SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-18 nr. 649

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rūta Taukinaitytė
Po Dovydo žvaigžde
4

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dainingoji violončelė
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Saint-Saėnsas prancūziškai
1
• Į Vilnių susirinko gabiausi smuikininkai5
• Paskelbti geriausi lietuvių muzikos metų kūriniai1
• Šokio maestro Broniaus Kelbausko šimtmečiui1
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Stichijų triumfas
• Rima Povilionytė
Dailė knygų mugėje
1
• Ramina Jurėnaitė
Montažo paradoksai
• Jurga Armanavičiūtė
Menas be komplikacijų
• Vika Ryžovaitė
Kelionė po Japoniją
5
• Rima Povilionytė
Paveikslo laikas
• PARODOS2

Literatūra 
• Įtaigiai apie Leoną Striogą1
• Kalės tranzitas2
• VAKARAI

Teatras 
• "Miestas" kaip dienoraštis4
• Rasa Vasinauskaitė
Poetės vardu
• Vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbina Neringa Kažukauskaitė
Prancūzų dramaturgijos aura
1
• Agathos Christie "10 indėniukų" Kauno dramos teatre1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Potsdamerplatz praeivės užrašai
• Atviras laiškas Vilniaus miesto merui2
• Živilė Pipinytė
Holivudas žino, ką daro
 Živilė Pipinytė
Matilda iš Bretanės
1
• Savaites filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Matilda iš Bretanės

"Ilgos sužadėtuvės"

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jeanas-Pierre’as Jeunet prisipažįsta, kad seniai svajojo ekranizuoti Sebastieno Japrisot knygą. Ji neseniai pasirodė ir lietuviškai, tačiau nesiūlau lyginti filmo "Ilgos sužadėtuvės" ("Un long dimanche de fiancailles", Prancūzija, JAV, 2004) ir literatūrinio pagrindo, nes pasakojimą apie tai, kaip prie invalido vežimėlio prikaustyta mergina Matilda (Audrey Tautou) negali patikėti, kad jos sužadėtinis Manešas (Gaspard Ulliel) žuvo fronte, režisierius iš detektyvinės istorijos pavertė romantiška pasaka apie neįtikėtiną meilės galią.

Tačiau filmo pradžia žada ką kita: ilgos kameros panoramos rodo Pirmojo pasaulinio karo apkasus, nesibaigiantį lietų, visa persmelkiantį purvą ir vis labiau tirpstantį tikėjimą, kad pavyks išgyventi. Todėl penki kareiviai (tarp jų ir Matildos sužadėtinis) nusprendžia susižaloti patys, kad tik ištrūktų iš pragaro. Jiems nepavyksta įrodyti, kad kalti vokiečiai, todėl jie nuteisiami mirti. Tačiau jų nesušaudo, o pasiunčia į niekieno žemę, kurioje kareivių neišvengiamai laukia mirtis.

Matilda netiki, kad Manešo nebėra. Pasibaigus karui, ji pradeda savo tyrimą. Matilda pasitelkia ir profesionalų detektyvą (Tichy Holgada), ir tuos, kas fronte buvo sutikę Manešą ar bent šį tą apie jį girdėjo. Kiekvienąkart, kai, regis, nebėra jokios vilties, Matilda nenori susitaikyti net su pačiais akivaizdžiausiais Manešo mirties įrodymais. Galiausiai paaiškėja, kad ji buvo teisi. Tačiau ar kas nors filmo pradžioje tuo abejojo?

Kaip ir kitame garsiame Jeunet ir Tautou dueto filme "Amelija iš Monmartro", siužetas yra akivaizdus, bet ne svarbiausias. Daug svarbesnis yra stilius. "Amelijos iš Monmartro" erdvė buvo prisodrinta kasdienių stebuklų ir keistų personažų bei absurdiškų daiktų, kuriuos siejo tik Amelijos "tyrimas". Stilius užgožia veiksmą. Panašiai atsitinka ir "Ilgose sužadėtuvėse". Režisierius panyra į epochą iki pat ausų. Nerdamas kartu su juo, pajunti fenomenaliai atkurto praėjusio laiko malonumą – tarsi žiūrėtumei senas fotografijas, kuriose užsiliko laiko kvapas (netiesa, kad knygos puslapiai nesaugo Prousto kvapo). Todėl ir filmo spalvos primena išblukusias fotografijas, kuriose viskas tikra – seni puodeliai, virtuvės rakandai, detektyvo biuro ar Matildos kambario daiktai, drabužių sagos, rankinukai, net audinys. Visi tie aksesuarai, korsetai, veidrodžiai gali sukelti euforiją ne tik senienų mėgėjams. Filme kruopščiai atkuriama ne tik materialioji kultūra – kompiuteris "atgaivina" ir nebeegzistuojančias Paryžiaus hales, ir muziejumi virtusią d’Orsay geležinkelio stotį. Režisierius rekonstruoja net giljotinos procedūrą. Istorijos, kuri dažniausiai niekur nefiksuojama ir miršta savaime, buvimas filme išties nuostabus.

Kiek sudėtingiau klostosi pasakojimo reikalai. Jeunet ilgai dėsto visų Manešo draugų priešistores, taip klampindamas ritmą. Aišku, tai dar vienas žaidimas. Skirtingai įvairių pasakotojų pamatyta Manešo istorija yra ir režisieriaus ženklas sinefilams: prisiminkite kad ir Orsono Welleso "Pilietį Keiną". Tokių ženklų yra ir daugiau. Man labiausiai patiko prisiminimas apie Jacques’ą Tati: laiškanešys, kuris dažnai aplanko Matildą, – tiesiog iš akies trauktas Tati filmo "Šventės diena" herojus. Ko gero, žaidimas ir yra Jeunet filmų esmė. Todėl ir Matildos sąsajos su Alisa stebuklų šalyje visai nestebina. Tiesa, romantiškoji Matilda kartais pernelyg primena naivią pasakotoją, kokią Tautou teko vaidinti jau ne kartą, nors tas pasikartojimas ir nelabai erzina – kaip tik to ir laukei. Užtat įsimena daugybė epizodinių vaidmenų, pavyzdžiui, suvaidintas Jodie Foster.

"Ilgos sužadėtuvės" – bene brangiausias europietiškas filmas. Stilius šiais laikais kainuoja brangiai. Stilius yra viskas. Bent jau Jeunet tuo neabejoja.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
6:09:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba