SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-04 nr. 647

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Velsas: kūnas ir garsas / savęs atpažinimas
3

Savaitė 
• Knygos meno konkurso "Vilnius 2004" laureatai2
• Baltarusių kino dienos
• Operos teatre dainuos svečias iš Prancūzijos Thomas Morrisas

Muzika 
• Ir vasarį žvaigždės krinta
• Jurgita Skiotytė
Variacijos Kipro, Lietuvos ir kitomis temomis
1
• Choras "Pro musica" pelnė "Naujai suspindusios žvaigždės" nominaciją
• Operos kartų susitikimas1
• Baleto spektaklio vaikams premjera1
• KONCERTAI

Dailė 
 Agnė Narušytė
Kas kaip keičiasi
13
• Živilė Ambrasaitė
Šaltis ir liepsna
• Algis Lankelis
Elegantiškas groteskas
6
• Vida Mažrimienė
Būties apmąstymų taku
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ervinas Koršunovas
Po premjerą kas mėnesį
3
• "Teatras", Nr. 416
• Jolantos Vymerytės pedagoginės veiklos dvidešimtmečiui
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Nauji kino metai Berlyne
1
• Kiekvienam lietuviui – po dvylika beždžionių2
• Būti arčiau savęs
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Realybės spąstai
1

Anonsai 
• Kviečia XV tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios3

Dailė

Kas kaip keičiasi

Metraštis "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien"

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lina Grincevičiūtė. "Prisitaikymas". 2004 m.

Jau seniai berašiau apie Fotomenininkų sąjungos kasmet leidžiamą metraštį "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien". Tiesą sakant, esu recenzavusi tik patį pirmąjį 1997 m. leidinį. Būčiau gal ir toliau tylėjusi, jei ne vienas įvykis mūsų kultūros gyvenime. Vieną tuomet dar pavasariškos žiemos dieną nuėjusi į "Prospekto" galeriją, išgirdau du dalykus: iškilmingą pranešimą, kad kitų metų metraštis eilinį kartą gavo Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondo paramą, ir pašnibždėtą "senieną", kad savaitraštis "7 meno dienos" negavo (irgi eilinį kartą). Paskui dar "Respublikoje" perskaičiau minėto fondo pirmininko Stanislovo Žvirgždo paaiškinimą, esą "7 meno dienos" nepasikeitė, todėl ir negavo paramos. Įdomu, pagalvojau, kiek ir kurion pusėn tuomet pasikeitė metraštis, jei fondas taip ištikimai jį remia? Beje, čia net nenoriu gilintis į klausimą, kiek šis metraštis yra spauda (nes aišku, kad ne radijas) – tikriausiai ši sąvoka labai plati ir jau seniai dėl remiamų leidinių rūšies nekyla problemų. Taigi ir vėl ėmiau spaudyti kompiuterio klavišus mėgindama išsiaiškinti, kas ir kaip pasikeitė.

Palyginti su pirmuoju metraščiu, pasikeitimų daug ir, mano galva, teigiamų. Kaip dabar prisimenu, anuomet priekaištavau, jog metraštis yra per daug "vakarykštis", kad beveik visos jame sudėtos fotografijos jau matytos o dažnai net publikuotos. Šių priekaištų priežastis – mano įsitikinimas, kad tokio leidinio funkcija – atspindėti fotografijos procesą apmąstant jo santykį su praeitimi. Tad kaipgi procesą atspindi 2004 m. metraštis? Suskaičiavau 56 praėjusių (2004), 36 užpernykščių (2003) ir 60 ankstesnių metų fotografijų (iš karto atsiprašau dėl galimų netikslumų, nes skaičiuoti reikėjo greitai – laikraštis nelaukia, bet tendencijos ir taip aiškios). Taigi ryškiai pasistūmėta dabarties link, nors nepamirštama ir praeitis, suteikianti tradicijos pagrindą dabarties ieškojimams. Tačiau panašus praeities ir dabarties santykis išlaikomas visuose metraščiuose pradedant antruoju, todėl negalima sakyti, kad šiųmetis metraštis šiuo požiūriu kitoks nei pernykštis ar užpernykštis.

Taip pat prisimenu, kad kritikavau 1997 m. metraščio tekstus, nes tuomet spausdinti trumpi pasvarstymai apie kiekvieną autorių atrodė nepakankami tokiai reikšmingai knygai, iš kurios tikiesi fotografijos tendencijų apmąstymo. 2004 m. metraštyje padėtis kitokia – čia, be įžanginio sudarytojo Skirmanto Valiulio straipsnio, dar spausdinami šeši stambūs skirtingus fotografijos aspektus nušviečiantys ir skirtingus rašymo stilius reprezentuojantys tekstai. Taigi ir šiuo požiūriu dabartinis metraštis yra kitoks nei pirmasis. Man netgi nekliudo tai, kad straipsniai nėra niekaip susiję su metraštyje publikuojamomis fotografijomis – medžiagai apmąstyti ir įvertinti reikia laiko, todėl šių fotografijų reikšmę galbūt nustatys kito metraščio autoriai. Ir vis dėlto – lygiai tą patį galima pasakyti ir apie 1998, 1999, 2000, 2001, 2002 ir 2003 metų metraščius, kurie ir šiuo požiūriu nesikeičia (ar kaita būtina – kitas klausimas; "7 meno dienų" kaitos būtinumo taip pat niekas nepagrindė).

Beje, apie straipsnius (pradedant kalbėti apie fotografijas) maga pasakyti keletą pastabų. Metraštis – ne žurnalas, bet ir ne mokslinis leidinys. Tai, regis, jam suteikia galimybę būti itin demokratiškam, visi čia gali publikuoti tai, kas jiems tais metais buvo aktualiausia, nesirūpindami nei populiarumu, nei teksto įskaitomumu (tuo privalėtų rūpintis žurnalas), nei faktų patikimumu ar apibendrinimų pagrįstumu. Todėl čia galime pasiskaityti ir intriguojančią, šmaikščią Vaidoto Jauniškio esė apie spaudos fotografijos situaciją, ir filosofinius Virginijaus Kinčinaičio pamąstymus apie dabartinę fotografijos ir fotografuojamojo egzistenciją (apie savo straipsnį nutylėsiu), ir gana išsamią 2003 m. leidinių apžvalgą, kurioje Laima Kreivytė nevengia panagrinėti ne tik pačių leidinių bet ir juose publikuojamų autorių kūrybos – pozityviai, nekritikuodama. Yra čia ir intriguojanti Vlado Braziūno eilėraščių apie fotografiją publikacija, ir nepaprastai ilga Skirmanto Valiulio bei Stanislovo Žvirgždo surašyta fotografijos albumų istorija.

Pastarasis tekstas sukėlė mano – skaitytojos – pasipriešinimą. Be abejonės, svarbu užfiksuoti visus žinomus faktus apie albumus, išleistus per dviejų šimtmečių dar nesulaukusią fotografijos istoriją. Bet kaip skaityti tokį tekstą, kai medžiaga tik pateikiama ir nė kiek neanalizuojama, nevertinama ar kitaip neapdorojama, kai niekas nepadeda suprasti, pavyzdžiui, albumo raidos? Toks santykis su medžiaga atrodo ypač abejotinas, kai pamatai, jog net ir ne visi albumai pateko tyrinėtojų akiratin – pavyzdžiui, čia neradau man žinomų sovietmečio ideologijai tarnavusių Stanislovo Lukošiaus ir visiškai priešingų intencijų Vito Luckaus albumų. Faktų rinkimas – reikalingas dalykas, bet teksto rašymas neatsiejamas nuo faktų interpretacijos. Man neatrodo, kad istorikus reikėtų atleisti nuo šios priedermės.

iliustracija
Sally Mann. "Šeri ir jos senelė, kai joms buvo dvylika". Iš ciklo "Dvylikmečiai". 1988 m.

Kitas kraštutinumas – jauno fotografijos teoretiko Vytauto Michelkevičiaus tekstas apie fotografiją kaip komunikacijos priemonę (jei teisingai supratau). Baudrillard’o, Henningo, Batcheno, Websterio, Lyotard’o ir kitų pasaulio garsenybių tekstai čia susipina su "jauno fotografo Tado" ir "jaunos fotografės Ievos" pastabomis į vieną didelį hipertekstą, kurio pagrindinei minčiai išsiaiškinti prireiks dar ne vieno skaitymo seanso. Bet kodėl gi ne? Mėgstantiems žaisti šis tekstas bus puiki aikštelė. Juo labiau kad pabaiga siūlo: "Tekstą skaitytojas gali kūrybiškai pats pritaikyti Lietuvos fotografijoms". Tad apie jas ir kalbėkime (teksto nebandysiu pritaikyti, nenorėdama atimti šio malonumo iš būsimųjų metraščio skaitytojų).

Visi be išimties metraščiai trikdo, regis, atsitiktine fotografijų tvarka. Tiesa, ji trikdo galbūt tik mane, nes, pavyzdžiui, Laima Kreivytė, aptardama 2003 m. metraštį, rašo: "Galima knygą versti ir nuo pabaigos, ir stichiškai, bet žiūrint vaizdus nuosekliai ypač gerai išryškėja plastinis ir konceptualus ritmas". Turiu pasakyti, kad paprastai renkuosi stichiškąjį vartymo variantą, nes sudarytojas Skirmantas Valiulis nesiūlo jokios medžiagą klasifikuojančios ar pasakojančios struktūros. Kai reikia prisiminti, ką nuveikė vienas ar kitas fotografas, šito visiškai pakanka – tam ir naudojami šie metraščiai. Šiemet susigaudyti padeda knygos gale pateikta pavardžių rodyklė. Bet bevartant kyla kitų klausimų. Pavyzdžiui, kodėl skiriama daug vietos Stanislovo Žvirgždo fotografijoms, kurios ir taip jau publikuotos ne viename jo albume, ypač "senesnieji" 1997 ir 2001 m. peizažai, o netikėtam 2004 m. sukurtam Reginos Šulskytės ciklui "Mano drabužiai" skirta vos viena pozicija? Gal tikslingiau būtų metraštyje rasti daugiau erdvės tiems autoriams, kurie neturi galimybių išleisti savo albumų? Taip pat nusistebėjau aptikusi porą sąmoningų ar nesąmoningų imitacijų: panevėžietis Stanislovas Bagdonavičius staiga pradėjo fotografuoti kaimo žmones, tuo pačiu principu, kaip ir Arturas Valiauga, kurdamas ciklą "Buvau Stepo troboje, kalbėjomės apie gyvenimą" (originalas, kaip visada, geresnis už kopiją), o Linos Grincevičiūtės fotografijose atpažinau vieno amerikietės Sally Mann ciklo struktūrą ir kompoziciją. Bet ypač liūdna, kad 2003 m. vėlų rudenį miręs vienas žymiausių Lietuvos fotografų Alfonsas Budvytis visiškai nepasirodė metraštyje – tarsi jo nė nebuvo. Mirė per vėlai, kad šis faktas būtų užfiksuotas aname numeryje, o dabar tai jau per sena praeitis, metraščio "vakar" – Budvytis užmirštas, liko tik sausas paminėjimas in memoriam 174 puslapyje. Tas pats nutiko ir pernai mirusiam Liudvikui Ruikui: jam, remiantis gale pateikiamu sąrašu, dar galima paskambinti paprasčiausiu telefonu.

Tiek to, nenorėjau pasakyti, kad metraštis netikęs – čia galima rasti daug gerų fotografijų, galima ir susigaudyti fotografijos reiškiniuose, nors kai ko ir trūksta. Tiesiog ta sistema, kai kūrybinių sąjungų atstovai skirstydami pinigus turi galią nutildyti tuos, kurie juos kritikuoja, žadina norą prieštarauti aršiau nei derėtų. Argi neakivaizdu, kad iš metraščio – kad ir koks jis būtų – niekas nereikalauja keistis? Jis gali chaotiškai atspindėti procesą, nutylėdamas išbraukti kai kuriuos autorius iš fotografijos gyvenimo, neieškoti teksto ir vaizdo sankabų ir tai daryti kasmet. Metraštis funkcionuoja kaip parankinė knyga ir to užtenka. Bet galbūt ir "7 meno dienos" funkcionuoja kaip informaciją apie kultūros renginius bei greitą, profesionalią kritikų reakciją į visus meno reiškinius pateikiantis laikraštis?

 

Skaitytojų vertinimai


4301. MGarmija :-) 2005-02-07 14:07
nuomone apie straipsni aisku gera ir panasiai, seniai jau sitaip reikejo, nes LFS aiskiai sustabarejes reiskinys, o metrastis gaunasi kasmet atseit vis labiau ivairesnis, vis labiau jame visko, bet tuo paciu ir nieko. Stebina ir sudarytoju-maketuotoju negrazus elgesys su metrastyje publikuojamais autoriu darbais - tiek su tekstais, tiek su fotografijom (vis kazko neideda, nors pazada, vis kazka pakeicia, arba ideda net neatsiklausus), bet tai jau nenaujas reiskinys, kuris skatina principingesniu zmoniu leidiniui medziagos tiesiog nepateikti. Pats leidinio sudarymo principas - subjektyvi atranka dazniausiai visiskai nepasiteisina, nes komisijos sprendimas daznai keicia pati darba, stai kad ir straipsnyje pateiktas pavyzdys su fotografiju palyginimu (Grinceviciute ir Mann) imanomas del to, kad is pateiktu 4 darbu atrinktos butent tokios 2, kurios keicia visa ciklo ideja, susidaro ispudis, kad taikomasi prie fotografijos, nors anaiptol. o siaip leidinyje kaip visuomet pilna kico, straipsniu sudejimas i leidinio gala mano poziuriu taip pat nera geras variantas. zodziu, leidinys nereprezentuoja lietuvos fotografijos, greiciau LFS fotografija, ir ne vakar ir siandien, o vakar ir uzvakar. jei nieko ir toliau nesikeis, tai metrastis ir toliau isliks akivaizdus pinigu svaistymu. jei neklystu vienas ar keli senesnieji buvo geriau parengti, galbut todel, kad jis buvo labiau skirtas autoriams, ju darbu pristatymui, o ne siaip sau vaizdu-nuotrauku (daznai atsitiktiniu ir iskritusiu is konteksto) pristatymui.

4303. fotomegejas2005-02-07 17:41
aga, pritariu, gal reikia kokia nepriklausoma ekspertu komisija sudaryti, kad ivertintu tokius griozdinius leidinius kaip LFS metrastis, LDS DAILE - nes tai visiskas prasilenkimas su tarptautine situacija ir milzinisku lesu svaistymas

4309. curaredg2005-02-08 11:49
gal kas ir keisis jei suinteresuoti asmenys neskirstys lesu sau ir draugams

4315. fotografas2005-02-08 18:01
Neetiška, kada metraščio bendaautorė, visų kitų straipsnių autoriams išnarsto kaulelius ir prikala prie gėdos stulpo, pati su savo straipsniu likdama nepakaltinams. Blogai, kad neskiriamos L. Ruiko nuotraukos, kurių pateikiama net trys (viena 4 viršelyje). Ir dar nemažai tų blgai.

4316. fotografas2005-02-08 18:05
Vytautui, nėra ko pykti, kad neįdėtas taip vadinamas tekstas prie nuotraukų, kuris po teisybei buvo projekto aprašymas. O jei leidinys netenkina, tai ko į jį veržtis?

4319. Vytautas Mi2005-02-09 10:24
fotografui> ar as viesai pykstu? beje, ten ne aprasymas buvo, o koncepcija - gilesnis tekstinis kodas, padedantis lengviau suprasti vaizda. o del Narusytes teksto, tai cia labai etiska, kad zmogus pats saves neanalizuoja;

4320. MGarmija2005-02-09 12:25
del verzimosi, tai gal naturalu verztis, jei jau leidinys atseit pristato salies fotografija ir jei manai, kad tavo darbas yra geras. ir dar nezinai, kad ji siek tiek sudarkys. zodziu, visiska nepagarba autoriui ir jo darbrui. cia kalbu ne vien apie vytauto darbus, o nusivylimas leidiniu kaip ir pacia LFS yra pakankamai placiai palites. nors gal visgi verta leidini ignoruoti, leisti kazka alternatyvaus ir kitus tam samoningesnius skatinti. arba metrasti kritikuoti, meginti ji keisti arba teikti projekta alternatyviam panasaus pobudzio leidiniui, kuris neiskreipia esancios padeties.

4321. fotografas2005-02-09 17:12
Jeigu leisite alternatyvų metraštį, tai būsiu pirmas, kuris Jus pasveikinsiu. Sękmęs.

4329. pranasyste2005-02-11 08:35
Ne kritikuoti yra neetiska, o buti spaudos, radijos ir televizijos remimo fondo pirmininku ir skirstyti lesas saviems leidiniams. Kaip su viesu ir privaciu interesu derinimu? Visuose fonduose sedi kurybiniu sajungu pirmininkai ir dalijasi visai kulturai skirtus pinigus, smaugdami sajungoms nepriklausancius leidinius. Bet ar laidodami kitus, nesikasate sau duobes, mieli ponai? Nieko nera amzina. Pirmininko posto i graba nepasiimsi. O zmones - ne kvailiai, viska mato: kas, kaip ir kam skirsto. Ateis ir jums atpildo diena.

4331. antroji pranasyste2005-02-11 15:26
a jo nenius jau ses gal but ateis eile ir kulturos pinigu dalintojams

4332. istorija is gyvenimo2005-02-11 16:52
Karta SMC kavineje sutikau girta mineto fondo eksperta, kuris gyresi, kad nerekomendavo skirti pinigu "7 meno dienoms". Ekspertas yra literaturos pasaulio atstovas, nors domisi ir vizualiaja kultura. Taciau tikriausiai domisi nepakankamai giliai, nes jo kulturos vizija taip ir liko literaturocentriska. Cia ir yra didzioji musu kulturos beda - ji istrigo "lingvistiniame posukyje" (the linguistic turn - R.Rorty), o pasaulis jau maziausiai 20 m. pasisukes i vizualuma (the pictorial turn, W.J.T Mitchell). Todel ir remiami literaturocentriski leidiniai (litmenis, satenai), o plastinius ir vizualinius menus daugiau atspindincios 7md lieka uz borto. Zinoma, ir del to, kad visas vizualumo laukas "privatizuojamas" LFS ir LDS. Bet mielos sajungos, kas apdainuoja jusu kasdienybe, kol jus is leto renkate medziaga savo "vakar ir visados" tipo metrasciams?

4359. teoretikas2005-02-14 23:51
teisingai pasakyta, bet Lietuvoje pasaulis yra visai kituose posukiuose; reiktu tai tureti omenyje; nes kulturos politika formuoja ne teorija, o institucijos ir ju galvos :) cia viska lemia pazintys, o ne kokybe ir pan. o del 7MD kritikos irgi galima rasti nemazai;

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
6:09:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba