Gal reikėtų leisti biuletenį su pjesių sinopsiais, kad su pjesėmis galėtų susipažinti ne tik profesionalai, bet ir Muzikos ir teatro akademijos studentai, ruošiantys savo kursinius ar diplominius darbus, galbūt literatūros studentai ir, aišku, vertėjai, ypač jauni, kuriems, reikia manyti, šiuolaikinė kalba, slengas yra artimesni ir geriau pažįstami. Kad ta informacija pasklistų, galbūt reikalingas naujas atskiras dramaturgijos naujienų tinklas?

Kaip atrenki tekstus, vertus siūlyti skaityti, statyti, versti?

Netgi per seminarą diskutavome, ar gali būti teorija apie tai, kokiu principu atrinkti siūlomus tekstus. Tačiau visi sutarėme, kad vertimas ir yra tas svarbiausias patikrinimas, ar kūrinys yra universalus, ar jis gali peržengti kalbos barjerą. Jei jis tokį pat poveikį daro kita kalba, vadinasi, jis gali keliauti po pasaulį. Jei kalbos barjeras trukdo, pradedi abejoti, ar tekstas nėra vien žaidimas forma, kalbos figūromis, kurį taip mėgsta šiuolaikiniai prancūzai.

Ar viskas yra išverčiama?

Aišku, kad ne. Jei vienoje vietoje prarandi kokį niuansą, tai kitoje stengiesi jį kompensuoti, atkurti taip, kad liktų tas pats įspūdis, ta pati dvasia ar ritmas kaip originale. Aišku, yra dalykų, kuriuos turi būtinai pritaikyti – ne versti žodžius, o rasti jiems savo kalbos, kultūros atitikmenis. Svarbiausia, kad būtų mintis, o jos, man atrodo, įdomiausiose pjesėse netrūksta.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
6:10:11 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba