SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-24 nr. 820

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ramoškaitė
Tęsiasi kultūrų dialogas

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Žodis ir muzika
2
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Dvasingas ir rafinuotas Chopinas
• Vytautė Markeliūnienė
Nuo Debussy iki Messiaeno
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Įslaptinti tekstai
20
• Anthony E. Stellaccio
Praeities ir dabarties dermė
9
• Elona Lubytė
Akimirkų sklaida
3
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Teatrinio kostiumo meistras
• Andrius Jevsejevas
Sirenų giesmių atviliotieji
• Rimas Driežis
Vilniaus teatro „Lėlė“ jubiliejui
• TEATRAI

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Trisdešimtmečių nostalgija
2
• Paulina Pukytė
Nuobodulys „neįprastu būdu“
3
• Allenas jiems nepadės
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Miesto veidas 
• Skaidra Trilupaitytė
Tarp Šiaurės Atėnų ir Honkongo
4

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Bumas ir bum
9

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

Kinas

Trisdešimtmečių nostalgija

Naujas Giedrės Beinoriūtės vaidybinis filmas „Balkonas“

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Balkonas"

Giedrės Beinoriūtės trumpo metražo vaidybinis filmas „Balkonas“ pasakoja paprastą istoriją apie du vaikus ir pirmąją jausmų brendimo pamoką. Vienuolikmečiai Emilija (Elzbieta Degutytė) ir Rolanas (Karolis Savickis) yra kaimynai. Vienas kitą jie pirmąkart pamatė išėję į balkoną. Vaikai smalsiai pasižiūrėjo vienas į kitą... Taip pradėjo megztis jų draugystė, sukėlusi tam tikrų nepatogumų jų šeimos nariams. Beinoriūtė, kuri yra ir filmo scenarijaus autorė, neskubėdama apibūdina savo personažus, mezga pirmuosius filmo konfliktus. Rolanas gyvena su tėvu, į kurį žiūrovams neleidžiama įsižiūrėti. Tiesiog sužinome, kad po tėvų skyrybų berniukas panoro likti su tėvu, o ne su motina dainininke. Rolanas klausosi muzikos ir, matyt, jaučiasi vienišas.

Emilija labai myli savo tėtį – sovietų milicininką (Rolandas Kazlas), važinėjantį kanarėlių spalvos „Moskvičiumi“. Emilija turi garbiniuotą mamą (Viktorija Kuodytė), jaunesnę seserį ir nori tapti artiste. Ji mokosi deklamuoti eiles, klausydamasi nutrintos plokštelės, kurioje eiles skaito Laimonas Noreika. Aktoriaus portretas kabo virš mergaitės lovos. Filmui įpusėjus ir Emilijos šeima išgyvena konfliktą – tėvas nusprendžia pagyventi atskirai. Prieš tai jis dar uždraus Emilijai balkone bendrauti su Rolanu. Tada vaikai nuspręs paskirti vienas kitam „tikrą“ pasimatymą už miesto.

Šią paprastą, nelabai dramatišką, bet švelniai, subtiliai ir su humoru papasakotą istoriją Beinoriūtė prismaigsto sodrių ir gausių 9-ojo dešimtmečio Lietuvos provincijos buities detalių, vaikų žaidimų, buitinių scenelių su gatvėje pilstoma gira ir pan. Prie detalių neprisikabinsi net norėdamas, tad „Balkonas“, ko gero, pirmasis tikras lietuviškas retro filmas. Jis primena apie daugybę jau pamirštų dalykų, kad ir apie rankomis megztus vasarinius marškinėlius, kurie, man regis, atimdavo iš lietuvių vyrų visą vyriškumą. Rolandas Kazlas tokius marškinėlius filme dėvi tiesiog didvyriškai. Tai, be abejo, padeda kurti personažą, kuriam scenarijuje akivaizdžiai neužteko spalvų, elgesio motyvų, psichologizmo. Deja, tai visų filmo personažų bėda. Ir tų, kurie pasirodo tik epizodiškai, ir pagrindinių. Tikslios, autentiškos detalės neužpildo psichologinės tuštumos. Tik patyrusiems aktoriams ją paslėpti lengviau nei vaikams. Gal vienintelė Emilija filme atsiskleidžia, keičiasi. Rolanas nuo pirmo iki paskutinio kadro lieka toks pat.

Kiekviena karta turi savo nostalgiją. Visada maniau, kad tai – vyresniųjų prioritetas. Pasirodo, dabartiniai trisdešimtmečiai taip pat ilgisi nesenos praeities. Atvirai sakant, man tai didžiausias „Balkono“ atradimas. Beinoriūtė nostalgiškai atsigręžia į savo kartos vaikystę. Jos žvilgsnis švelnus ir viską atleidžiantis. Ji atvirai ilgisi laiko, kurio dar nedrumstė materialių vertybių troškimas ir paauglystės košmarai. Laiko, kai nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, kai televizija tarsi neegzistavo, o troškimai buvo paprasti ir kuklūs. Ko gero, tą nostalgiją skatina savaip prarastosios kartos noras atrasti savo tapatybę, susivokti per jų neilgą gyvenimą praūžus audringai transformacijai. Tapatybės paieškų motyvas buvo ryškus ir Kristijono Vildžiūno filme „Aš esi tu“. Dar anksčiau panašius klausimus suformulavo Romas Lileikis savo vaidybiniame debiute „Aš esu“. Net drastiškoji Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“ iš esmės užduoda tą patį klausimą, tik iš skausmingos nejautros perspektyvos. „Balkonas“ per pirmas rodymo dienas visoje Lietuvoje sulaukė žiūrovų antplūdžio. Tai ne tik sumanios reklaminės strategijos rezultatas. Turint omenyje statistinio lietuvių kino žiūrovo amžių, „Balkono“ sužadintas savęs atpažinimo efektas yra akivaizdus.

Tas atpažinimo efektas, matyt, ir suteikia „Balkonui“ prasmės. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių poetinių filmų apie vaikus režisieriams vaikiško žvilgsnio į realybę prireikdavo tam, kad galėtų pasakyti tiesą apie absurdišką tikrovę, prarastus moralinius kriterijus. Personažai vaikai ir tariamai naivus jų žvilgsnis į tikrovę padėdavo apeiti cenzūrą ir kurti kino metaforas. Todėl Arūno Žebriūno ar Algirdo Aramino filmai pirmiausia buvo skirti suaugusiems, o ne vaikams. Labiau studentišką etiudą primenantis „Balkonas“ seka šia tradicija, bet jame pasigedau būtent to antrojo dugno, būdingo seniesiems filmams. Jų siužetai taip pat buvo paprasti, net minimalūs, bet vaizdais autoriai sugebėdavo suformuluoti esminius klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes, mirtį. Pirmas iškart po „Balkono“ kilęs klausimas buvo: „Kokia filmo prasmė?“ Į jį iki šiol negaliu sau atsakyti. Nekviečiu grįžti į vertingos, bet vis dėlto nebegyvos poetinio lietuvių kino tradicijos erdvę. Bet kartu nenoriu atsisakyti įpročio kiekviename filme ieškoti gilesnės, kartais paslėptos prasmės. Kita vertus, žiūrėdama kitų trisdešimtmečių filmus ir įsiklausydama į žiūrovų reakciją, vis dažniau įsitikinu, kad ir vieniems, ir kitiems pakanka aiškiai ir suprantamai papasakotos istorijos su iškart perskaitomu moralu. Nesvarbu, ar tai saldokas trisdešimtmetės Oksanos Byčkovos „Plius vienas“ – dar viena savęs atradimo istorija, ar kitos trisdešimtmetės Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“, kažkam, matyt, padedantis atrasti savo šaknis, jausmų ištakas ir skurdžios sovietinės vaikystės Arkadiją. Man tai susiję su tam tikru dabartinių trisdešimtmečių kuriamo meno (ne tik kino) ar literatūros infantilumu. Tam menui būdingas pavėluotas brendimas – žavėjimasis detalėmis, visuotinis pasinėrimas į masinės kultūros stichiją (kad ir nevengiant jos kritikuoti) ir kartu vengimas formuluoti klausimus. Bet kada sau užduoti skaudžiausius klausimus apie gyvenimo prasmę, kad dar liktų laiko į juos atsakyti?

Dokumentiniuose filmuose „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005) ir „Troleibusų miestas“ (2002) Beinoriūtė savaip provokavo tikrovę, bandė įžvelgti, kas slypi po įprastu žmonių elgesiu ir motyvais. Tačiau jos vaidybinė „Egzistencija“ (2004) apsiribojo tik sklandžiai papasakotu anekdotu. Prieš „Balkoną“ sukurta dokumentinė juosta „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007) nustebino originaliu požiūriu į tremtinių tragedijos perteikimą, nors, atvirai pasakius, šiek tiek trikdė autorės susitapatinimas su infantilišku pagrindinio filmo personažo požiūriu.

Giedrė Beinoriūtė yra režisierė. Jai nebereikia įrodinėti, kad sugeba kurti filmus, turi originalių idėjų ir yra profesionalė. Tai įrodo ne tik solidi filmografija, ne tik tarptautiniai režisierės filmų apdovanojimai, bet ir tai, kad laukiamas kiekvienas jos naujas filmas. Pagaliau Beinoriūtė turi lietuvių kine tokį retą humoro jausmą. Gal todėl naujausias filmas ir palieka, atsiprašau už tautologiją, neįvykusio įvykio įspūdį.

 

Skaitytojų vertinimai


15327. dovile :-) 2008-10-29 15:53
puikus straipsnis. taikliau apie šį filmą neparašytum. identiški pamąstymai išėjus iš kino salės.

15348. giedrei :)2008-11-01 22:58
Na, tikrai labai mielas ir (vietomis) tikrai gilus kūrinys, bet neretai užsižaidžiama detalėmis. Ir visas scenarijus paliko neišbaigtumo įspūdį, gale tarsi nutrūko filmo juosta. Kita vertus, labai jautrus ir .... ką jau čia - priverčiantis prisiminti visa, kas gražiausia šiame trapiame gyvenime filmas. Įmanytum - visam pasauliui pasakotum apie šachmatus po lietumi ar savo pirmuosius "susistuksenimus". O, meile, tu mane nugalėjai! Bravo, Giedre.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:09:35 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba