SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-23 nr. 624

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vytautė Markeliūnienė
Senosios ir naujosios Europos susitikimai

Muzika 
• Skambės muzika kino filmams
• Ispanijos choro repertuare – ir tango, ir populiarių miuziklų ištraukos
• Įpusėjęs radijo laidų ciklas "Garsai ir blyksniai" – internete
• Susipažinkime – "Operos vaiduoklis"
• KONCERTAI

Dailė 
• Jano Bułhako sugrįžmas1
• Vytautas Michelkevičius
Europos viešųjų erdvių tinklas
• Lucy Cotter
Menininkas viešojoje erdvėje
 Dovilė Tumpytė
Kas rašo šiuolaikinės dailės istoriją?
2
• PARODOS

Literatūra 
• Joan Acocella
Užblokuota
• VAKARAI

Teatras 
• Karas lūšnoms, taika rūmams2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Žaidimai su tiesa1
• Nekenčiu telefonų
• Retro detektyvai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kas rašo šiuolaikinės dailės istoriją?

Dovilė Tumpytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Donatas Jankauskas. "Mamutas". Projektas "Sau ir kitiems". 1995 m.

Nomedos ir Gedimino Urbonų inicijuotas projektas "tvv.plotas" (1999 m.) kaip vieną svarbiausių gvildeno institucijos klausimą: "Tradicinė muziejaus erdvė, fondai, meno centrai, kuratoriai, ekspertai, organizatoriai, nusipelnę menininkai – tai institucija. Institucija apibrėžia ir įvardija tai, kas yra menas", – rašoma projekto dokumentuose mėginant apibrėžti, kokia yra naujo tipo institucija. Kęstutis Kuizinas sakė, kad ŠMC yra vienintelė institucija, palaikanti šiuolaikinį meną (iš "tvv.ploto" videomedžiagos). Pastaraisiais metais šiuolaikinio meno diskursas kiek pasikeitė – atsirado naujų nepriklausomų iniciatyvų. Tačiau ŠMC autoriteto niekas nebando neigti ar griauti – jis vis dar lieka stipriausia meno diskursą formuojanti institucija, su kurios produkcija susijęs nemažas menininkų, kuratorių, organizatorių, kritikų etc. tinklas. Šios institucijos galioje yra hierarchijos nustatymas ir legitimavimas (prisiminkime parodą "Lietuvos dailė: 10 metų"), taigi ir meno istorijos rašymas.

Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (TMKS) paroda kuruota menininko ir ŠMC kuratoriaus Deimanto Narkevičiaus. Taigi viskas, kas yra parodoje, įrašyta į šiuolaikinio meno istoriją: neinstitucinis menas legitimuojamas didžiausią galią šiuo metu turinčioje meno institucijoje. Gal kiek dirbtinai didinu priešpriešą, nes jos praktiškai niekada nė nebuvo. Dauguma TMKS ankstyvųjų projektų buvo daromi su ŠMC "palaiminimu", t.y. jų nuostatos šiuolaikinio meno atžvilgiu sutapo ar bent buvo panašios (o tai niekada ir nebuvo slepiama). Jei ir buvo kovojama su institucija, tai greičiau idėjiškai nei realiai (ŠMC ir TMKS buvo vienoje barikadų pusėje, LDS – kitoje).

"Neinstitucinę dešimtmečio veiklą" vargiai pavadintum neinstitucine. Čia, manau, susiduriame su "drakono efektu", ir ratas užsidaro. "Maištininkas žino. Šlovė drakonui" – toks transparantinis Aurelijaus Andziulio darbas buvo eksponuotas Donato Jankausko kuruojamame "Gatvės meno festivalyje" Telšiuose. Senasis drakonas šiek tiek nukaršo ir nebeatitiko jaunų menininkų mąstymo, siekių, pozicijų, todėl natūraliai pradėjo formuotis jaunesnis provakarietiškas neoliberalus drakonas, kurį kada nors vėl pakeis kitas. Institucinis – nebūtinai susijęs su administracine sistema. Tai gali būti ir diskurso institucija: institucija gali būti bet kas, kas turi galią formuoti/valdyti/rašyti (šiuo atveju – šiuolaikinio meno istoriją).

TMKS susikūrė (oficialiai buvo įregistruota) 1998 m., atnaujinus ir papildžius buvusią "Metastudijos" komandą Menininkų-kuratorių branduolys formavosi dešimtmečio pradžioje, A. Lankelis (daugiausia TMKS parodų surengęs kuratorius) bei A. Novickas vieni pirmųjų Vilniuje pradėjo rengti parodas neinstitucinėje erdvėje, specifinės vietos ir viešojo meno projektus.

Kita vertus, priešprieša instituciniam diskursui buvo formuluojama jau ankstyvuosiuose projektuose. Neinstitucinio meno pradžią retrospektyvinėje dokumentinėje parodoje žymi projektas "Banginio pilve" (1995 m.). Tai buvo pirmas didesnis meno, išsiveržusio iš "baltojo kubo" sienų, reiškinys (neskaitant Mindaugo Navako skulptūrinių intervencijų, "Post Ars" ir "Žalio lapo" akcijų, performansų mieste, žemės meno; jų veikla įsibėgėjo dar Sąjūdžio metais ar netrukus po nepriklausomybės atgavimo). Projektą realizavo "1994 m. balandžio 1 d. Teisingumo ministerijoje užregistruota labai skirtingus menininkus vienijanti nauja kūrybinė sąjunga "Metastudija". Šių kūrėjų meninė veikla nebūtinai "sutilpo" į tradicinių meno šakų (tapyba, skulptūra, keramika, tekstilė ir t.t.) skirstymo klasifikaciją" (iš ŠMC parodos informacijos). Grupė menininkų, pasivadinusių "Geromis blogybėmis", parodą surengė tuometiniame Šiaurės miestelyje – apleistame buvusių kultūros namų pastate. Tuomet tai buvo akivaizdžiai išskirtinis žingsnis meno eksponavimo praktikoje – alternatyva tiek LDS, tiek ŠMC institucinei meno politikai. Sandra Skurvidaitė, tuomet dar Vilniaus dailės akademijos studentė, pradedanti aktyviai dalyvauti meno kritikos ir kuratorinėje veikloje, klausė, nuo ko bėgo į Šiaurės miestelį "Geros blogybės"? "Tikriausiai jie bandė išvengti ir buvusios kultūros, ir pseudokultūros, ir oficiozinės kultūros, nenorėdami savo parodą instituciškai apiforminti ar "įcentruoti", pateikdami meninį veiksmą. Ši vieta tiko labiau nei įprastinės parodų salės dar ir todėl, kad ji suteikė parodai daugybę specifinių prasmių ir tapo neatskiriama meninio veiksmo dalimi…" ("Kirminas ir moliūgas sovietinės armijos kino salės tamsoje – "Banginio pilve"). Buvo siekiama ne meno reprezentacijos, o tikro meno veiksmo, nepriklausomo nuo institucijų (šiuo atveju – formalių) ideologijos prieskonio, kuris neišvengiamas jose rodomam menui: "Šį sykį "Banginio pilvas" atsidūrė beveik tyruose, tačiau pats jo atsiradimas buvo iššūkis, parodęs, kad grynas meninis veiksmas, net neakcentuotas jo alternatyvumas yra daug svarbesnis už institucinį šurmulį. O iš tikrųjų jie juk niekaip negali gyvuoti vienas be kito..." (S. Skurvidaitė). Dar po penkerių metų A. Lankelio kuruojamame projekte "Butas’99" buvo išsakytos panašios pozicijos institucijos atžvilgiu: "Darbus vienija vieta – gyvenamasis butas. Butas – labai asmeniška vieta. Darbų asmeniškumo neužgoš meną reprezentuojančios įstaigos "autoritetas" ir institucionalumas… Kiekvienas projektas gyvuos autonomiškai, todėl nėra reikalo derintis prie kitų darbų, parodos koncepcijos, kuratoriaus įnorių..." (iš projekto "Butas’99" pranešimo). Menininkas-kuratorius išsako nepasitenkinimą esama situacija, kai menininkas suvokiamas tarsi marionetė kuratoriaus/institucijos rankose, jo norų ir įgeidžių tenkintojas. Prabylama apie socialinį menininko statusą, o institucija to tikriausiai niekada nedarytų, nes iš dalies tai ir jos pačios atsakomybės reikalas: "Šiuolaikinis nepramoginis ir nereprezentacinis menas yra visuomenės dėmesio periferijoje. Menininkas yra atsidūręs žemiausiame socialiniame visuomenės sluoksnyje. Tai kartais atsispindi ir jų gyvenamose vietose, todėl tokioje vietoje įrengti darbai gali turėti ir socialinį atspalvį, o taip pat kelti klausimus apie visuomenės vertybinę orientaciją..." (Lankelis). Menininkai ištroškę kūrybinės laisvės, socialinių garantijų ir pagarbos – atsiranda (pseudo)opozicija galia disponuojančiai institucijai.

iliustracija
Paulina Eglė Pukytė. "Geismų troleibusas Nr. 3". Projektas "Identifikacija". 1999 m.

Kadangi TMKS yra patalpų neturinti Lietuvos menui reikšmingo diskurso institucija, pagrindine jos raiškos sfera tampa viešoji erdvė. "Neinstitucinės veiklos dešimtmečio" parodoje pabrėžtinai akcentuojama TMKS veikla, probėkšmais pristatant kitus neinstitucinius projektus. Jiems pritrūko ir kritikos tekstų, ir monitorių. Taigi, sąjunga nubrėžė savo projektų bei juose keliamų idėjų gaires: kas jiems yra ar buvo svarbu ir kokiomis strategijomis vadovautasi. Galima išskirti kelias projektų rūšis pagal jų rengimo vietą bei pobūdį.

Parodoje dominuoja viešojo meno projektai mieste. Paprastai tai būdavo meno objektų instaliacijos-intervencijos į miesto erdves (gatves, kiemus, skverus ir pan.), komunikuojančios su specifiniu vietos kontekstu, istorija, praeitimi ("Skulptūra senamiestyje", 1994; "Kasdienybės kalba", 1995). Tai ženklai mieste, leidžiantys pastebėti parankius, dėl įpratimo neužkliudančius žvilgsnio dalykus. "Ženklai mieste" (2000 m.) – taip vadinosi ir paskutinis D. Jankausko rengtas gatvės meno festivalio projektas Telšiuose. Ten, skirtingai nei Vilniuje, projektas buvo kitaip reikšmingas. Virginijus Kinčinaitis, apniktas kiek utopinių idėjų, rašė: "nepaisant gilių vietos meninių tradicijų, būtent šie festivaliai Telšiams suteikia ypatingą atmosferą ir bent vieną vasaros mėnesį integruoja Telšius į aktualaus šiuolaikinio meno kontekstą. Pasvajokime – jei kiekvienas gabus ir veiklus menininkas surengtų gimtajame krašte bent vieną panašaus pobūdžio meninį projektą, Lietuva akimirksniu taptų didžiulė šiuolaikinio meno laboratorija." Neinstitucinė veikla prisidėjo ir prie centro–periferijos opozicijos mene sušvelninimo. Šiuolaikinės komunikacijos ir įtaigos taktiką pasitelkė "Šiuolaikinio meno paroda ant reklaminių stovų" (2001 m.). Pirmą kartą Lietuvoje buvo išnaudoti reklamos teikiami privalumai – jos vietoje patalpinti menininkų darbai, reflektuojantys aktualias mikro ir makro socialines, politines problemas.

Vienas iš įdomesnių projektų viešojoje erdvėje – "Identifikacija", kuruotas Laimos Kreivytės, Kosto Bogdano ir Roko Dovydėno – vyko Vilniaus troleibusuose. Troleibusai tapo menininkų instaliacijų ir akcijų vieta. Paraleliai meniniam vyksmui buvo atliktas sociologinis tyrimas – tyrinėjamas meno buvimo visuomenėje poreikis. Projekto metu atsitiktinės atrankos būdu Vilniaus miesto gyventojams buvo išsiuntinėti troleibusų bilietai su "Identifikacijos" maršrutų nuorodomis. Meno maršrutų keleiviai vėliau buvo klausinėjami, ką mano apie tokį įvykį, ar patiko akcija, iš kur sužinojo apie renginį, ar lankosi parodose, ar kalbasi šeimose apie meną, ar kada nors norėjo tapti menininku ir kas turėtų remti meną (Algės Andriulytės parengtos apklausos statistiką galima rasti TKMS parodoje).

Kita meno projektų įgyvendinimo vieta – apleisti pastatai arba meno institucijos statuso dar neturinčios vietos. Tokie projektai – jau minėtas "Banginio pilvas" (1995), "Užmiršta dabartis" (1996), "Būti naudingam" (2000), "Šviesa" (2001). Kiekviename atsiranda, be abejo, vis kitokių žiūros taškų ir aktualizuojama kokia nors nauja problema. Pastarajame projekte svarbus ne tiek meno kūrinys, kiek galimybė dalyvauti pačiame meno kūrimo procese ar tiesiog bendrauti (čia nebelieka meno elitizmo konotacijų). Pasitvirtina A. Lankelio nuomonė, kad meno funkcija – suartinti žmones (tai būdinga daugeliui neinstitucinio meno projektų).

Šiuo požiūriu unikalus NU&GU projektas "tvv.plotas", rodytas Lietuvos televizijos bei turėjęs internetinę konferencijų svetainę. Meno problematika tapo itin vieša ir pasiekiama visai Lietuvai, "tvv.plotas" tapo diskusijų plotu: diskutuota apie institucijos (ne)svarbumą ir kitimą, menines praktikas, meno idėjų aktualijas, menininkus ir jų vaikus, eksperimentuota menu televizijos eteryje.

"Involved" – pastarųjų metų projektas. Daugelis jo dalyvių – tie patys meno žmonės. Kol kas tai vienintelis nuolat aktyviai vykstantis multimedijinis projektas, neturintis ypatingų meninių pretenzijų ir siekiantis būti tarpdisciplininiu – menas kaip nesureikšmintas kasdienybės įvykis.

"Esminė "Involved" projektų ypatybė yra meno, mokslo bei publicistikos išraiškos priemonių apjungimas ir pristatymas neformalioje erdvėje, kur lankytojai patys gali tapti aktyviais projekto dalyviais arba tiesiog turiningai praleisti laisvalaikį. Todėl projekto įgyvendinimui sąmoningai pasirenkama baro bei interneto erdvė, o informacija pateikiama ne kaip baigtinis ir neginčytinas rezultatas, bet kaip socialinio sąmoningumo ir saviraiškos stimulas. "Involved" dėmesys sutelktas į patį kūrimo procesą – įvairių sričių išsilavinusių aktyvių žmonių bendravimą ir bendradarbiavimą. (www.involved.lt).

Šiandieninė meno terpė yra atvira įvairiems eksperimentams ir praktikoms. Tačiau kad jie taptų pripažinta veikla (ar tai vis dar svarbu?), reikalingas institucinis patvirtinimas. Kaip tapti involved?

 

Skaitytojų vertinimai


3707. perspektyva2004-07-27 08:35
izanga i karijotiskes-ten nors nealergiski praeiciai

15248. kasandra :-( 2008-10-20 16:28
siaubas straipsnis labai blogas tokio blogo straipsnio neesu skaičiusi nuo 1997 metų

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:08:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba