SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-23 nr. 624

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vytautė Markeliūnienė
Senosios ir naujosios Europos susitikimai

Muzika 
• Skambės muzika kino filmams
• Ispanijos choro repertuare – ir tango, ir populiarių miuziklų ištraukos
• Įpusėjęs radijo laidų ciklas "Garsai ir blyksniai" – internete
• Susipažinkime – "Operos vaiduoklis"
• KONCERTAI

Dailė 
• Jano Bułhako sugrįžmas1
• Vytautas Michelkevičius
Europos viešųjų erdvių tinklas
• Lucy Cotter
Menininkas viešojoje erdvėje
• Dovilė Tumpytė
Kas rašo šiuolaikinės dailės istoriją?
2
• PARODOS

Literatūra 
• Joan Acocella
Užblokuota
• VAKARAI

Teatras 
• Karas lūšnoms, taika rūmams2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Žaidimai su tiesa1
 Nekenčiu telefonų
• Retro detektyvai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Nekenčiu telefonų

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
James Dean

LNK "Snobo naktis" jau kelias savaites siūlo tikrą puotą senojo kino gurmanams. Pirmasis "The Beatles" filmas ir, ko gero, pirmasis film noir "Maltos sakalas" jau leidžia pajusti civilizuotų, kultūros tradicijas puoselėjančių televizijų dvasią. Įdomu, kas bus rudenį, kai išseks visi tiesos vampyrams skirti STT skandalai, o televizijos ims varžytis dėl lietuvio vartotojo dėmesio. Tiesą sakant, visai apie tai nenoriu galvoti, nes jau laukiu atostogų su gera knyga ir prie jūros. Atostogos kažkodėl tolsta kiekvieną dieną, bet knygų krūvelė užtat tokia, kad pats sau pavydžiu. Jei ir jūs, mieli skaitytojai, jaučiatės kaip tie eskimų kinkinio šunys, bėgantys paskui gardžiai kvepiantį dešros gabalėlį, siūlau pasinerti į seno gero kino stichiją. Jau seniai pastebėjau, kad jis turi didelę terapinę vertę, nes, pirmiausia, yra paprastesnis, naivesnis, bet kartu ir grynesnis. Nebereikia minti įvairių postmodernistinių ar psichologinių rebusų, viskas kaip ant delno, o kartu galima mėgautis niekur neišnykusia kino magija. Ateinantį ketvirtadienį (29 d., 22.35) LNK siūlo Nicholaso Ray’aus filmą "Maištas be priežasties" (1955), kuris svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai garsiausias filmas apie pirmąjį masinį kartų konfliktą. Tie jaunieji norėjo tik vieno, – kad juos mylėtų iš tikrųjų. Ir gyventi švelniame, teisingame, tikrame pasaulyje. Jų ekscesai dabar atrodo naivūs, o šokiruojantys drabužiai – odinės striukės, ritualiniai džinsai ir medvilniniai marškinėliai, turėję sukrėsti tėvus ir priversti atidžiau pažvelgti į nežinia ko norinčias atžalas – dabar jau neatsiejama jaunimo kultūros dalis. Tačiau tada tai buvo demonstratyvu, nes tėvai, kurie patyrė ir ekonominę depresiją, ir karą, siekė tik vieno – pinigų, saugios pozicijos gyvenime. Jaunuosius tai varė į neviltį, todėl jie ryždavosi įvairiems desperatiškiems gestams. Suaugusiųjų Amerikai jie neatrodė svarbūs. Vėliau toji Amerika buvo priversta pripažinti klydusi.

Geriausiai savo kartos dvasios būseną išreiškė Jamesas Deanas, netrukus po tragiškos žūties automobilio katastrofoje tapęs legenda, kurią daug vėliau dar paįvairino žinios apie kruopščiai slėptą Deano homoseksualumą. Jis suvaidino tik trijuose filmuose, o jų premjerų nesulaukė. Tačiau jis išmokė pasaulį ne tik dėvėti džinsus, bet ir suvokti savo kartos tragizmą. Nicholasas Ray’us, ne tik režisierius, bet ir Deano draugas, yra pasakęs: "Jo gyvenimo drama – prieštaravimas tarp geismo atsiduoti ir baimės atsiduoti. Šaknys glūdi vaikystėje. Kai jam buvo aštuoneri, tėvas po motinos mirties atidavė jį auklėti seneliams. Jo viduje nuolat vyksta kova tarp neapsakomo staigumo ir gilaus nepasitikėjimo." Tad nieko keista, kad būtent Deanas tapo pasakojimo apie kompleksų kamuojamą kartą protagonistu. "Maištas be priežasties" patyrė daugybę scenarijaus permainų, iš pradžių jis rėmėsi 1946 m. parašyta knyga apie jaunuolių nusikalstamumą. Tačiau Ray’ui pavyko ne tik suburti jaunus dvidešimtmečius aktorius, bet ir leisti jiems įgyvendinti filme savo mitą taip, kaip jie patys jį suvokė. Tad siužetas liovėsi buvęs svarbus, daug svarbesnės tapo detalės: tai, kad herojus negeba susitaikyti su tėvo pasyvumu, kad norint įrodyti savo vyriškumą, reikia griebtis savižudiškų automobilių lenktynių, kad pasąmonėje nokstančios psichikos problemos naikina ne tik pačius silpniausius, bet ir tuos, kurie desperatiškai nugali baimę.

Be abejo, tai nėra idealus filmas, tačiau jis tiksliai perteikia kartos dvasią, jos protestą prieš realybės konformizmą. Tai ir paskutinis baigtas Deano filmas. Jis žuvo 1956 m. filmuodamasis "Milžine". Ekrane Deanas rodė savo perdėtą jautrumą, kuris dabar atrodo gana manieringas. Tačiau kartu jis žavi savo bravūrišku nuoseklumu ir puikiu filmo ritmo jutimu, tad jo aktorystė ir dabar negali nekelti susižavėjimo.

Dar vieną etapinį filmą apie maištą taip pat parodys LNK. Tai Terence’o Mallicko, dažnai vadinamo "kino Salingeriu", 1973 m. sukurtas filmas "Blogio žemė" (28 d. 19.10), Mallicko režisūrinis debiutas, o jo pagrindas – reali 6-ojo dešimtmečio istorija apie "linksmuoliu" pramintą žudiką. Jaunasis Kitas (Martin Sheen), beje, pavyzdžiu laiko būtent Jameso Deano sukurtus personažus. Su penkiolikmete Hole (Sissy Spacek), iš meilės Kitui nužudžiusia net savo tėvą, jie keliauja po Ameriką iš paskos palikdami kruviną šleifą. Režisierių gal ne tiek domino prievartos prigimtis, kiek jaunų ir savaip romantiškų personažų santykiai, jų savotiškas egzistavimas už bet kokių gėrio ir blogio ar moralinių normų ribų. Vėliau tokiems herojams Davidas Lynchas savo "Laukinėse širdyse" jau suteiks mito atspalvį, kaip ir Quentinas Tarantino, parašęs Oliveriui Stone’ui filmo "Gimę žudyti" scenarijų… Tačiau visada įdomu pažvelgti į ištakas, o Mallickas bene pirmasis pasakodamas apie jaunus žmones sukūrė tokią niūrią nevilties atmosferą, palygino negyvą nevaisingą žemę su savo veikėjų veidais, pripildė filmą keistų neįprastų dialogų, taip pat turėjusių įtakos kino raidai.

Ši savaitė nepašykštės ir kitokių meilės istorijų. Richardo Eyre’o filmo "Airis" (LNK, 26 d. 19.10) herojai – rašytoja, filosofė Iris Murdoch ir jos vyras – garsus literatūrologas. Po žmonos mirties jis parašė knygą, kuri ir tapo filmo pagrindu. Murdoch sirgo Alzheimerio liga, tad filmas neišvengiamai verčia susimąstyti apie tai, kas vis dėlto yra ta žmogaus paslaptis, kūrybos mįslė, jei žiauri liga paverčia jį žemesniu už žolę, nesamoninga, degradavusia būtybe. Filmas man pasirodė pernelyg gremėzdiškas, bet puikioms aktorėms Kate Winslet (rašytoja jaunystėje) ir Judi Dench (Murdoch paskutiniais gyvenimo metais) užteko talento, kad jų herojė ilgam išliktų atmintyje.

Nenustebkite, bet filmas "Bučinys" (LNK, 25 d. 21.25) taip pat turi garsių literatūrinių sąsajų. Mat scenaristas Richardas LaGravenese savo režisūriniam debiutui apie gerokai suaugusius, bet vis dar meilės besiilginčius žmones pasirinko kelių Antono Čechovo novelių siužetus (šiomis dienomis minimas rašytojo mirties šimtmetis). Kaip jie atrodys perkelti į šių dienų Ameriką ir suvaidinti Holly Hunter, Danny De Vito bei masyviosios Queen Latifah, pamatysite patys.

Neliks nuskriausti ir kriminalinių istorijų mėgėjai, prie kurių save priskiriu ir aš. Mėgstu įvairiausius trilerius, tačiau neseniai iš kino platintojų sužinojau, kad lietuviai į šio žanro filmus masiškai nevaikšto. Tėtušis Freudas tai paaiškintų geriau, bet mano kukliu įsitikinimu, tauta dar neišmoko sublimuoti savo baimių ir kompleksų rafinuotais trileriais, jai daugiau malonumo teikia slapta įrašyti milijonierių ir parlamentarų pokalbiai telefonu ir jų vartojamas banditiškas slengas. Viktoras Uspaskichas žino, ką daro.

Williamo Friedkino "Geismas" (LNK, 27 d. 23.35) – tai erotinis trileris, o pagrindine įtariamąja dėl meno maršando (žinau, lietuviškai tokio termino dar nėra, verčiamės "galeristais" ar "galerininkais", nors šis žodis man visada primena galeras, o ne galerijas) mirties tampa psichologė, kurią suvaidino gražioji Linda Fiorentino. Žodžiu, visai tinkamas filmas vienišam vakarui.

Siūlyčiau nepamiršti ir psichologinio trilerio žanro klasiko Alano J. Pakulos 1990 m. sukurto filmo "Pripažintas nekaltu" (LNK, 25 d. 19.05). Čia taip pat susipina meilė ir mirtis, juolab kad vienas įtariamųjų pats yra ir persekiotojas. Harrisonas Fordas vaidino ne viename Pakulos filme. Matyt, ir jį traukė visada režisieriaus kūriniuose tvyranti paslaptis.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:08:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba