SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-04 nr. 647

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Velsas: kūnas ir garsas / savęs atpažinimas
3

Savaitė 
• Knygos meno konkurso "Vilnius 2004" laureatai2
• Baltarusių kino dienos
• Operos teatre dainuos svečias iš Prancūzijos Thomas Morrisas

Muzika 
• Ir vasarį žvaigždės krinta
• Jurgita Skiotytė
Variacijos Kipro, Lietuvos ir kitomis temomis
1
• Choras "Pro musica" pelnė "Naujai suspindusios žvaigždės" nominaciją
• Operos kartų susitikimas1
• Baleto spektaklio vaikams premjera1
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Kas kaip keičiasi
13
• Živilė Ambrasaitė
Šaltis ir liepsna
• Algis Lankelis
Elegantiškas groteskas
6
• Vida Mažrimienė
Būties apmąstymų taku
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ervinas Koršunovas
Po premjerą kas mėnesį
3
• "Teatras", Nr. 416
• Jolantos Vymerytės pedagoginės veiklos dvidešimtmečiui
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Nauji kino metai Berlyne
1
• Kiekvienam lietuviui – po dvylika beždžionių2
• Būti arčiau savęs
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Pasaulyje 
 Laima Kreivytė
Realybės spąstai
1

Anonsai 
• Kviečia XV tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios3

Pasaulyje

Realybės spąstai

Menas ir kritika Taivane

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Steve McQueen. "Lapkričio 7". 2001 m.

Taptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) pasauliniai kongresai kasmet vyksta vis tolimesniame pasaulio taške (žvelgiant iš Europos) – tai puikus būdas išjudinti "savaime suprantamus" įsivaizdavimus apie meno procesus ir kultūros vyksmą. 2004 m. pabaigoje tarptautinis AICA kongresas vyko Taivane. Vien bandymas trumpai apibrėžti jo geografinę ir politinę padėtį kiekvieną paverčia galios diskurso sraigteliu. "Taivanas – tai nedidelė sala netoli Kinijos, plotu mažesnė už Lietuvą, bet turinti net 22 milijonus gyventojų"? Beveik prieš dešimt metų vykusiame lietuvių ir britų menininkų projekte "Valdymas iš žemės" Artūras Raila puikiai atskleidė menkinamąjį tokio apibrėžimo aspektą sakydamas, kad "Anglija – tai sala netoli Prancūzijos". Skamba nekaip? Taivanui milžinės Kinijos kaiminystė yra lemtinga. Dar didesnę įtaką ji daro likusiam pasauliui, kuris neskuba pripažinti šios iš tiesų atskiros (su savo valdžia, pinigais, kariuomene etc.) valstybės. Todėl įvairūs pasauliniai forumai Taivane įgyja ypatingos reikšmės – tai geriausias būdas įsitvirtinti meno, kultūros ir intelektualiniame žemėlapyje. Sukvietę kritikus iš viso pasaulio taivaniečiai stengėsi parodyti viską – muziejus ir galerijas, menininkų studijas ir alternatyvias erdves, pagaliau ambicingą Taibėjaus bienalę, šiemet intriguojamai klausiančią: "Ar tu tiki realybe?"

Dabar madinga kalbėti apie kitą, apie multikultūriškumą ir skirtingas patirtis, bet "tolerancija" dažnai tėra patogi širma, padedanti atsitverti nuo realių nepatogumų. Tikras susidūrimas su kita kultūra visada daugiau ar mažiau šokiruoja – iš baimės ar iš nuostabos. Ir net bandydamas be išankstinių nuostatų nerti į patį gyvenimo sūkurį dažnai atsitrenki į savo kultūrinės ir asmeninės patirties sienas. Tai buvo itin aiškiai justi klausantis kolegų iš skirtingų šalių pranešimų. Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumai, kai kalbama apie šiuolaikinio meno situaciją, pasirodė ne tokie ryškūs kaip mentalinis "Rytų" ir "Vakarų" atskyrimas. Čia kalbu ne apie geografines ribas – Europa, Amerika, Azija, – bet apie šiuolaikinio meno politiką ir suvokimą. Šiuo aspektu Rytų Europa (brėžiant nematomą, bet vis dar tvirtai stovintį geležinės uždangos kontūrą) atrodo artimesnė Azijai nei Vakarų Europai ar Šiaurės Amerikai. Mes tarsi jau esame Europos meno žemėlapio dalis, bet vartant knygas ir lankant parodas tolimesnėse šalyse – Sidnėjaus, Taibėjaus bienales (beje, kuruotas vakarų europiečių) – matyti, kad Rytų Europa taip ir liko "nežinoma žemė". Ekonomiškai stipresnės Azijos valstybės gali inicijuoti daugiau meno projektų, bet ir čia bandoma taikytis prie įsivaizduojamo "vakarietiško" standarto. Ar ne todėl Taibėjaus bienalės kataloge neliko vietos kuratorės iš Taivano tekstui (šią bienalę kuravo Barbara Vanderlinden ir Amy Huei-hua Cheng)? Todėl taip keistai skambėjo pranešėjo iš Austrijos mintys apie vis plačiau tarptautinėje scenoje pasirodančius Azijos menininkus, skelbiamos iš priviligijuotos galios pozicijų – juk "mes" atrandame "juos" (kaip egzotišką prekę?), "mes" esame tokie atviri ir tolerantiški "jų" menui. Tai priminė į politinio korektiškumo vystyklus įsuptą kultūrinį imperializmą.

Piotro Piotrowskio iš Lenkijos pranešimas buvo tarsi veidrodis, atmušantis "kolonizuojančios tolerancijos" žvilgsnį siuntėjui. Pasitelkęs rusų ir švedų parodos "Interpol" Stokholme pavyzdį (kur šunį vaidinantis Olegas Kulikas apkandžiojo žiūrovą, o Breneris sugriovė kitos menininkės instaliaciją), Piotrowskis parodė, kad iš "Rytų" menininkų "Vakarai" dažnai tikisi laukinio potencialo, tačiau tik saugiuose vakarietiškuose rėmuose. Ši paroda tada sukėlė daug triukšmo meno pasaulyje, apie tai daug rašyta, išleistos knygos. Tačiau šios problematikos gvildenimas Taibėjuje įgijo kitą skambesį – po pranešimo vykusios diskusijos patvirtino, kad "laukinių Rytų" ir "privilegijuotų Vakarų" praraja yra daug platesnė – ir neužglaistoma mandagia retorika.

Tačiau susirinkę kritikai ne tik aršiai diskutavo, bet ir semėsi naujos patirties, o jos taivaniečiai pažėrė nešykštėdami. Nesitikiu, kad mano turistinis žvilgsnis pajėgtų perskrosti tuos tūkstantmetės kultūros klodus ir šiuolaikinius iššūkius, tačiau pabandysiu punktyru nužymėti ryškiausius įspūdžius.

Jau pirmą dieną visi kritikai buvo nuvežti į Nacionalinio muziejaus rūmus, kur saugoma turtingiausia pasaulyje senojo kinų meno kolekcija – apie 700 000 meno dirbinių. Po Antrojo pasaulinio karo traukdamiesi nuo valdžią Kinijoje užgrobusių komunistų juos išsigabeno Chiang Kai-shek vadovaujami nacionalistai. Anksčiau šia kolekcija galėjo gėrėtis tik imperatoriaus šeimos nariai. Kai kurie priešistorinės keramikos eksponatai yra net 5000 metų senumo, o be keramikos čia dar galima pasigėrėti dirbiniais iš nefrito, bronzos, porceliano, ir, žinoma, kaligrafija bei kinų peizažinės tapybos šedevrais. Kinų mene itin svarbios detalės ir juvelyriškas kruopštumas. Meno kūrimui ir suvokimui niekada nepristigdavo laiko. Kokį nors peizažinės tapybos ritinėlį galima žiūrinėti kiekvieną vakarą atsivyniojant vis naują paveikslo dalį. Tai intymus ir paprastai vieno žmogaus užsiėmimas. Muziejuje toks santykis beveik neįmanomas, nes šie meno lobiai traukia dideles moksleivių ir užsienio turistų minias. Nepaisant visko, tas ilgas laikas, praleistas prie kūrinio (iš pradžių menininko, paskui – žiūrovų), kažkaip prasiskverbia pro vakarietiškos dienotvarkės groteles ir sukelia malonų užsimiršimo svaigulį.

Lankantis muziejuose krito į akis itin didelis dėmesys edukacijai, pažintinei meno funkcijai. Didžiulis kelių aukštų keramikos muziejus prasideda nuo pirmykštės keramikos ir įvairiausių technologijų aiškinimo ir baigiasi pramoniniais dirbiniais. Įdomu, kad ekspozicijoje beveik neatsižvelgiama į meninės vertės ar stilistinius faktorius. Toje pačioje salėje stovi ir antikvarinis šedevras, ir šiuolaikinės vazos, ir keraminiai žaisliukai. Čia svarbiausia – parodyti kuo platesnę keramikos dirbinių įvairovę nesureikšminant jų estetinės funkcijos. Todėl čia pamatysi ne tik ploniausio porceliano servizus, bet ir kompaktiškai supakuotų paprasčiausių klozetų grupę, arbatos gėrimo ceremonijos indus ir kičines figūrėles, autorinius menininkų darbus ir keramines pramoninių elektros prietaisų detales. Panašiai ir stiklo muziejuje – greta juvelyriškų stiklo ažūrų stovi stikliniai žvėriukai arba sunkiasvorės masinės gamybos vazos. Be abejo, ekspozicijos turi savo logiką, kuri išryškina tam tikrą keramikos ar stiklo funkciją. Menas ir kasdienybė čia tikrai neatskiriami. Kaip paaiškino mūsų draugai, edukacija čia nėra tik specifinių žinių perteikimas. Juk ir Buda, ir Konfucijus pirmiausia yra mokytojai. Be abejo, šių tradicijų reikšmė iki šiol išlieka labai svarbi.

iliustracija
Kuo I-chen. "Invazija į Taibėjaus vaizduojamojo meno muziejų". 2004 m.

Skiriasi ne tik muziejų, bet ir alternatyvios erdvės supratimas. Pas mus alternatyvi erdvė dažniausiai reiškia alternatyvą oficialioms institucijoms, savarankiškas menininkų iniciatyvas. Mums rodytos alternatyvios vietos buvusiose geležinkelio stotelėse labiau priminė menininkų dirbtuves. Nebenaudojami pastatai tiesiog atiduoti (ar išnuomoti) menininkams, ten jie kiekvienas sau darbuojasi, kartais surengdami parodą ar spektaklį. Beje, vaizduojamasis menas, šokis ir teatras čia daug artimiau susiję. Taip pat ir šių menininkų bendruomenės bei kūrybiniai projektai.

Mus, atvykusius iš "kito" pasaulio, labiau domino ne naujosios alternatyvos, o margaspalvės budistų šventyklos lenktais stogais ir pribloškianti gamtos didybė. Gamta čia nėra taip nutolusi nuo kultūros ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Štai kad ir Taivano sostinėje Taibėjuje ryškiausiai išsiskiriantis dangoraižis "101" – jo forma primena stilizuotą bambuko stiebą. Pradėtas statyti 1999 m. ir baigtas tik praėjusių metų pabaigoje šis stiklo ir plieno milžinas dabar yra aukščiausias pastatas pasaulyje. Dangoraižio vidus ir išorė vienodai įspūdingi. Laiptuota bokšto forma primena ir kinų pagodos struktūrą, o vidus – futuristinį kino filmą su gražiai išlenktomis atvirų konstrukcijų detalėmis.

Tokiame senosios architektūros ir naujų technologijų triumfo kontekste ketvirtosios Taibėjaus bienalės pavadinimas nebeatrodo toks neparastas. Viena iš parodos kuratorių Barbara Vanderlinden kvestionuoja ne realybės egzistavimą, o jos konstravimą medijų pagalba. Jau seniai tiesa tapo tai, kas rodoma per televizorių ar spausdinama laikraštyje, nors visi žinome, kad toji "realybė" yra sukonstruota. Vis dėlto klausimas "ar tu tiki realybe?" nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti. Todėl į parodą pakviesti menininkai, dokumentuojantys kasdienybę, ieško ne manipuliacinio, bet kritiško santykio su aplinka. Kuratorė cituoja dokumentinių filmų pradininko Johno Griersono žodžius: "Realizmo bausmė yra ta, kad jis amžiams pasmerktas būti ne "gražus", bet "teisingas". Todėl parodoje labai daug filmų ir videoinstaliacijų. Yra netgi atskira dokumentinių filmų sekcija, į kurią menininkas Chen Chien-jen ir architektas Chang Yung-ho atrinko 16 dokumentinių filmų, geriausiai atspindinčių pastarojo meto Taivano ekonomines ir socialines transformacijas. Architekto tikslas buvo sukurti jų rodymui palankiausią erdvinę struktūrą, kuri skirtųsi nuo įprastos juodos dėžės. Taip atsirado savotiški perspektyviniai "žiūronai", lengvos karkasinės struktūros, pratęsiančios ir įrėminančios žvilgsnį.

Jau esu rašiusi apie Naujosios kino bangos pranašę Prancūzijoje Agnes Varda ir jos videoinstaliaciją su bulvėmis bei poetišką Yoko Ono "Troškimų medį". Šie darbai parodo, kad poetiškas ir filosofiškas santykis su realybe visai neišsisėmęs, priešingai – jis įgyja naujų galių. "Nuoga" kamera, atstatyta kaip pistoletas savigynai, ne parodo žiaurią realybę, bet ją numarina. Todėl labai svarbu, kas, ką, kodėl ir kaip filmuoja (Lietuvoje svarbiausia, kad filmuoja!). Įsiminė Steve‘o McQueeno darbas "Lapkričio 7" (2001), kur statiška skaidrės projekcija derinama su intensyviu pasakojimu. Projekcijoje matome tiktai pakaušiu į mus atsuktą gulinčio juodaodžio galvą. Tačiau sukrečianti išpažintis priverčia kurti vis naujas vaizdo prasmes, kol sustingęs vaizdas pradeda slėgti kaip kaltė.

Paroda balansuoja tarp socialinių Marthos Rosler tyrinėjimų ir menininkų grupės iš Libano "Atlasas" dokumentikos apie mašinose padėtas bombas, tarp tradicinių raudono popieriaus karpinių ir australių grupės "The Kingpins" popmuzikos pasaulio parodijų. Nė vienas santykio su realybe būdas nėra privilegijuotas, nors daugelyje darbų aiškiai išreikšta globalinio kapitalizmo ir vartojimo ideologijos kritika. Žinoma, daug dėmesio skirta Azijos menininkams – ypač Kinijos ir Taivano. Rodytas ir lietuvių žiūrovams matytas Chen Chien-jen "Fabrikas" – poetiška ir atšiauri sakmė apie industrinį monstrą .

Tačiau tiksliausiai tranzitinę šių dienų realybę užfiksavo Kuo I-chen, pasinaudojęs pačia Taibėjaus meno muziejaus dislokacija. Muziejus yra netoli oro uosto ir virš jo dažnai praskrenda lėktuvai – visai neaukštai. Kuo I-chen sumontavo sensorių, kuris pagarsina praskrendančio lėktuvo garsą ir pagauna milžinišką jo šešėlį. Taip "autonomišką" muziejaus erdvę nuolatos raižo tikri lėktuvų skrydžiai, primindami apie už sienų verdantį gyvenimą. Norėdamas atsitverti nuo kasdienybės muziejuje patenki į spąstus. O įsėdęs į lėktuvą tu vėl dalyvauji meno kūrime.

 

Skaitytojų vertinimai


4306. Yoy2005-02-08 00:54
Labai įdomu, jau kuris laikas jaučiu, kad menininkai visgi yra sektantai. Jeigu religinguosius piligrimus keliaujančius iš šalies į šalį, kaip taisyklė, priglaudžia vienuolynai ar bažnyčios, tai meno žmonės didesnę laiko dalį praleidžia - muziejuose ir galerijose. Ar taip labai jau šios dvi praktikos skiriasi, kai pagalvoji. Puikus ir labai įdomus straipsniukas!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
6:09:10 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba