SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-24 nr. 820

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ramoškaitė
Tęsiasi kultūrų dialogas

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Žodis ir muzika
2
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Dvasingas ir rafinuotas Chopinas
• Vytautė Markeliūnienė
Nuo Debussy iki Messiaeno
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Įslaptinti tekstai
20
• Anthony E. Stellaccio
Praeities ir dabarties dermė
9
• Elona Lubytė
Akimirkų sklaida
3
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Daiva Šabasevičienė
Teatrinio kostiumo meistras
• Andrius Jevsejevas
Sirenų giesmių atviliotieji
• Rimas Driežis
Vilniaus teatro „Lėlė“ jubiliejui
• TEATRAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Trisdešimtmečių nostalgija
2
• Paulina Pukytė
Nuobodulys „neįprastu būdu“
3
• Allenas jiems nepadės
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Miesto veidas 
• Skaidra Trilupaitytė
Tarp Šiaurės Atėnų ir Honkongo
4

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Bumas ir bum
9

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

Teatras

Teatrinio kostiumo meistras

Pokalbis su kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Gyvenimas _ tai sapnas"

Juozas Statkevičius ryškus ne tik mados pasaulyje, bet ir šiuolaikinio teatro kontekste. Teatrinio kostiumo dailininko karjerą pradėjęs dar Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre, spektaklyje „Orkestras“, Statkevičius jau septyniolika metų sėkmingai bendradarbiauja su daugeliu teatro režisierių. Improvizacija, vitališko kūrybiškumo galia būdinga kiekvienam Statkevičiaus sumanymui. Nuo ryškiai charakteringų („Stepančikovo dvaras“) iki unifikuotų („Carmen“) – šioje skalėje telpa visas šiuolaikinio Lietuvos teatro kostiumų spektras. Ir šiandien ryškiai prisimeni jo pirmuosius darbus spektakliuose „Senė“, „Jei praeitų penkeri metai“, „Orfėjas“, „Mergaitė ir drakonas“, „Svetimas“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Medėja“, „Laikas ir kambarys“. Sukūręs įtaigius kostiumus ne vienai operai, Statkevičius vis dėlto labiausiai įsiminė kaip režisieriaus Gintaro Varno spektaklių bendraautoris. Varnui estetinė spektaklio pusė yra ne mažiau reikšminga, nei turinys, ir Statkevičiaus proveržiai randa deramą įprasminimą. Sunku būtų tiksliai nubrėžti ribas tarp idėjos autoriaus ir atlikėjo: visada ryški režisieriaus koncepcija tampa ir Statkevičiaus savastimi. Dailininko darbas – tai ėjimas į vienį ne niveliuojant, bet brėžiant pačius ryškiausius štrichus, naudojant sudėtingiausius spalvinius derinius, niekada aktoriaus nepaverčiant „pilka“, neutralia būtybe. Netgi tada, kai kolorito požiūriu vienspalviame spektaklyje – Marinos Carr „Portija Koglen“ – dominavo pilkų kostiumų ansamblis, Juozas Statkevičius išliko regimas. Personažo silueto išryškinimas tik pridėjo spektakliui reikalingos slogios nuotaikos. Taip atsitiko ir spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“, kurio personažus jis paliko tokius, kokius nusakė pats autorius, kiekvieną paryškindamas savo potėpiu, kas kūriniui suteikė netikėtos gyvybės. Spektaklyje pagal Federicą Garcīa Lorcą „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ Statkevičiaus kostiumai, šukuosenos ir grimas aktorius pavertė stilingais retro stiliaus ispanais. Į Lietuvos teatro istoriją jau įrašyta Pedro Calderóno de la Barcos drama „Gyvenimas – tai sapnas“, kurią taip pat režisavo Gintaras Varnas. Kaip atskiras prabangias, puošnias skulptūras galima vertinti pirmojo veiksmo kostiumus, kuriuos sukūrė Statkevičius. Jie tarytum išimti iš paradinių Diego Velasqueso portretų, dar labiau paryškinant didingas jų formas. O Sigizmundo galvos papuošalas iš plunksnų išryškina paranojiškus kunigaikščio kliedėjimus.

Teatrui kurti kostiumai visada turi tam tikro laiko dvelksmą. Viduramžiai, renesansas, barokas... Statkevičiaus kostiumai niekada nebūna neutralūs. Tai dailininkas, kuriam svarbi ne tik kostiumo atlikimo kultūra, bet ir savarankiškas jo egzistavimas. Todėl dažnai net patys aktoriai turi pasitempti, kad įprasmintų kostiumo koncepciją – jis tampa ryškia personažo charakteristika. Siluetas, spalva, sudėtingas kirpimas, kruopštūs siuvinėjimai paverčia kostiumą svarbiu sceninės kultūros komponentu.

Juozas Statkevičius priklauso tiems „uždegėjams“, be kurių teatras apskritai negimsta. Jo grožio sampratą atsispindi ne tik drabužis, bet ir personažo grimas, šukuosena (ryškiausias pavyzdys „Moterų dainos“). Jis – teatrinio grožio režisierius, kurio meninę energiją ne vienas aktorius jau nešiojasi kaip svarbią savo gyvenimo ir įvaizdžio dalį.

Kokį teatrą matote?

Gyvenimo tempas toks greitas, kad net ir mažoje lėtoje šalyje visi įsisukę į jo rutiną. Tačiau yra vienas tikras dalykas – teatras. Į teatrą buvau vedamas nuo pat vaikystės – žiūrėjau dramos, lėlių, pantomimos spektaklius, operas, operetes. Studijų metais spektaklius žiūrėdavau po kelis kartus, žinojau, kurie aktoriai kaip vaidina. Buvo nepaprastas laikas, kai stovėdavome eilėse per naktį į Jaunimo teatrą! Tuo metu Ezopo kalbantis teatras buvo lyg gurkšnis gaivaus oro – necenzūruoto, gyvo, tikro... Visada svajojau dirbti teatre. Mokydamasis Dailės institute, jau trečiame kurse padariau kostiumus pirmam spektakliui – Jeano Anouilh’aus „Orkestro repeticijai“. Šį spektaklį atsimena iki dabar: iš jaunų gražių trečio kurso Jono Vaitkaus studenčių man pavyko padaryti elegantiškas prancūzes ne tik scenoje, bet, manau, ir gyvenime. Buvo nepaprastai smagu stebėti į teatrą gausiai besirenkančią minią. Ir dabar viskas ryškiai stovi prieš akis... Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmas darbas. Nuo tada ir iki šiol draugauju su teatro tarnybomis, siuvyklomis, grimeriais, rekvizitoriais. Puikūs žmonės. Na, o aktorės, žinoma, mano mūzos... Vėliau buvo nepaprasti ir talentingi Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus ir Jono Vaitkaus pastatymai... Galiu didžiuotis – dirbau su visais garsiausiais Lietuvos režisieriais.

Kas Jus žavi teatre?

Man nepaprastai gera teatre. Sakoma, teatras įtraukia ir nepaleidžia. Tai tiesa. Juk scenoje vyksta ir kitas – realių žmonių gyvenimas. Man įdomus aktoriaus, režisieriaus ir žiūrovo reakcijos trikampis. Yra spektaklių, po kurių norisi keisti gyvenimą. Teatras priverčia susimąstyti, pagalvoti, bet dabar tokių spektaklių mažėja, visa teatro mašina darosi komercinė. Gaila, bet tai nevaldomas procesas. Teatro komerciškumas priklauso ir nuo žiūrovų. Žmonės nori teatre juoko ir linksmybių.

Kurti teatrui, vadinasi, dirbti su daugybe žmonių. Kaip vertinate šią aplinkybę?

Man teatras – ir šventė, ir sunkus darbas. Jaučiu, kad kurdamas kostiumus spektakliams galiu padėti, nes turiu patirties. Teatre reikia ir kito matymo, nors ne visada galiu daryti tai, ką noriu. Vykdau režisierių norus. Kartais žiūrovai nesupranta, kodėl aš taip padariau, ir net nesusimąsto, kad spektaklyje svarbiausias – režisierius.

Kokius svarbiausius teatrinio kostiumo bruožus išskirtumėte?

Teatras – tai iliuzija. Seniai žinoma, kad scenoje brangios medžiagos nublanksta, o prašmatnus atlasas atrodo lyg pigus pamušalas. Tai labai svarbu žinoti. Juk žmogus, stebėdamas spektakliui sukurtus drabužius, taip pat perskaito tam tikrą informaciją. Drabužiu galima sustiprinti, pabrėžti personažą. Tai mane nepaprastai žavi. Nors sukūriau kostiumus daugiau nei keturiasdešimčiai spektaklių, visada daug dėmesio skiriu aktorių grimui ir šukuosenoms. Manau, tai svarbus užbaigiamasis štrichas. Kartais sukurti kostiumus prireikia kur kas mažiau laiko.

Kaip žvelgiate į dabartinę teatro situaciją?

Džiaugiuosi, kad žiūrovas vėl grįžo į teatrą. Ne visus atsakymus gyvenime gali rasti internete. Teatras – tai intriga, o intriga – emocijos. Nepaprastai patinka, kad spektakliai – efemeriškas dalykas, šiandien vienoks, o rytoj galbūt kitoks. Tas pats spektaklis, ta pati scena vieną dieną gali virkdyti, kitą – juokinti. Svarbiausia, kad geri pastatymai traukia žmones. Vos kelių valandų spektaklis scenoje gali ne tik pripildyti emocijų, bet ir apversti gyvenimą. Negalėčiau teigti, kad spektakliai – mankšta smegenims. Tai daugiau joga. Šiuolaikinio žmogaus ateitis neįmanoma be teatro. Nebūtina teatre dirbti – būtina žiūrėti spektaklius. Niekada nesupratau žmonių, nemylinčių teatro. Su jais neįmanoma įdomi diskusija. Dirbdamas įvairiuose teatruose – Versalio, Maskvos, Rygos, Vilniaus, Kauno, Talino, Tel Avivo – supratau, kad be režisieriaus minties ir jėgos gražiausi, genialiausi kostiumai nepadės. Galbūt teatras – nerealus gyvenimas. Išsvajotas, dramatiškas, egzaltuotas, tragiškas, komiškas ar liūdnas. Tačiau gero teatro dozė man nuolat būtina. Teatre pilna bendraminčių ir entuziastų, streso ir geros nuotaikos, nes kitaip būtų neįmanoma. Tokios taisyklės manęs negąsdina. Teatras yra neatsiejama ir mylima mano kūrybinio gyvenimo dalis.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:09:49 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba