SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-18 nr. 649

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rūta Taukinaitytė
Po Dovydo žvaigžde
4

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dainingoji violončelė
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Saint-Saėnsas prancūziškai
1
• Į Vilnių susirinko gabiausi smuikininkai5
• Paskelbti geriausi lietuvių muzikos metų kūriniai1
• Šokio maestro Broniaus Kelbausko šimtmečiui1
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Stichijų triumfas
• Rima Povilionytė
Dailė knygų mugėje
1
• Ramina Jurėnaitė
Montažo paradoksai
• Jurga Armanavičiūtė
Menas be komplikacijų
• Vika Ryžovaitė
Kelionė po Japoniją
5
• Rima Povilionytė
Paveikslo laikas
• PARODOS2

Literatūra 
• Įtaigiai apie Leoną Striogą1
• Kalės tranzitas2
• VAKARAI

Teatras 
 "Miestas" kaip dienoraštis4
• Rasa Vasinauskaitė
Poetės vardu
• Vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbina Neringa Kažukauskaitė
Prancūzų dramaturgijos aura
1
• Agathos Christie "10 indėniukų" Kauno dramos teatre1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Potsdamerplatz praeivės užrašai
• Atviras laiškas Vilniaus miesto merui2
• Živilė Pipinytė
Holivudas žino, ką daro
• Živilė Pipinytė
Matilda iš Bretanės
1
• Savaites filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

"Miestas" kaip dienoraštis

Saulių Mykolaitį kalbina Ervinas Koršunovas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algirdas Dainavičius (Maksimas) ir Saulius Mykolaitis (Sergejus Basinas)
D. Matvejevo nuotr.

Vasario 20 d. Oskaro Koršunovo teatre premjera – Jevgenijaus Griškoveco "Miestas". Pjesę režisisavo ir pagrindinį vaidmenį sukūrė Saulius Mykolaitis.

Pasirinkai kūrinį, kuris vadinasi "Miestas". Tad ką Tau reiškia ši sąvoka?

Klasikinių dramų pavadinimai dažnai atspindi pjesės turinį, pavyzdžiui, "Ričardas III" arba "Romeo ir Džuljeta". Jose kalbama apie konkrečius žmones ir jų vaidus, meilės istorijas. Tačiau "Mieste" viskas yra kitaip. Aš netgi pamirštu pjesės pavadinimą, mane pirmiausia domina žmogaus istorija ir kaip ją papasakoti. Reikalas tas, kad pjesėje jos nėra, kad pjesės ta klasikine prasme apskritai nėra. Kai pirmąkart ją išgirdau iš paties autoriaus lūpų, mane labiausiai pakerėjo jos literatūrinė kokybė. Tačiau tai tik scenos, o jų traktuotė – režisieriaus rankose, režisieriaus galvoje, pjesę dar reikia sukurti. Pradžioje pamačiau tik dramaturgijos užuomazgas, tiesa, gilias, perspektyvias, sceniškas.

Pagrindinio personažo – rašytojo, plačiąja prasme menininko – Sergejaus linija tikriausiai skatina labai asmenišką požiūrį.

Visi personažai yra mūsų vienmečiai, amžininkai. Pagrindinis personažas bando suvokti tai, kas jaudina mus visus. Aš laikausi dienoraščio formos, sakyčiau, sceninio dienoraščio žanro. Iš jo eina trauka, jo paslaptį turės įspėti žiūrovas. Tame dienoraštyje neišvengiamai atsiras ir mano asmeniškų patirčių, tačiau svarbiausia čia – pačios traukos mistika.

Ir Tavo situacija yra tarsi dienoraštinė. Pats vaidini ir režisuoji, t.y. esi ir adresuojantysis, ir adresatas, tas nežinomas Kažkas, kam rašai.

Taip, ir tai aš vadinu, jei nori, dienoraščio spektakliu.

Ar sieji savo personažą su Dostojevskio "pogrindžio žmogumi"? Aš įtariu, kad pats Griškovecas refleksijos mokėsi iš didžiojo klasiko dienoraščių.

Nerdamas gilyn į literatūrą, būtinai atrasi Dostojevskį. Repeticijų metu mes prisiminėme vieną idėjos apsėstą jo personažą: jis siekė laimės, laimės visai žmonijai. Jis taip įniko į tos laimės organizavimą, kad galiausiai nebematė šalia badaujančio žmogaus. Panašiai ir Sergejus, kuris mylės "paskui", mylės "po to". Vienas pagrindinių mūsų spektaklio teiginių – "po to" niekada nebūna. Aš pats mėginu atsikratyti to atidėliojimo, bandau prisipažinti ir atsiprašyti, aiškiai artikuliuoti. Griškovecas nenurodo protagonisto profesijos. Vis dėlto galima spėti, kad tai – menininkas. Jis nesugeba susitvarkyti realaus gyvenimo, užsibuvęs idėjų pasaulyje, kažkokioje šviesioje pseudoateityje.

Bet gal tokios iliuzijos nesvetimos daugeliui žmonių? Vis atrodo, jog pasaulyje yra tokia vieta, toks miestas, kur nukeliavęs galėtum gyventi laimingai. Toks žemiškas dangiškojo miesto ekvivalentas. Ar Tau neatrodo, kad mums apskritai sunku susigyventi su tuo miestu, kuriame gyvename?

Gerai ten, kur mūsų nėra. Kita vertus, kaip bažnyčia nėra tik pastatas, taip ir miestas nėra tik pastatai. Mane domina Sergejaus atsiribojimas, tas keistas stebėjimas iš šalies. Kuo grindžiama tokia jo nuostata, aš nežinau. Jis ima fiksuoti kitas mūsų kasdienio gyvenimo spalvas, jis paneigia namus, darbus, jį supančią realybę. Įprastos gyvenimo sumaišties jis nepakelia ir atsisako. Ir atsiduria savotiškame mirties taške.

Apskritai dauguma rusų rašytojų narplioja vieną – sąžinės – problemą, kitaip sakant, visas rusų menas nuolat sprendžią ortodoksišką dipolio klausimą, nes tikrasis žmogus ar žmogaus dvasia ilgisi tobulybės, tikrosios esaties, dangiškojo gyvenimo. Šiame kontekste man įdomu stebėti Tavo darbus, kuriais parodai, kad žmogus visų pirma yra žmogus, realus kūnas ir kraujas, ir kalbėdamas apie aukštesnes jo aspiracijas remiesi būtent tuo, o ne teosofija.

Žinai, ne viskas dar susiguldė. Jau į repeticijų pabaigą atradome vieną svarbią frazę. Taksi vairuotojas, vienintelis šiame spektaklyje su Sergejumi artimai nesusijęs žmogus, realiai suvokia, kas vyksta, ir padeda istorijoje paskutinį tašką. Jis paprasčiausiai pasako: "Važiuoti už dyka – tai nėra važiuoti pigiai". Čia ir susimezga visi galai. Pašalinis žmogus kiaurai permato Sergejaus etiką, jo smulkmeniškumą, nusipiginimą. Ši tiesa suardo ir visą siužeto kryptingumą, juk kelionė praranda tikslą. Čia įžvelgiu vieną įdomią paralelę su Romano Balajano filmu "Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje" (su Olegu Jankovskiu pagrindiniame vaidmenyje). Galbūt Sergejus niekur ir niekada neišvažiuoja, o, tarkim, grįžta po darbo namo... Kai kurie aktoriai tarsi susitapatina su iškiliais, teigiamais personažais. Bet juk kurti silpną, pasiklydusį, šiurkštų, negražų žmogų – kur kas teisingiau. Antai Valentinas Masalskis jau seniai liovėsi vaidinęs monumentus.

Man regis, čia ir glūdi teatro esmė: rodyti atstumtą žmogų, marginalą. Juk visi didieji, kad ir ką paimtume, Oidipą ar Hamletą, yra tragiški, nes atstumti.

Atstumti arba atsistūmę... Žinai, mačiau Maskvoje keistą Griškoveco pjesės plakatą, kur vaizduojamas ant kopėčių stovintis žmogus, toks pakylėtas, herojiškas, virš visų... Bet juk yra kaip tik priešingai. Mano Sergejus – deheroizuotas, jis kalba dienoraščio kalba, paprasta ir atvira. Šiuolaikinė drama aktualizuoja mūsų dvasinį ir materialinį skurdumą.

 

Skaitytojų vertinimai


6564. As2006-02-21 22:59
amzinai prisiminsime tave Mykolaiti

6569. Ilona2006-02-22 13:43
Taip

6658. ta, kuri zhino :-) 2006-03-05 21:00
kodel ish karto prisiminsit ir taip toliau.... tik kai mire Atejot i shita puslapi kuris gywuoja jau metus.... o kia buwo gywas net nezhvilgtelejot... ash ....

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
6:10:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba