SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-18 nr. 649

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rūta Taukinaitytė
Po Dovydo žvaigžde
4

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Dainingoji violončelė
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Saint-Saėnsas prancūziškai
1
• Į Vilnių susirinko gabiausi smuikininkai5
• Paskelbti geriausi lietuvių muzikos metų kūriniai1
• Šokio maestro Broniaus Kelbausko šimtmečiui1
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Stichijų triumfas
• Rima Povilionytė
Dailė knygų mugėje
1
• Ramina Jurėnaitė
Montažo paradoksai
 Jurga Armanavičiūtė
Menas be komplikacijų
• Vika Ryžovaitė
Kelionė po Japoniją
5
• Rima Povilionytė
Paveikslo laikas
• PARODOS2

Literatūra 
• Įtaigiai apie Leoną Striogą1
• Kalės tranzitas2
• VAKARAI

Teatras 
• "Miestas" kaip dienoraštis4
• Rasa Vasinauskaitė
Poetės vardu
• Vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbina Neringa Kažukauskaitė
Prancūzų dramaturgijos aura
1
• Agathos Christie "10 indėniukų" Kauno dramos teatre1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Potsdamerplatz praeivės užrašai
• Atviras laiškas Vilniaus miesto merui2
• Živilė Pipinytė
Holivudas žino, ką daro
• Živilė Pipinytė
Matilda iš Bretanės
1
• Savaites filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Menas be komplikacijų

Paroda "Scape" Šiuolaikinio meno centre

Jurga Armanavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marie Danat. "Miegančioji" (detalė). 2005 m.

Paprastai įžengus į bet kokią parodų erdvę mane "ištinka" pirmoji nuojauta. Šį kartą, jau aprėpus dalį ekspozicijos (mat antroji jos pusė - kitoje salėje), nuojauta pakužda, kad šiai parodai kažko trūksta. Jei trūksta, reikia išsiaiškinti – ko. Netrukus, sąžiningai apžiūrėjus visas eksponavimo erdves, paaiškėja, kad čia visų pirma akivaizdžiai trūksta socialinių temų. Ar šis trūkumas nusižengia tam tikriems nerašytiems šiandienos meno įstatymams? Juk kad ir kaip būtų, nūdienos menininkų kūrybinės intencijos retai benuslysta į socialinių temų užribį. Daugelis naujausias meno kūrimo technologijas eksploatuojančių menininkų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – neabejotini socialinio angažuotumo šalininkai. Vis dėlto, vargu ar šis trūkumas traktuotinas kaip negatyvus dabarties meninės veiklos reiškinys. Kai kuriais atvejais greičiau atvirkščiai. Manau, vien dvi "Scape" ekspozicijos salės turinį ne vienam padaro lengviau "virškinamą".

Parodos organizatoriai renkasi neintriguojantį ir beveik neprovokuojantį pavadinimą – "Scape". Tačiau jei stiebas, kolonos liemuo (būtent tai ir reiškia "Scape") tėra šios parodos pranešimas, tai fantazija, vizija, lengvumas yra kažkur tarp to pranešimo eilučių.

Tad jei į "Scape" pažvelgtume per socialumo aktualijų nūdienos mene prizmę, natūraliai iškiltų kultūros – natūros priešstata. Mat visi parodos kūriniai jungiami vienos strategijos – vaizduoti tai, kas pasaulyje egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo žmogiškų (kultūros) intencijų ir kišimosi. Kitaip tariant, "Scape" dalyvaujantys menininkai yra linkę eksploatuoti labiau natūros nei kultūros motyvus. Ar tai veikia (ir kaip) socialinių temų užgrūdintą nūdienos žiūrovą – čia jau kiekvieno skonio reikalas. Viena iš alternatyvų yra greta, didžiojoje antrojo ŠMC aukšto salėje dislokuota šiuolaikinio Velso meno sunkioji "artilerija". Jau pačiame ekspozicijos pavadinime ("Iš naujo ir iš naujo, vėl ir vėl") labai aiškiai tiksi kultūrą reprezentuojantis socialinės bombos užtaisas. Čia, parodos organizatorių teigimu, akivaizdžiai išsiskleidžia ritualai ir tradicijos, sudarantys ar veikiantys mūsų gyvenimus.

"Scape" erdvėse buitis ar kitokie žmogaus veiklos pėdsakai lieka neišsakyti. Mat čia karaliauja natūra. Parodos organizatoriai neatsitiktinai pabrėžė parodoje dominuojantį peizažiškumą. O juk peizažas – natūros reprezentantas. Žinoma, nors dominuoja natūra, subjektas (kultūra) čia numanomas ir juntamas, tačiau jo atotrūkis nuo vaizduojamojo objekto yra nepalyginamai didesnis nei, tarkime, kaimynų velsiečių atveju. Iš dalies taip yra dėl to, kad iš "Scape" kūrinių žmogaus kūno vaizdinys beveik išnykęs. Šiuo atveju subjektą (kultūrą) reprezentuoja greičiau žiūrintysis (t.y. aš) arba galimos žmogaus veiksmų erdvės (Evariste’s Richer "Miškas" (2005), Heike’s Baranowsky "Auto Scope" (1999), Mariuszo Grygielewicziaus "Aguonų laukas, arba Molotovo kokteilių aranžuotė" (2002), Claire Lesteven "Didžioji salė" etc.).

Dar vienas aiškus parodos segmentas (bet ne trūkumas) – žmogiškųjų sąmonės stereotipų griūtis. Jei ne akcentuojami, ne pašiepiami, ne ironizuojami (kaip socialiai angažuotuose darbuose). Šiuo atveju stereotipai išryškėja menininkams pastūmėjus žiūrovą tikrovės ir fikcijos susipynimo link. Tikroviškas miškas vienu pjūviu destabilizuojamas ir virsta sąmonėje įkalto atvaizdo grimasa (E. Richer "Miškas"). Sakysite, menas ir yra skirtas tam, kad mus supantį pasaulį rodytų kitais rakursais, spalvomis, formomis nei esame įpratę matyti. Neabejoju, kad taip. Tasai kitokio vaizdo poreikis aktualus dar nuo seniai praėjusių modernizmo laikų, kai mimetinis vaizdavimas negrįžtamai kapituliavo prieš įvairiabriaunę deformaciją. Tačiau tikrojo, realaus pasaulio pavidalų žinojimas žmogaus sąmonėje yra įsigraužęs kaip norma. Todėl natūralu, kad per norminį filtrą persisunkę meninės interpretacijos apdoroti mus supančio pasaulio kūnai tos mūsų sąmonės yra atmetami kaip alogiški ir šitaip patenka jau į teritorinius fikcijos vandenis. Vadinasi, visas menas yra daugmaž fiktyvus, iliuzinis, viso labo tik iškreiptas tikrovės atvaizdas. Šioje parodoje įvairiausi tikrovės vaizdiniai menininkų akivaizdžiai matuojami fikcijos, iliuzijos, iškreiptumo kriterijais. Tarp tikrovės ir fikcijos balansuoja Pierre Malphettes. Tikrovėje jo "Skruzdėlės trajektorija" (2003) ir "Vandens lašas" (2003) atstovautų kokiai nors mikronatūros kategorijai. O čia ir "trajektorija", ir "lašas" antropologizuoti perdėtomis, nerealiomis proporcijomis.

Kitaip realybės – fikcijos dilema išsiskleidžia itin iliuzinėse Jameso Irelando instaliacijose "Aš tikiu stebuklais" (2005) ir "Laukiu tavęs ateinant" (2002), dar kitaip – H. Baranowsky "Auto Scope". Prieš akis čia atsiveria plati nuolatinio judėjimo sfera. Iš pirmo žvilgsnio darbas – dokumentinis, sulipdytas iš tikrovės šerdies (turinio) ir meniškai apdoroto (t.y. fiktyvaus) luobo (formos). Netrukus paaiškėja, jog dokumentika čia tik priemonė vizualumo efektui pasiekti. Mechaniškai fiksuojama tikrovė, nuolatinė vaizdų kaita videodarbe iš esmės nieko nepasakoja, tačiau keturiuose ekranuose projektuojama realybė perkelia stebėtoją į "netikrovės" zoną, "ne čia". Įprastas kasdienis vaizdas, kelissyk padaugintas, atsiveria kaip žaismė, iliuzija. Taip visi darbe užfiksuoti vizualiniai ženklai (namai, automobiliai, pakelės medžiai, tvoros, kelio ženklai etc.) praranda natūralumo (tikrovės) aurą. Vaizdas ir tikrovė prasilenkia.

Jau nuo 7-ojo dešimtmečio, išpopuliarėjus instaliaciniam menui, žiūrovo nebestebina galimybė fiziškai atsidurti meno kūrinyje. Žiūrovo kūnas tampa svarbus. Svarbu tampa, kaip tu gali dalyvauti meno kūrinyje, kokį poveikį tai daro tau ir kūriniui? Deja, skirtingi kūriniai (kaip, beje, ir žmonės) turi skirtingą "magnetinės traukos lauką". Vieni įtraukia, kiti – tik vos vos įsuka. Paveikūs, stiprūs darbai paprastai kelia fizinės grėsmės pojūtį (bent jau man). Vienas tokių kūrinių yra M. Grygielewicziaus "Aguonų laukas arba Molotovo kokteilių aranžuotė". Iš pirmo žvilgsnio gana rafinuota ir grakšti, bet griežtai apibrėžtos formos stiklo butelių kolonada nejaukiai žaižaruoja skaistaus raudonio viršūnėlėmis. Taip nebanaliais, neprimityviai "išlaužtais" spalvų, medžiagų, formų kontrastais kūrinys sankcionuoja ne tik smagų išgyvenimą, bet drauge ir keistoką, šaltą atmetimo reakciją. Beje, ir H. Baranowsky "Auto Scope" įtraukia bene labiausiai iš visų parodoje eksponuojamų darbų. Viena vertus, įtraukimą čia suponuoja strateginė kūrinio eksponavimo vieta (kampas), kita vertus – nuolatinio kelialypio judėjimo iliuzija. O judėjimas asocijuojasi su netikėtumu, nežinomybe. Tačiau judėjimas judėjimui nelygus. Jis būna aktyvus, lėtas, vienakryptis, monotoniškas ir pan. Šis judėjimas – komplikuotas, klampus. Savaip "įtraukūs" ir J. Irelando darbai. Galima tik pasvarstyti, kokį įspūdį darytų didesnių mastelių instaliacijos... Bet jau vien intriguojantis įvairių medžiagų derinimas (akmuo, vanduo, veidrodis, polietilenas) – pakankama žaliava rastis įvairioms interpretacijoms.

Nekomplikuotas (gerąja prasme) "Scape" darbų peizažas atveria kiek kitokio šiuolaikinio meno plotus. Ekspozicija įtikina, kad greta gana intervencinių socialines, politines ir pan. aktualijas kvestionuojančių šiandienos meno formų egzistuoja ir kitokia pasaulio suvokimo galimybė – neįpareigojanti itin painiems svarstymams, neužgulanti problemų svoriu.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 87 iš 87 
6:09:56 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba