SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-18 nr. 649

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rūta Taukinaitytė
Po Dovydo žvaigžde
4

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dainingoji violončelė
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Saint-Saėnsas prancūziškai
1
• Į Vilnių susirinko gabiausi smuikininkai5
• Paskelbti geriausi lietuvių muzikos metų kūriniai1
• Šokio maestro Broniaus Kelbausko šimtmečiui1
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Stichijų triumfas
• Rima Povilionytė
Dailė knygų mugėje
1
• Ramina Jurėnaitė
Montažo paradoksai
• Jurga Armanavičiūtė
Menas be komplikacijų
• Vika Ryžovaitė
Kelionė po Japoniją
5
• Rima Povilionytė
Paveikslo laikas
• PARODOS2

Literatūra 
• Įtaigiai apie Leoną Striogą1
• Kalės tranzitas2
• VAKARAI

Teatras 
• "Miestas" kaip dienoraštis4
• Rasa Vasinauskaitė
Poetės vardu
• Vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbina Neringa Kažukauskaitė
Prancūzų dramaturgijos aura
1
• Agathos Christie "10 indėniukų" Kauno dramos teatre1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Potsdamerplatz praeivės užrašai
• Atviras laiškas Vilniaus miesto merui2
 Živilė Pipinytė
Holivudas žino, ką daro
• Živilė Pipinytė
Matilda iš Bretanės
1
• Savaites filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Holivudas žino, ką daro

"Rėjus"

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Biografinis filmas apie pramogų verslo žvaigždę – visų televizijų mėgstamas žanras. Juk malonu gerti arbatą, megzti, vartyti žurnalus ir viena akimi stebėti, kaip ekrane meilės ilgisi Marilyn Monroe, vaidindama kvailas blondines kankinasi intelektualioji Jane Mansfield ar lieja ašaras tobulas viešųjų ryšių epochos produktas princesė Diana. Dažniausiai tokių filmų herojai vaikystėje yra patyrę kokią nors traumą, kuri neleidžia gyventi normaliai, t.y. taip, kaip gyvena žmogus iš gatvės. Jei toks baisus išgyvenimas gali įkvėpti, traumuotasis tampa menininku, jei ne, tada blogiau – jis gali tapti nusikaltėliu, tarkim, žudiku maniaku. Be abejo, biografiniai filmai turi ir terapinės galios. Kadaise populiarus teiginys, jog svetimas gyvenimas gali pamokyti ko nors prasmingo ar paskatinti geriems darbams, televizijos eroje skamba kvailai: ko pamokomo gali sulaukti, pavyzdžiui, iš Marijono Mikutavičiaus?

Tačiau Holivudas visada žino, ką daro. Senos pasakos niekad nenusibosta. Todėl mūsų ekranuose pasirodantis trijų valandų trukmės režisieriaus Tayloro Hackfordo pasakojimas apie garsųjį juodaodį muzikantą Ray’ų Charlesą "Rėjus" ("Ray", 2004), be abejo, sulauks ne vieno gerbėjo, kaip sulaukė Amerikos kino akademijoje, skyrusioje filmui net šešias "Oskaro" nominacijas. Sulauks, nes muzikanto gyvenimas filme tapo pasaka apie vargšą berniuką, kuris visą gyvenimą kovojo su negalia ir vaikystės demonais. Ne tik kovojo, bet ir nugalėjo, o nugalėjęs tapo garsus ir turtingas. Visa tai, kas labiausiai jaudina biografiniuose filmuose, rasime ir šiame. Kelią į šlovę, meilę, pražūtingą ydą ir jos įveikimą, menininko triumfą.

Ray’aus Charleso biografijos žinovai teigia, kad ji buvo kur kas sudėtingesnė ir vingiuotesnė nei parodyta filme, bet tai gal ir nesvarbu. Hackfordas pasakoja archetipinę istoriją apie menininką, sugebėjusį pakilti iš skurdo, iš pragaro į galingosios Amerikos šou verslo Olimpą. Pietuose užaugęs aklas juodaodis muzikantas svajoja kurti savo muziką. Jis net leidžiasi kelionėn autobusu per visą Ameriką, kad pokario Sietle pradėtų savo karjerą. Režisierius pasirinko ilgą Charleso gyvenimo atkarpą – kelis dešimtmečius, kai menininkas ne tik kopė į šlovę, bet ir kovojo su potraukiu heroinui. Tas potraukis filme paaiškinamas tradiciškai: vaikystėje Ray’us tapo brolio mirties liudininku ir jautėsi kaltas. Kalbama, kad patirtas šokas buvo ir jo aklumo priežastis. Deja, kovos su potraukiu narkotikams scenos filme pačios naiviausios ir schematiškiausios.

Tačiau mažajam Ray’ui savaip pavyko: jo motina stengėsi vaiką išmokyti gyventi svarankiškai, nors aklumas vis labiau progresavo. Motina aplanko filmo herojų prisiminimuose kai tik atsiranda problemų. Ji – savotiškas kamertonas, nepasiekiamas idealas, nenumalšintas ilgesys, su ja susijusi sudėtingų herojaus vidinių išgyvenimų tema. Ši tema įdomiai pateikta ir plastiškai, ant ilgos virvės besiplaikstantys skalbiniai – tarsi nelaimės pranašas ar lemties šešėlis.

Moterys supo Charlesą nuolat. Dramatiški santykiai su jomis – antroji filmo tema. Filme labiau akcentuojami santykiai su dviem moterimis – žmona Della (Kerry Washington) ir dainininke Margie (Regina King). Tos moterys įkūnija du skirtingus polius: Della yra namų židinio kurstytoja ir vaikų motina, Margie – įkvėpimo šaltinis, bet kartu ir didžioji griovėja. Tiesa, pirmiausia ji sugriovė gyvenimą pati sau (mirė visų palikta perdozavusi narkotikų), bet, ko gero, būtent jai turėtume būti dėkingi už dainas, kurios skamba iki šiol. Santykiai su moterimis atskleidžia filmo herojaus pasaulėžiūrą gal net aiškiau nei norėtųsi filmo kūrėjams. Charlesas naudojasi moterimis tarsi jos būtų tik daiktai. Jis laužo jų likimus nė nesusimąstydamas. Gal nenorėdami dar labiau supykinti feminisčių, filmo kūrėjai sąmoningai "pamiršo" kitas to laikotarpio dainininko moteris?

Trečioji filmo tema man pasirodė pati įdomiausia – tai profesinė Ray’aus Charleso karjera. Įdomiausia, nes režisierius atkuria iki tol kine tarsi ir nematytą (nebent fragmentiškai) pasaulį. Tai specifiškas muzikos pasaulis, kuris iš pradžių buvo prieinamas tik juodaodžiams barų lankytojams. Kartu tai ir rasinės segregacijos pasaulis, išnykęs JAV ne taip jau seniai – tik 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Filme galime pamatyti įvairiausias jo apraiškas ir stebėti, kaip aiškios jo ribos ima nykti ir plėstis. Charlesas padėjo nutrinti tas ribas ir kaip muzikantas, ir kaip pilietis. Įdomu stebėti jo kūrybos raidą: kaip pradeda jungti soulą ir gospelą, iš pradžių sukeldamas net savo gerbėjų pasipiktinimą, kaip jo muzika darosi vis patrauklesnė ir kitiems didžiosios šalies gyventojams, o pagaliau įsitvirtina visame pasaulyje. Režisierius ir puikiai filme padirbėjęs operatorius Pawelas Edelmanas (bene pirmasis "Pianistą" filmavusio garsaus lenkų operatoriaus filmas Holivude) stilingai atkuria unikalią to laikotarpio faktūrą ir atmosferą. Pakanka kelių detalių ar kadro apšvietimo permainų, kad pajustum, kaip keičiasi filmo herojaus gyvenimas, kaip didėja jo įtaka šou pasaulyje, auga turtai, o kartu vis neišvengiamesnė darosi asmeninė tragedija. Tokiu aspektu kine iki šiol nerodyta Amerika atrodo ne tik egzotiškai, bet ir labai įtikinamai, naujai suskamba net, regis, jau išsemtas retro stilius. Kartu su filmo herojumi tarsi pereiname per įvairias pramogų verslo sferas. Tai ir įspūdinga kelionė laike, pasakojanti, kaip Amerika kratėsi rasinių ir kitokių prietarų, kaip ji tapo popmuzikos ir politinio korektiškumo lopšiu.

Tačiau kad ir kaip žavėtų filmo stilius, vis dėlto jis pateikia chrestomatišką istoriją. Jei ne puikus aktorius Jamie Foxxas, kartais atrodantis tikresnis už patį Ray’ų Charlesą, ta istorija būtų dar chrestomatiškesnė ir banalesė. Foxxas tiksliai pagauna savo herojaus judesį, kalbėjimo, dainavimo manierą, bet filme įvyksta ir šis tas daugiau – jis atskleidžia ir personažo vidų, žodžiais nenusakomą sugebėjimą pajusti ir išreikšti pasaulį garsais, ritmu, muzika. Foxxas vaidina ne legendą, o gyvą žmogų. Tradiciniam biografiniam filmui, sutikite, tai nemažai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
6:10:06 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba