SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-24 nr. 820

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ramoškaitė
Tęsiasi kultūrų dialogas

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Žodis ir muzika
2
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Dvasingas ir rafinuotas Chopinas
• Vytautė Markeliūnienė
Nuo Debussy iki Messiaeno
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Įslaptinti tekstai
20
• Anthony E. Stellaccio
Praeities ir dabarties dermė
9
 Elona Lubytė
Akimirkų sklaida
3
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Teatrinio kostiumo meistras
• Andrius Jevsejevas
Sirenų giesmių atviliotieji
• Rimas Driežis
Vilniaus teatro „Lėlė“ jubiliejui
• TEATRAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Trisdešimtmečių nostalgija
2
• Paulina Pukytė
Nuobodulys „neįprastu būdu“
3
• Allenas jiems nepadės
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Miesto veidas 
• Skaidra Trilupaitytė
Tarp Šiaurės Atėnų ir Honkongo
4

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Bumas ir bum
9

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

Dailė

Akimirkų sklaida

Kazimieros Zimblytės kūryba Varšuvoje

Elona Lubytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Baltas". 1972 m.
Kazimiera Zimblytė

Spalio 7–31 dienomis Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijos Respublikoje kultūros centre, Varšuvoje, šalyje gyvenantiems lietuviams ir mūsų šalies kultūra besidomintiems lenkams pristatoma lietuvių vėlyvojo modernizmo klasikės Kazimieros Zimblytės (1933–1999) kūrybos retrospektyva. Parodoje „Akimirkos“ eksponuojama daugiau kaip 50 1963–1994 metais sukurtų darbų (tapybos, moliotipijų, grafikos, piešinių, instaliacinių juostų), atskleidžiančių minimalistinės menininkės raiškos raidą.

Kazės, taip Kazimierą Zimblytę vadino bendraminčiai kolegos ir gerbėjai, vienos įdomiausių lietuvių vėlyvojo modernizmo menininkių, kūrybos „Akimirkų“ pristatymas lenkų publikai – ne atsitiktinis. Menininkės palikimo saugojimu ir populiarinimu besirūpinanti „Lietuvos aido“ galerija, tęsdama retrospektyvinių parodų ciklą, atsižvelgė į neišsipildžiusią Kazės svajonę prisistatyti kaimyninėje šalyje, su kuria ją siejo glaudūs kultūrinio tapatumo ryšiai.

Kazės senelis ir mama tarnavo Lokinės dvare (Ukmergės raj.). Būsima dailininkė augo ir brendo dvarų kultūros aplinkoje, nuo vaikystės šnekėjo, skaitė, rašė lietuvių ir lenkų kalbomis. Šį kultūrinės dvikalbystės bei romantinį požiūrį į kūrėjo misiją liudija dailininkės dienoraščiai – trys būsimos menininkės mokykliniai 1951–1952 m. sąsiuviniai ir daugiau kaip 1 500 vienetų 1971–1997 metų piešinių su juos lydinčiais tekstų komentarais. Būtent Lietuvą pasiekiantys lenkų kalba leidžiami dailės žurnalai niekada taip ir neaplankiusiai kaimyninės šalies menininkei sovietmečiu tapo langu į platesnį šiuolaikinio meno pasaulio pažinimą.

Pagal išsilavinimą tekstilininkė, 1952–1956 m. studijavusi tekstilę LSSR valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), Kazė kartu su kolegomis architektais Linu Katinu ir Antanu Eugenijumi Cukermanu laikytina lietuviško minimalistinio abstrakcionizmo pradininke. Atėję į tapybą iš taikomųjų kūrybinės veiklos sričių, brendę ne griežtų ideologinių grynosios dailės kanonų aplinkoje, kūrėjai gebėjo pasirinkti netikėtus, savitus raiškos kelius.

Šia prasme Kazė priklauso Atšilimo epochos opozicionierių (Saulė Kisarauskienė, Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius, Vladas Vildžiūnas, Linas Katinas, Antanas Eugenijus Cukermanas ir kt.) kartai. Kiekvienas jos atstovų kūrybiškai priešgyniavo oficialiam socialistinio realizmo stiliui. Kartu tai dailininkai universalai, kurie nuolat plėtė pasirinktas raiškos kryptis bei ribas, su romantišku maksimalizmu ugdydami individualią saviraišką tikėjo modernizmo įteisinta visuomenine menininko misija, kūrybą tapatino su gyvenimo morale bei suvokė ją kaip sakralinį aktą. Tai patvirtina jau mokykliniuose Kazės dienoraščiuose aptinkamas gyvenimo credo: „Sulenkiu kelius prieš Visagalį taip mažoj Ostijoj, o lūpos prataria didžiojo prašymo žodžius: „Viešpatie, imk iš manęs, ką nori, tik palik man tą laimę, kad galėčiau būti meno genijaus vergu.“

Paklausta apie kūrybos braižą lėmusius veiksnius be gimtosios Briedžiūnų kaimo sodybos, Lokinės dvare prabėgusios vaikystės, menininkė prisimena barokinės Siesikų bažnyčios šventųjų paveikslus, prie kurių „maža mergaitė stovi ir apmiršta nuo grožio suglumus“. Pasakoja apie mokslus Ukmergės 2-ojoje Antano Smetonos mergaičių gimnazijoje, kur piešimo mokytojas Ignas Piščikas pasakodavo „apie meną ir gyvenimą tarpukario Paryžiuje“. Su nostalgija prisimena keliones po Lietuvą su Vilniaus universiteto etnografinėmis ekspedicijomis, kurioms vadovavo tuometinis istorijos ir etnografijos muziejaus direktorius Vincas Žalėnas, vežiojęs studentus po dar išlikusias etnografines kaimo sodybas, senus dvarus, bažnyčias, „kur būdavo liūdna ir saldu nuo atsivėrusių begalinių lobių“.

Baigusi studijas ir dirbdama tekstilės fabrike, margindama suknelių ir užuolaidų audinius, Kazė susidomi tapyba. Pirmoji dailininkės darbų paroda surengta 1968 m. Vilniaus „Vagos“ leidyklos posėdžių salėje, nuošalesnėje, ne oficialių renginių erdvėje. Kūriniai buvo laisvai instaliuoti patalpoje, sukabinti ant kėdžių atlošų ir sienų (dalis jų pristatoma „Akimirkų“ parodoje). Monochrominiame (lygiame) fone lyg išmargintame audinyje išdėstyti konstruktyviai išskaidytų figūrų, abstrakčių detalių fragmentai, romios žemės ir dangaus spalvos bei balzganai juoda potėpio linija liudijo anuometinį autorės susidomėjimą Paulio Klee kūryba. Paroda sulaukė kolegų dėmesio ir valdžios nepasitenkinimo – po dviejų dienų ji buvo uždaryta. O leidyklai įsakyta be LSSR kultūros ministerijos leidimo nerengti jokių parodų. Rašytoje sau ir niekur nepublikuotoje parodos recenzijoje tapytojas Vincas Kisarauskas anuomet apčiuopė svarbiausias ir toliau plėtotas dailininkės kūrybinės raiškos ypatybes. Jis rašė, kad „dailininkės kūrybą norėtųsi apibūdinti kaip pasaulį, kuriame nėra daiktų, nėra tapybos įprastine prasme. Paveikslai – tai nuotaikos, tamsios ir ramios, lyrinės ir poetinės. Vienur dar gali suvokti daiktų užuominas, kitur nėra nei to. Retas ir keistas sugebėjimas – nieko nesakyti, tapant tik pačią nuotaiką. Paveikslai pilni tylos ir balzganų sutemų, niekas nejuda, nėra jokios įtampos. Didžiulis atsipalaidavimas ir betarpiškumas.“ (Lietuvos Respublikos literatūros ir meno archyvas, f. 140, ap. 1, b. 265, l. 8).

Tolesnis Kazės kūrybinis kelias vedė skaidrėjančių minimalios metafizinės gelmės tapybos drobių link, kur giliąsias žemės spalvas keičia skambi žolės žaluma, dangaus mėlis, purpurinis (popiežiaus, kaip sakydavo dailininkė) raudonis, aukso ir sidabro švytėjimas, liudijantis glaudų ryšį tarp realaus (mylimos gimtojo Briedžiūnų kaimo pievos) ir sakralaus pasaulių. Ilgainiui, netilpdama griežtame porėmio plote, dailininkė pradeda tapyti, piešti ant laisvai erdvėje plazdančių ilgų popieriaus juostų, kurios vėliau įsikūnija į skaidraus ryžių popieriaus instaliacijas, rodytas Jeruzalės skulptorių sode, gimtojoje sodyboje (1978, 1979 m.).

Kazės kūrybos raiška sietina su globiančia, saugančia moters prigimtine rimtimi, ramybe, gerumu. Viename iš pokalbių dailininkė prisipažino, kad jai patinka skaityti detektyvus ir kulinarinius receptus, spausdinamus lenkiškuose žurnaluose. Ji labai mėgo ananasus – vaisius, kurių sunka griaužia lūpų kraštelius. Šiandien daug kam sunku įsivaizduoti, ką sovietmečio visuotinio deficito laikais reiškė mėgti ananasus ir lenkiškuose žurnaluose skaityti kulinarinius receptus, kuriems reikalingų produktų parduotuvių lentynose nebuvo...

Stebint, kaip kurdama minimalias kompozicijas Kazė sutaurina įprastas medžiagas – drobę, medį, ir kūrinyje sušvinta sumaniai panaudoti sovietiniai bronziniai radiatorių dažų milteliai, prieš akis iškyla puiki šeimininkė, net iš surūdijusio kirvio gebanti išvirti gardžią sriubą.

O tais pačiais radiatorių bronzos milteliais padengti Kazės dienoraščių lapeliai, pristatyti ne tik šioje parodoje, bet ir „Lietuvos aido“ galerijos išleistoje knygelėje „Akimirkos“ (2005), atskleidžia dar vieną Kazės kūrybos bruožą. Minimalistiniuose tapybos darbuose Kazei buvo svarbus „egzistavimas erdvėje ir laike be jokių datų“, o dienoraščiai preciziškai fiksuoja vietą, datą, laiką – skirtingais žymenimis ženklina kiekvieną mėnesio dieną. Ši nuotaikų, išgyvenimų liudijimus persunkianti liūdesio, vienatvės gaida patvirtina dailininkės pasirinkto kūrybinio skaidrėjimo kelio sudėtingumą.

Kazė pirmą kartą visuomenei oficialiai pristatė savo kūrybą tik Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio pradžioje, 1988-aisiais, Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC) surengtoje pirmoje personalinėje parodoje. Tiesa, jos bendraminčiai, kolegos susipažinti su naujausiais dailininkės darbais, be jau minėtos 1968 m. parodos, vykusios „Vagos“ leidykloje Vilniuje, galėjo peržiūrose-parodose Juditos ir Vytauto Šerių namuose (1968, 1971 m.), skulptoriaus Vlado Vildžiūno dirbtuvėje, namuose, Jeruzalės sode (1978, 1979 m.), Maskvos undergroundo dailininkų Rakitinų bute – privačioje galerijoje (1979 m.), su ryžių popieriaus instaliacijomis – dailininkės sodyboje (1978, 1979 m.). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kazė tapo viena iš labiausiai globojamų „Lietuvos aido“ galerijos dailininkių.

 

Skaitytojų vertinimai


15295. Tadas2008-10-26 18:40
Kaze buvo "sugertukas", labai imli, ypac seke lenkiskus dailes zurnalus, ir is ju tiesiog darydavo kartotes. Jos "laisvai erdvėje plazdančių ilgų popieriaus juostų instaliacijos" - grynas copy-paste is zurnalu. O "radiatorių bronzos milteliais" sovietmeciu ne vieno dailininko plauciai buvo pazeisti. Lubyte iskilmingu tonu kalba banalybes, tai juokinga. Liet. Aide, jei jau kuriate mita apie Kaze, tai darykite kurybingiau. Samdykite literatus, lubytes cia nepades -neitikina ir varo nuodobuli

15297. hm2008-10-26 22:35
man Zimblyte turi ka pasakyt labai savito, o kad tame laikotarpyje visi visus itakojo, tai absoliuciai nieko keisto. pasakykite man nors viena vietini Orginala?

15306. Gomora2008-10-27 10:30
Lubyte menine verte maiso su politika ir taip bando sukurti pridetine verte. Ji vertina menininka is partiniu poziciju, ir tai atspindi jos sovietini mentaliteta, perimtas tarybinio mastymo klises. Juk anais laikais menininkas privalomai buvo itraukiamas i partinius zaidimus. Visa atsilimo epocha buvo daug ivairesne, idomesne. Siauras partinis poziuris neatspindi tos epochos. Tarkim, Matisas ar Derenas Prancuzijoje – kam dabar svarbu ju politines paziuros ir pozicija/opozicija to meno valdziai? Menininko kuryba ir politika - nesusikertancios tieses. Per tokia prizme vertinant Kaze, susilpninama jos kaip menininkes pozicija, o iskeliamas ideologinis aspektas. Galbut tai daroma, nepasitikint Kazes kaip menininkes verte? Ko gero, yra tiesos tokiame poziuryje. Nepatingekite kas nors pavartyti to meno lenkiskus zurnalus Projekt, Sztuka, po to palyginti su Kazes darbais. O tada samprotaukite apie Kazes savituma.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:09:40 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba