SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-09 nr. 776

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Milda Žvirblytė
Nematomas žmogus
30

Muzika 
• Arvydas Karaška
„Musica humana“ ir „Muzikinė auka“
5
• Živilė Ramoškaitė
Naujosios operos Medėja, kas ji?
5
 Svetlana Puidokienė
Neužmirštamas Mokytojas
• Argentinoje skamba lietuvių pianistų atliekami kūriniai
• KONCERTAI

Dailė 
• A. A. fenomenas21
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Claudio Magris
Dialogo ribos

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
Giesmė Eglės mitui – jūrų gelmėse
• „Visas Nekrošius“ Sankt Peterburgo festivalyje
• Lietuviški akcentai Poznanės festivalyje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• „Scanorama“ pristato
• Kine pasitaiko ir optimistų1
• Rusijai reikia caro
• Portugalų kino savaitė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Tarptautinis šviesos festivalis Vilniuje2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Neužmirštamas Mokytojas

Muzikologą Vytautą Venckų prisimenant

Svetlana Puidokienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Venckus

Praėjo 10 metų, kai 1997 m. lapkričio 7 dieną iš šio pasaulio išėjo vienas populiariausių Lietuvos muzikologų – garbingas ir iškalbus žemaitis iš Laižuvos Vytautas Venckus (1922–1997). Mėgęs tvarką, tikslumą, jis ir savo gyvenimo ribas tarsi sutvarkė pagal visuotinius gamtos dėsnius: gimė sprogstant pavasario žiedams, mirė taip pat su visa gamta, vėlyvą rudenį, tik praėjus Vėlinėms. Šį pavasarį, gegužės 15 dieną, be abejo, apsuptas jį mylinčių draugų, mokinių ir artimųjų, būtų šventęs 85-ąjį savo gimtadienį.

V. Venckus kartu su Juliumi Špigelglazu buvo pirmieji muzikologai profesionalai, išugdyti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1953). Abu buvo labai ryškios asmenybės, nuo pirmų darbo akimirkų pelnė mokinių, studentų, klausytojų pripažinimą. Dar ir dabar jų pavardės minimos prisiminimuose apie turiningas paskaitas, kurias neretai sušildydavo dėstytojų humoro jausmas ir auditorijose griaudintis juokas.

Nei sunki pokario buitis, nei papildomi įvairūs darbai darbeliai, kad išgyventų, nei silpnoka sveikata neatėmė iš V. Venckaus didžiulio troškimo skverbtis į paslaptingą muzikos garsų pasaulį ir pažinti jį iš visų pusių – ir teoriškai, ir istoriškai. Negęstantis smalsumas išliko iki gyvenimo pabaigos. Sunkiu gyvenimo laikotarpiu šalia V. Venckaus atsirado žmonių, kurių dėka buvo galima sočiau gyventi, stropiau mokytis ir su džiugia viltimi galvoti apie ateitį. Tai specialybės dėstytojas, konservatorijos rektorius, profesorius Jonas Bendorius, įdarbindavęs savo stropųjį studentą tai raštininku, tai naktiniu sargu toje pačioje konservatorijoje. Atsirado šiek tiek pinigų, o porą metų net nereikėjo nuomoti kambario, naktimis išsimiegant arba grojant rektoriaus kabinete. Tokiomis pat aplinkybėmis V. Venckus susidraugavo ir su kitu savo dėstytoju, puikiu muzikos istorijos žinovu Konstantinu P. Černecovu. Tuo metu dar be šeimos gyvenęs K.P. Černecovas tikriausiai jautėsi vienišas Lietuvoje, tad ilgai užsibūdavo konservatorijoje. Vėlyvais vakarais jiems ilgai kalbantis, muzikos istorijos dėstytojas tiesiog užburdavo jaunąjį muzikologą savo žiniomis ir sugebėjimu jas perteikti.

Konservatorijoje V. Venckus sutiko savo didžiąją meilę ir būsimą žmoną Eleną Jurgutytę, kuri čia dirbo finansininke ir tuo pačiu metu Vilniaus universitete studijavo ekonomiką. Jos inteligencija, žavumas, jautrumas ir nuoširdi globa jaunajam Vytautui suteikė tvirtybės, pasitikėjimo.

Dar studijuodamas konservatorijoje, pradėjo dirbti Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla) mokytoju, kur jo darbą labai palankiai vertino ir griežtoji tuometinė mokyklos direktorė Liudmila Keželytė. Globojo V. Venckų ir muzikos teorijos katedros vedėjas, kompozitorius Povilas Tamuliūnas. Jis vos baigusį konservatoriją V. Venckų pakvietė dirbti į savo katedrą (1957) – dėstyti solfedžio, harmonijos, rengti savo klasėje jaunuosius muzikologus. Nuo tada ir prasidėjo aktyvi V. Venckaus pedagoginė bei muzikologinė veikla. Kaip lektorius išvažinėjo visą Lietuvą, 40 metų rengė įvairiausias radijo laidas, dalyvavo LTV muzikiniuose renginiuose. XX a. aštuntajame dešimtmetyje tapo pagrindiniu operos kritiku, jo nuomonę vertindavo ir tie, kurie norėjo „ir antrą koją jam nulaužti“ (V. Venckus nuo vaikystės turėjo kairės kojos negalią). Jo bendravimo stilius ir erudicija išsiliedavo aiškiai suformuotomis mintimis, netikėtomis šmaikščiomis pastabomis, palyginimais ir visada įdomia informacija. Nemėgo įmantrybių, sudėtingumo, retų tarptautinių žodžių. Į klausytojus ar skaitytojus kreipdavosi nuoširdžiai, paprastai ir, ypač laidos ar straipsnio pradžioje, intriguojančiu sakiniu, pavadinimu ar klausimu, kad „pagautų kaip žuvis ant kabliuko“.

Net ir uždarais tarybiniais laikais turėjo draugų užsienyje, šie jam atsiųsdavo vertingų knygų, enciklopedijų, iš kurių jis gaudavo daug kam nežinomos informacijos. Todėl V. Venckaus žodis salėje, spaudoje, auditorijoje ir eteryje sulaukdavo atidaus menu ir muzika besidominčiųjų dėmesio, o susitikimai su V. Venckumi neretai būdavo anšlaginiai. Tačiau visą muzikologinę V. Venckaus veiklą vainikavo jo radijo laidų ciklas „Koncertas-prisiminimas“, kurį sudaro 712 laidų (parengtų 1982–1997 m.). 15 metų kiekvieną šeštadienį po pietų šimtai radijo klausytojų didžiuosiuose miestuose ir miesteliuose pagarsindavo radijo aparatus, kad išgirstų nuoširdų V. Venckaus pasisveikinimą „Laba diena, malonūs klausytojai“ ir turiningus pasakojimus su puikiomis, kruopščiai parinktomis muzikinėmis iliustracijomis. Tos šeštadienio popietės po visų savaitės darbų tapo dvasine atgaiva ne tik klausytojams, bet ir pačiam autoriui. Moksleiviai ir suaugusieji rašė laiškus, dėkodami už šias laidas, siūlydami, pageidaudami jiems mielų kūrinių, atlikėjų. Kai kurie net kviesdavosi V. Venckų pas save į svečius ar įsidrąsinę ir patys užsukdavo su lauktuvėmis, atvykę į Vilnių. Šios laidos populiarumas buvo didžiulis – žmonės ne tik jas klausė, bet ir įsirašinėdavo į juosteles arba konspektuodavo į sąsiuvinukus. Todėl greitai V. Venckus – pirmasis ir vienintelis iš muzikologų – gavo „Auksinės bitės“ prizą; jo veiklą ir gyvenimą nušvietė populiari to meto Lietuvos televizijos laida „Renomė“ (1994, autorės D. Kutraitė ir V. Vainoraitė). Ir iki šių dienų nė vieno Lietuvos muzikologo veikla nesulaukė tokio visuomenės dėmesio, kokį buvo pelnęs V. Venckus. 1994-ųjų spalio 24 d. Lietuvos menininkų rūmų (dabartinė Prezidentūra) Baltoji salė buvo perpildyta, kai vyko radijo klausytojų susitikimas su jų pamėgtais muzikologais V. Venckumi ir V. Gerulaičiu. Muzikologinė ir pedagoginė V. Venckaus veikla tapo dviejų diplominių darbų tema: žurnalistės S. Gedrimaitės – „Koncertas-prisiminimas“ ir jo autorius Vytautas Venckus“ (1994) bei muzikologės L. Ratkevičiūtės – „Vytautas Venckus – pedagogas ir radijo laidų vedėjas“ (2003).

Nepamiršo savo Mokytojo ir šimtai chorvedžių, teoretikų, muzikos mokytojų, kuriems V. Venckus dėstė solfedžio, harmoniją, muzikos istoriją. Buvo reiklus, griežtokas pedagogas, tačiau geranoriškas jauniems žmonėms. O jų neapgausi – suprato savo Mokytoją, nepyko už jo reiklumą. Sėkmingai išlaikę baigiamuosius egzaminus, dažnai kartu su juo savo sėkmę švęsdavo kuriame nors Vilniaus restoranų, o prieš išsiskirdami darniais balsais dar traukdavo serenadas po jo langais...

Nepamirš savo specialybės dėstytojo ir 39 muzikologai, baigę jo klasę. Jis jiems būdavo ne tik išmintingas pedagogas, bet ir jautrus vyresnis draugas, patarėjas, gelbėjęs sunkiomis akimirkomis studijų laikotarpiu. Visi jie ir švenčių, o kartais ir eilinėmis dienomis būdavo laukiami svetinguose dėstytojo namuose Gedimino prospekte netoli konservatorijos. Todėl baigdami studijas atsisveikinti su Mokytoju eidavome ne tik vieni, bet jau įsidrąsinę per mokslo metus vesdavomės ir savo artimus žmones – mamas ar antrąsias puses, tarytum norėdami jiems parodyti, su kokiu dėstytoju ir žmogumi mums teko garbė bendrauti. Ir visada jo namuose laukdavo padengtas vaišėmis stalelis, miela šypsena, komplimentai mums ir nuoširdūs pasišnekėjimai, nutraukiami smagių pakvatojimų, nes humoras, lyg ir netyčia, būtinai lydėdavo visus dėstytojo pokalbius.

Jau praėjo 10 metų, kai atsisveikinome su V. Venckumi, tačiau nevysta gėlės ant jo kapo Palangoje. Jo studentai nuoširdžiai darbuojasi ugdydami jaunuosius muzikantus ir muzikos gerbėjus visoje šalyje. O švietėjiška veikla, pradėta V. Venckaus, sėkmingai ir kūrybingai tęsiama populiariose muzikinėse V. Gerulaičio, J. Katinaitės, J. Kučinskaitės, Š. Nako, J. Mikiškaitės-Vičienės, M. Urbaičio, D. Užkuraičio ir kitų muzikologų rengiamose radijo bei TV laidose. Džiugu, kad nuo šio sezono kiekvieną trečiadienį 15.05 atnaujinama populiariųjų V. Venckaus „Koncerto-prisiminimo“ laidų transliacija per Lietuvos „Klasikos“ (antrąją) radijo programą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:08:46 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba