SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-23 nr. 624

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vytautė Markeliūnienė
Senosios ir naujosios Europos susitikimai

Muzika 
• Skambės muzika kino filmams
• Ispanijos choro repertuare – ir tango, ir populiarių miuziklų ištraukos
• Įpusėjęs radijo laidų ciklas "Garsai ir blyksniai" – internete
• Susipažinkime – "Operos vaiduoklis"
• KONCERTAI

Dailė 
• Jano Bułhako sugrįžmas1
• Vytautas Michelkevičius
Europos viešųjų erdvių tinklas
• Lucy Cotter
Menininkas viešojoje erdvėje
• Dovilė Tumpytė
Kas rašo šiuolaikinės dailės istoriją?
2
• PARODOS

Literatūra 
• Joan Acocella
Užblokuota
• VAKARAI

Teatras 
• Karas lūšnoms, taika rūmams2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Žaidimai su tiesa1
• Nekenčiu telefonų
• Retro detektyvai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Žaidimai su tiesa

Dokumentinio kino bumas

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Karo rūkas"

Michaelo Moore’o filmas "Farenheitas 9/11" žadina diskusijas ne tik JAV. Jam pasirodžius Prancūzijos ekranuose, filmo vertintojai taip pat pasidalijo į kelias stovyklas. Prieš filmą išleidžiant į Lenkijos ekranus, Varšuvoje buvo surengta speciali peržiūra žiniasklaidai ir politikams. Čia irgi neapsieita be diskusijų.

Dokumentinio kino kūrėjai iki šiol tik aprašinėjo pasaulį. Jie turi daug daugiau ambicijų, nes nori pakeisti pasaulį. Taip teigia vokiečių žurnalas "Der Spiegel". Straipsnį spausdiname sutrumpintą.

Penktadienį, birželio 25 d., nuolat suprakaitavęs, storas vyriškis susivėlusia barzda išgyveno didžiausią savo gyvenimo triumfą: praėjus penkioms savaitėms po apdovanojimo Kanų "Auksine palmės šakele" filmas "Farenheitas 9/11" atsidūrė Amerikos ekranuose. Jo kopijų skaičius buvo rekordinis net 868. Busho šalininkai ir Moore’o, priešai pasak "The Washington Post", lyginę režisierių su nacių propagandos ministru Goebbelsu, bergždžiai kovojo prieš filmo rodymą rinkimų kampanijos metu. Jau pirmą rodymo dieną filmas sumušė populiarumo rekordus, o premjeriniuose seansuose dalyvavo kino pasaulio įžymybės Glenn Close, Richardas Gere’as ir Leonardo DiCaprio.

Regis, Moore’o ataka prieš Busho administraciją suskaldė amerikiečių visuomenę kaip joks kitas kūrinys anksčiau. Kai Madonna įkalbinėjo amerikiečius pasižiūrėti filmą "Farenheitas 9/11", probušiškai nusiteikusi organizacija "Move America Forward" ragino savo šalininkus boikuotuoti kino teatrus, kuriuose bus rodomas šis filmas.

Greičiausiai "Farenheitas 9/11" sumuš ir ankstesnio Moore’o filmo "Kolombaino boulingas" ("Bowling for Colombine") rekordą. Šis filmas pasakojo apie beprotišką amerikiečių siekį turėti ginklą ir visame pasaulyje uždirbo per 50 milijonų dolerių.

Į vokiečių kino teatrus naujausias Moore’o filmas pateks liepos pabaigoje, pagaminta net 200 kopijų. Jo platintojai tvirtina, kad tai didžiausia vokiška dokumentinio filmo premjera.

Pragariškos lenktynės

Dokumentiniai filmai dabar populiarūs tarp žiūrovų kaip niekada anksčiau. Režisieriaus Morgano Spurlocko filmas "Superdidelis Aš" ("Super Size Me") – ataka prieš "McDonaldo" koncerną – ne vieną savaitę išsilaikė tarp dešimties labiausiai žiūrimų JAV filmų, kaip ir neregėtos sėkmės sulaukęs Errolo Morriso "Karo rūkas" ("The Fog of War", "Oskaras" geriausiam 2003 m. dokumentiniam filmui) – biografinis filmas apie buvusį JAV gynybos sekretorių Robertą S. McNamarą. 2003 m. rekordas greičiausiai bus sumuštas, nors pernai dokumentiniai filmai JAV uždirbo 49,2 milijonus dolerių. Galima palyginti: 1998-aisiais dokumentikai teko tik 7,6 milijonai dolerių.

Regis, ir Europos kinomanai pradeda atrasti realybės narkotikus. Vien tik Prancūzijoje Nicola Philibert’o filmą "Būti ir turėti" ("Źtre et avoir") apie mažą provincijos mokyklėlę pasižiūrėjo 1,5 milijono žiūrovų, o Andy Byatto ir Alastairo Fothegillos filmas "Vandenyno gelmėse" ("Deep Blue") šiemet Vokietijoje sutraukė 750 tūkstančių žiūrovų. Netrukus Vokietijos ekranuose pasirodys kritikų išgirtas Andreso Veielio filmas. Režisierius yra pelnęs ne vieną apdovanojimą už filmą "Juodoji VFR dėžė" ("Black Box BRD"), pasakojusį apie RAF teroristų grupę. Naujasis jo filmas "Vaidybos įaistrinti" ("Die Spielwutigen") – apie jaunus aktorius. Kitas vokiečių dokumentininkas Pepe Danquartas žavi žiūrovus drastišku filmu "Pragariškos lenktynės" ("Hollentour") apie "Tour de France", o Miuncheno kino mokyklos auklėtiniai, jauni režisieriai Byambasurenas Davaa ir Luigi Falorni savo poetiniu filmu "Sakmė apie raudantį kupranugarį", kurio veiksmas vyksta Mongolijoje (šiemet rodytas "Kino pavasario" programoje), ateiti į kino teatrus sugundė per 240 tūkstančių žiūrovų. Filmą pavyko parduoti į užsienį, net JAV.

Tiesos filtrai

Vieną dokumentinio kino bumo priežasčių kino specialistai įžvelgia tame, jog didieji kino hitai "Matrica", "Žiedų valdovas" ir net "Šrekas 2" kviečia žiūrovus į vis tolimesnes vietas, ir juos tai jau šiek tiek pradeda varginti.

Kompiuteriu sukurtuose dirbtiniuose Holivudo pasauliuose viskas įmanoma. Tačiau žiūrovai vis dažniau savęs klausia: "Kas yra tikra?" Todėl toks sėkmingas buvo dokumentinis filmas "Vandenyno gelmėse", pasirodęs ekranuose iškart po kompiuterinės animacijos "Žuviukas Nemo". Žuviuko fanams greičiausiai norėjosi sužinoti, kaip iš tikrųjų atrodo vandenyno gelmė.

Tačiau yra ir kita dabartinio susižavėjimo dokumentiniais filmais priežastis: daugelis žmonių (bent jau JAV) nebetiki tuo, ką mato per televiziją. Po rugsėjo 11-osios įvykių žiūrovai jaučiasi nepakankamai informuoti, arba informuoti vienpusiškai, tendencingai.

Savo filmo reikmėms mėnesį maitinęsis vien tik "McDonaldo" restoranuose Morganas Spurlockas sako: "Žmonės ieško tiesos. JAV žinios yra smarkiai filtruojamos, ypač kai rodomas karas Irake. Nebegalima pasitikėti tuo, ką sako televizija". Taigi tas, kuris nori būti gerai informuotas, turi eiti į kino teatrą vadovaudamasis taisykle: "Nusipirk sau kelias valandas tiesos".

Tačiau ar žiūrovai iš tikrųjų kine ieško žinių apie pasaulį, ar veikiau trokšta nuo jo pabėgti? Ne vienas amerikietis, filme "Superdidelis Aš" žiūrintis į savo storulius tėvynainius, iš tikrųjų ekrane tarsi veidrodyje mato save. Šia prasme dokumentinis kinas funkcionuoja panašiai kaip televizija, tokiomis programomis kaip "Big Brother" ar kitais "realybės" šou patenkinanti žiūrovų poreikį pasinerti į neva autentišką tikrovę ir slapta stebėti žmones, sprendžiančius įprastas kasdienes problemas.

iliustracija
Michael Moore

Šiais fikcijos antplūdžio laikais gal tik tiesa daugeliui žmonių gali sukelti tikrą siaubą. Kai kurie nauji dokumentiniai filmai leidžia žmonėms tikroviškai išgyventi ekrane rodomus įvykius. "Kam pavyks visa tai išgyventi?" – klausia "Pragariškų lenktynių" žiūrovai. Sportininkai čia rodomi ne kaip superdidvyriai, bet kaip sunkiai dirbantys žmonės, turintys atlikti ypatingai varginančią užduotį. Būtent todėl žiūrovai ir gali su jais susitapatinti.

Diskusija apie tai, ar filmų kūrėjai fiksuoja tikrovę, ar kuria savo pasaulį, yra tokia pat sena kaip kinas. XIX a. pabaigoje broliai Lumičre’ai nukreipė kamerą į fabriką paliekančius darbininkus, o po kurio laiko Georges’as Meliesas pasiuntė žiūrovus į kosmosą, rodydamas jiems Jules’o Verne’o "Kelionės į Mėnulį" ekranizaciją. Tačiau tikslus atskyrimas ir tada buvo iliuzinis, nes vien kameros buvimas šalia jau reiškia įsikišimą į tikrovę.

Pakeista tikrovė

Per pastaruosius dešimt metų susimaišė vaidybinių ir dokumentinių filmų kūrėjų naudojamos išraiškos ir estetinės priemonės. Larso von Triero ir jo draugų sukurtas "Dogmos ’95" judėjimas sistemingai rodė judančius, neaiškius, neryškius vaizdus. Tai, ko kartais sunku išvengti dokumentiniame filme, čia buvo sąmoningai naudojama vaidybinių filmų režisierių. Taip jie siekė sukelti didesnį savo filmų autentiškumo įspūdį.

Šias priemones perėmė ir Holivudas. Paprasčiausiomis priemonėmis už varganus 35 tūkstančius dolerių sukurtas filmas "Bleiro raganos projektas" (1999), kur kamera seka kelis po miško tankmę besiblaškančius paauglius, o visuma primena iš atostogų kelionių parsivežtą filmuką, iki šiol yra vienas pelningiausių filmų per visą kino istoriją. Neryškūs, paprasti vaizdai sukuria žiūrovams tiesioginio tikrovės stebėjimo įspūdį.

Kartu ir dokumentiniai filmai mokosi iš vaidybinių, kaip sužadinti žiūrovų susidomėjimą. Dokumentinių filmų kūrėjai augina įtampą ir ieško dramatiškų susidūrimų. Kai filme "Farenheitas 9/11" Moore’as nužudyto kareivio motiną išsiunčia į Vašingtoną, atrodo, tarsi ji vyktų į priešų šalį.

Filme "Karo rūkas" žiūrovui susidaro įspūdis, kad jis žiūri tiesiai į akis tariamam blogio įsikūnijimui. Errolas Morrisas savo filme portretuoja vieną kontroversiškiausių XX a. amerikiečių politikų, 1961–1968 m. JAV gynybos sekretorių Robertą S. McNamarą.

Aštuoniasdešimt aštuonerių metų politikas davė 23 valandų interviu filmo kūrėjams. McNamara savo karjeros viršūnėje buvo vadinamas "Mac the Knife". Morrisui jis pasakoja apie laikus, kai II pasaulinio karo metais buvo kareivis, apie tai, kaip dirbo vadybininku Fordo automobilių gamykloje, bet pirmiausia – apie vaidmenį, kurį suvaidino Vietnamo karo metais.

Morrisas šio interviu fragmentus montuoja su Baltųjų rūmų garso įrašais ir su nedaugeliui matyta istorine kino kronika. Tačiau sensacija "Karo rūkas" pirmiausia yra todėl, kad savikritiški McNamaros pasisakymai apie karui vadovaujančių politikų ir karo vadų arogantiškumą gali būti suprasti kaip kandūs dabartinės amerikiečių užsienio politikos komentarai. Nors interviu su McNamara Morrisas nufilmavo dar 2001 m., o Busho pavardė jame nenuskamba nė karto, McNamaros apmąstymai gali sukelti abejonių net patiems ištikimiausiems Busho šalininkams.

Garsiai rėkiant

Dauguma naujų dokumentinių filmų – populistiniai kūriniai ir gerąja, ir blogąja prasme. Jų kūrėjai pasitelkia humorą, kad pasaldytų karčią pamokymų piliulę. Jie prisitaiko ir prie naujų žiūrovų įpročių, siūlydami jiems vizualinį skiautinį. Tačiau toks montažas neblaško žiūrovų, net atvirkščiai – jis padeda maksimaliai susikoncentruoti ir perimti kuo daugiau informacijos.

Moore’as ir Spurlockas tikina, kad jie stoja ginti mažo žmogaus, kad nori jam parodyti, kas iš tikrųjų yra jo priešas. Jie supriešina atskirą žmogų ir supergalybę, nesvarbu, ar kalbama apie Baltuosius rūmus, ar apie "McDonaldo" restoranus.

Tie filmai – reakcija į bejėgiškumo jausmą, kurį daugumai žmonių sukelia pati valstybė ar didieji koncernai. Filme "Superdidelis Aš" "McDonaldo" vadybininkai vadinami benkartais, tad akivaizdu, kad šie filmai tokie populiarūs dar ir todėl, kad kalba su žiūrovais tarsi per megafoną. Riba tarp dokumentinio ir propagandinio filmo labai trapi. Moore’as ragina atsisakyti Busho, Morrisas tikina, kad nebūna teisingų karų, Spurlockas aiškina, kad nereikia valgyti greito maisto restoranuose. Spurlockas mano, kad "filmas privalo užimti tam tikrą poziciją, reprezentuoti kokią nors konkrečią nuomonę."

Naujųjų dokumentinių filmų išeities taškas nėra paprastas noras parodyti pasaulį tokį, koks jis yra. Filmai turi tą pasaulį keisti. Po filmo "Superdidelis Aš" "McDonaldo" atstovai pareiškė, kad išima iš amerikietiško valgiaraščio ypač dideles porcijas.

Tačiau ar Michaelo Moore’o filmas prisidės prie Busho išsikraustymo iš Baltųjų rūmų (ar padės jam pasilikti juose antrai kadencijai), kažin ar sužinosime ir po lapkričio mėnesį įvyksiančių rinkimų.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:08:32 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba