SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-18 nr. 649

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rūta Taukinaitytė
Po Dovydo žvaigžde
4

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dainingoji violončelė
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Saint-Saėnsas prancūziškai
1
• Į Vilnių susirinko gabiausi smuikininkai5
• Paskelbti geriausi lietuvių muzikos metų kūriniai1
• Šokio maestro Broniaus Kelbausko šimtmečiui1
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Stichijų triumfas
• Rima Povilionytė
Dailė knygų mugėje
1
• Ramina Jurėnaitė
Montažo paradoksai
• Jurga Armanavičiūtė
Menas be komplikacijų
• Vika Ryžovaitė
Kelionė po Japoniją
5
• Rima Povilionytė
Paveikslo laikas
• PARODOS2

Literatūra 
• Įtaigiai apie Leoną Striogą1
• Kalės tranzitas2
• VAKARAI

Teatras 
• "Miestas" kaip dienoraštis4
• Rasa Vasinauskaitė
Poetės vardu
• Vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbina Neringa Kažukauskaitė
Prancūzų dramaturgijos aura
1
• Agathos Christie "10 indėniukų" Kauno dramos teatre1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Potsdamerplatz praeivės užrašai
• Atviras laiškas Vilniaus miesto merui2
• Živilė Pipinytė
Holivudas žino, ką daro
• Živilė Pipinytė
Matilda iš Bretanės
1
• Savaites filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Potsdamerplatz praeivės užrašai

Laiškas iš Berlyno

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Marso laukų praeivis"

Berlinalės grafikas apmaudžiai nesutampa su "7MD" leidyba: kai pasirodys šis numeris, festivalis jau baigsis, bet man rašant šias eilutes jis dar tik įsibėgėjo. Pagaliau konkurse ima atsirasti dėmesio verti filmai, traukiantys pirmiausia politiniu angažuotumu. Beje, tai Berlyno festivalio skiriamasis ženklas. Jis visada buvo linkęs akcentuoti aktualias politines problemas, nors kasdieniame festivalio žurnale dominuoja žinios iš kino mugės (pvz., skelbiama, kad Andriaus Juzėno "Getas" jau parduotas kelių šalių platintojams), žvaigždės ir jų tualetai bei ekscentriškasis Berlinalės direktorius Kosslickas, vaikų filmų festivalio atidaryme dalyvavęs su savo vienuolikos mėnesių sūneliu.

Gal politinis kinas traukia dėmesį ir todėl, kad lietuvių kine bei kino teatruose jo nepamatysi. Viena vertus, lietuvių kūrėjai labiau linkę kapstytis filosofinėse ar poetinėse problemose, kita vertus, kino platintojai akivaizdžiai abejoja lietuvių žiūrovų gebėjimu suvokti Afrikos, Azijos ar Izraelio problemas. Tačiau jos egzistuoja, tad Berlinalė visada yra proga pamatyti tai, ko niekad nenupirks ir nerodys mūsų platintojai. Vienas tokių "pasmerktų" filmų – Robert’o Guediguiano "Marso laukų praeivis" ("Le promeneur du Champ de Mars"). Filmas sukurtas pagal dokumentinę Georges’o-Marco Benamou knygą "Vėlyvasis Mitterand’as" ("Le dernier Mitterand"). Prisodrintas daugybės prasmių jis kartu yra ir filmas apie Franēois Mitterand’ą. Čia svarbus ne tik personažas, bet ir jį kuriantis aktorius – Michelis Bouquet filme suvaidino bene geriausią savo vaidmenį.

Filmas pasakoja apie dvejus paskutinius Mitterand’o prezidentavimo metus ir paskutiniuosius jo gyvenimo mėnesius, kai jis jau nebebuvo prezidentas. Pasakotojas yra jaunas rašytojas, paskutiniais metais lydėjęs Mitterand’ą, rašęs apie jį knygą, buvęs kartu ir metraštininkas, ir liudininkas. Netiesiogiai Guediguianas formuluoja daugybę klausimų, kurių kupina naujoji Prancūzijos istorija nuo Didžiosios revoliucijos laikų. Per spaudos konferenciją režisierius pabrėžė, kad Franēois Mitterand’as gynė socializmo galimybes ir tada, kai visame pasaulyje socializmas žlugo. Tačiau filmo herojus – senas, mirtinai sergantis žmogus – nėra toks vienpusiškas, kaip gali pasirodyti. Prisileisdamas arti jauną žmogų, jis tarsi bando kurti savo legendą. Neatsitiktinai viena filmo pradžios scenų simboliška: Mitterand’as vaikšto po Šartro katedrą, liečia rankomis marmurinius buvusių valdovų sarkofagus. Paliegęs, išvargęs, prislėgtas kaltinimų antisemitizmu jis vis dėlto nepasiduoda nei nevilčiai, nei apatijai, nors priima viską – idėjų atoslūgį, artėjančią mirtį, kiekvieną dieną sakydamas "taip" gyvenimui. Liūdna, bet Prezidento prognozės pildosi: ironiška pastaba, esą būsimoje Europoje valdys finansininkai ir valdininkai, t.y. vidutinybės, o ne iškilios politinės asmenybės, skamba itin aktualiai.

Mitterand’as, ko gero, (bent jau filme) pirmiausia buvo asmenybė, o tik paskui politikas. Tai atsiskleidžia ironiškuose dialoguose su jaunuoju rašytoju. Jis gali paklausti, kiek rašytojui metų, o išgirdęs, kad trisdešimt, staiga replikuoti, esą trisdešimties jis jau buvo ministras. Mitterand’as nuolat cituoja – poeziją, klasikus – ir kartu stebi, kokį įspūdį tai daro rašytojui. Pakartosiu: filmo herojus žiūrovų akyse kuria savo mitą, savo alegoriją, todėl kaltinti filmą teatrališkumu (neabejoju, kad tokių kaltinimų pasigirs) yra beprasmiška. Filme matome sąmoningai teatralizuotą prezidentą, kuris suvokia, kad politika yra tragiškas teatras. Dabar šiame teatre jau nebeliko tokių aktorių, kurie žiūrėdami į jūrą galėtų cituoti Rimbaud ar Valéry, kurie lyg tarp kitko prasitartų: neįtikėtina, bet Rimbaud ir Pétainas buvo beveik vienmečiai. Mėgavimasis intelektualumu filme natūralus ir, beje, visai nesnobiškas.

Guediguianas (per spaudos konferenciją jis pabrėžė, kad buvo ir liko komunistas) visiškai nesistengia atskleisti vadinamosios tiesos apie savo personažą, jį nuteisti ar išteisinti. Tai padarys (arba nepadarys) istorija. Man pasirodė, kad jis fiksuoja senosios aukštosios politinės kultūros išnykimą, kultūros, kuri susijusi su literatūra, mokėjimu žavėtis puikia fraze, grakščiai išreikšta mintimi.

Tą patį išnykimo momentą, man regis, fiksuoja ir Raymond’as Depardonas antrajame filme apie paskutiniuosius Prancūzijos valstiečius "Valstiečių profiliai: kasdienybė" ("Profils paysans: le quotidien"). Senieji kaimai ir ūkiai tuštėja, tampa vasarnamiais, viengungiai kaimiečiai nesugeba rasti žmonų ir tyliai gęsta savo tuščiose tėvonijose. Kartu su šiais žmonėmis nyksta ir senoji kultūra – ne tik materialios, bet ir dvasinės vertybės. Autentiškoji Prancūzija, matyt, bejėgė prieš suvienytos Europos invaziją.

Beje, Europos ribų išplėtimas netruko atsispindėti ir keliuose gana konjunktūriškuose filmuose. Vienas ryškiausių tokio kino pavyzdžių – konkurse parodytas vokiečio Hanneso Stöhro filmas "Viena diena Europoje" ("One Day in Europe"). Jį sudaro keturios novelės, kurių veiksmas rutuliojasi tą pačią dieną Maskvoje, Stambule, mažame Portugalijos miestelyje ir Berlyne. Situacijos beveik identiškos: herojai apvagiami arba imituoja apiplėšimą norėdami gauti draudimo pinigus. Matyt, režisieriui atrodė, kad panašios situacijos gali atskleisti skirtingą Europos gyventojų mentalitetą. Maskvoje anglę apvagia banditai su pistoletu, bet milicijoje gauti pažymą apie vagystę jai padeda įvykį mačiusi rusė, kuri pavaišina heroję arbata, degtine ir raugintais agurkais. Stambule vokietis imituoja apiplėšimą, bet policininkai čia – tokie pat biurokratai ir futbolo aistruoliai kaip ir rusai. Portugalijoje apiplėšiamas vengrų piligrimas, bet policininkai neskuba gaudyti vagies, jiems rūpi merginos, meilužės ir, žinoma, futbolas. Berlyne du prancūzai, netekę vilties apgauti policininkus, pagrobia jų mašiną… Filme kalbama septyniomis kalbomis, bet esmės tai nekeičia. Banalūs juokeliai ar užuominos apie varliaėdžius skamba taip, tarsi Europa per pastaruosius keliasdešimt metų nebūtų pasikeitusi. Gal ji iš tikrųjų nesirengia keistis? Per spaudos konferenciją žurnalistai kankino Catherine Deneuve klausimais apie meilę, o ji, švytėdama deimantais, auksu ir neblėstančiu grožiu, atsakinėjo, kad moteriai mylėti yra svarbiausia gyvenime. André Techiné filmas, kuriame Deneuve ir Gerard’as Depardieu vaidina po daugelio metų susitikusius meilužius, vadinasi "Laikai keičiasi" ("Les Temps qui changent"). Apie tai, kas keičiasi iš tikrųjų – kitąkart.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
6:10:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba