SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-13 nr. 601

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Jakeliūnaitė
Piešimas dūmais
10
• Didžiausia Vilniaus galerija3
• Kultūros plėtros perspektyvos

Muzika 
• Muzikos spektras knygų mugėje
• Jūratė Terleckaitė
Britų šiuolaikinio šokio mugėje
• Klarnetininkas Algirdas Budrys mini kūrybinės veiklos sukaktį1
• Vilniuje koncertuos Skandinavijos trombonų trio
• "Kaukių balius" su Badri Maisuradze
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Linda Nochlin
Nauji seno šuns triukai: tapybos sugrįžimas
4
• Živilė Ambrasaitė
Mieliausias darbas
• Viktorija Ryžovaitė
Pažintis su kūryba
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Iš spektaklio paraščių
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• "Kino pavasaris" = "Vilniaus pavasaris"?2
• Živilė Pipinytė
Berlinalė juda finišo link
• Valentinoms ir Valentinams
• Lietuvių kino gražuolės
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Seksbombos laikai2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Seksbombos laikai

[skaityti komentarus]

iliustracija
Audrey Hepburn herojė Holi prie Tifani parduotuvės vitrinos ("Pusryčiai pas Tifani")

Kaip keitėsi visuomenės estetinės normos po Antrojo pasaulinio karo? Apie tai žurnale "L’Express" kalba kino istorikas Laurent’as Gervereau.

Apie ką svajoja moterys po karo? Išgyvenusios pasaulį sukrėtusį košmarą, turbūt mažiau rūpinasi savo išvaizda?

Priešingai. 1947 m. Paryžiuje Christianas Dioras radikaliai pakeičia madą ir sukuria new look, supermoterišką stilių. Jo simbolis – per liemenį suveržta suknelė su plačiu, iššaukiančiai ilgu, turint galvoje nepritekliaus laikus, sijonu. Daugeliui tokia krūtis ir klubus išryškinanti figūra atrodo tiesiog begėdiška. Kino kronikoje net užfiksuota, kaip Dioro stiliumi vilkinčios moterys užkabinėjamos gatvėje. Bet jos dabinasi, prisimena kojines, makiažą, manikiūrą. Užrašai muziejuose skelbia, kad lankytojos su smailiakulniais bateliais neįleidžiamos, nes tokie bateliai gadina parketą, tačiau new look atgaivina gyvenimo meną. Šis stilius tampa paryžietės įvaizdžiu tikrąja to žodžio prasme.

Ar pabrėžiamas moteriškumas buvo bandymas pamiršti karo baisumus?

Po išvadavimo pasaulis po truputį keičiasi. Žmonės nebenori skurdo ir maisto kortelių. Jie nori sotintis, juoktis ir linksmintis. Ir šiuos norus gerai atspindi filmai. Ketvirtajame dešimtmetyje Marlene Dietrich pašalino protinius dantis, kad skruostai atrodytų labiau įkritę. Po 1945-ųjų estetiniai kanonai iš esmės pasikeičia. Ekranuose pasirodo jaunos, iš pieno plaukusios žvaigždės. Turiu galvoje Silvaną Mangano Giusepe’s De Santiso filme "Kartūs ryžiai" (1949), Marilyn Monroe Howardo Hawkso filme "Džentelmenai renkasi blondines" (1953) arba italų kino žvaigždes Sophią Loren ar Giną Lollobrigidą. O kur dar daugybė fotomodelių, kurių atvaizdais nukabinėtos internatų ir kareivinių sienos, kurių gausu reklamose. Šios gundančios ir sykiu motiniškos moterys veikia raminamai, nes įkūnija harmoniją. Drabužių išryškintos aptakios formos pabrėžia jų sveikatą.

Sociologas Edgaras Morinas rašė, kad mes, vakariečiai, grožį suvokiame pirmiausia vizualiai. Tačiau po karo grožio kanonus apibrėžia, regis, jau ne tapyba, o kinas…

Kino pramonė intensyviai augo jau 3-iajame dešimtmetyje, bet apogėjų pasiekė 6-ajame, kai atsirado gausybė kino salių. Tai – Holivudo aukso amžius. Kinas pelno neturintį sau lygių populiarumą pasaulyje ir užgožia kitas meno šakas. Žmonės ištroškę pramogų, ir Holivudo sapnų fabrikas, tenkindamas šiuos norus, gamina romantiškas komedijas. Aktorės privalo atitikti amerikietiškąjį grožio idealą, net jei reikėtų pakeisti jų išvaizdą. Jos turi būti gundančios blondinės, turi simbolizuoti nerūpestingumą ir dvasinę pusiausvyrą. Marilyn, karjeros pradžioje nuoga pozavusi nuotraukoms kalendoriuose, pirmoji patiria tokią metamorfozę. Tamsiaplaukė mergina tampa ryškia blondine ir sukuria vyrų geidžiamos herojės stereotipą. Tyra, bet gundanti, temperamentinga, bet vaikiška, ji ir šiandien lieka nenugalimo grožio įvaizdžiu.

Sakote, vaikiška. Kodėl įsitvirtino toks moters-vaiko tipažas kaip Audrey Hepburn?

Greta Garbo, Marlene Dietrich ar Louise Brooks buvo moterys par excellence – suvedžiotojos, pavojingi vampai. Po išvadavimo ieškota kitokių veidų, kurie reprezentuotų pozityvias vertybes. Juk žmonėms atrodo, kad dėl karo košmaro atsakinga ankstesnioji karta. Pokarį charakterizuoja ir demografinis pakilimas. Gimsta daug vaikų, nes žmonės tiki socialine pertvarka. Jaunystės kultas išreiškia ketinimą pradėti nuo nulio ir sukurti naują pasaulį.

Grožis – amerikietiškas, užtat elegancija – paryžietiška…

Dauguma Holivudo žvaigždžių siūdinasi pas geriausius prancūzų siuvėjus. Audrey Hepburn – "Givenchy" modelių namų ambasadorė, o Marilyn Monroe propaguoja "Chanel", tvirtina, kad užmiega tik pasišlaksčiusi jos kvepalais Nr. 5. Taip galutinai įžengiame į konsumpcinės visuomenės erą, kur kino žvaigždės tampa reklamos stulpais.

Filme "Džentelmenai renkasi blondines" Marilyn dainuoja apie tai, kad ištikimiausias moters draugas – deimantai. Blake’o Edwardo filme "Pusryčiai pas Tifani" (1961) Audrey Hepburn įsisvajoja apžiūrinėdama "Cartier" ir "Van Cleef & Arpels" firmų brangenybes. Prabanga tais laikais tapatinta su, pavyzdžiui, Paryžiaus Vandomo aikštės juvelyrinėmis parduotuvėmis. Juokingiausia, kad net Afrikos džiunglėse – Johno Fordo filme "Mogambo" (1953) – Ava Gardner ir Grace Kelly atrodo kaip ką tik išėjusios iš madų salono ir neįsivaizduoja iškylos į tyrus be "Max Factor" lūpdažio.

Tuomet atsirado daug Pelenės motyvą eksploatuojančių filmų – nuo Josepho L. Mankiewicziaus "Basakojės grafienės" (1954) su Ava Gardner iki George’o Cukoro "Mano puikiosios ledi" (1964) su Audrey Hepburn. Visi jie - apie tai, kaip paprasta moteris, padedant kokiam nors Pigmalionui, virsta neapsakoma gražuole. Ar tokie filmai signalizavo, kad grožis prieinamas visiems?

Taip. Tai europietiškai kilmingo grožio koncepcijai priešpriešinamas požiūris. Senajam paveldimos kilmės modeliui jauna verslo šalis Amerika meta lygių galimybių iššūkį. Jungtinėse Valstijose kiekvienas, kuris dirba, gali tapti turtingas, gražus ir pagarsėti. Tokia paslėpta 6-ojo dešimtmečio Holivudo komedijų ištarmė. Visuomenė turtėja, prasideda trisdešimt metų trukęs klestėjimas. Anksčiau motinos adydavo vyresnių vaikų drabužėlius jaunesniems, dabar drabužiai vis dažniau keičiami. Šeimos perka elektrinius buitinius prietaisus, automobilius, televizorius, brangius drabužius ir tiki, kad žengia į gerovę. Nepamirškime, tai – šaltojo karo epocha. Nuolatos jaučiant komunistinio bloko grėsmę, amerikiečių kinas gina anglosaksų gyvenimo vertybes: laimę atneša vartojimas, o ne socializmo statyba.

Taigi grožis tampa propagandos įrankiu…

Be abejonės, jeigu kalbėsime apie aktorius vyrus. To meto filmai šlovina "tikrąjį vyriškumą", kurį įkūnija Johnas Wayne’as ar Clarkas Gable’as. Šie teigiami herojai, stiprūs ir savimi pasitikintys vyrai, tarsi pratęsia ekrane nenugalimos amerikiečių kariuomenės įvaizdį.

Bet visuomenė dar pakankamai puritoniška, grožis dar tapatinamas su moralumu. Ar jos nešokiruoja erotinė Marilyn Monroe arba Marlono Brando emanacija?

Tai piktina. Tėvai draudžia jaunoms merginoms dažytis ir vienoms rodytis viešosiose vietose. Jaunos poros draugauja budriai prižiūrimos, sužieduojamos ir tuokiamos pagal visas taisykles. Jaunimą dar ilgai varžys priimtos elgesio normos. Galima atsipalaiduoti tik tamsiose kino teatrų salėse, pavyzdžiui, matant kūną aptempusius prakaituotus Marlono Brando marškinėlius Elijos Kazano filme "Geismų tramvajus" (1951). Brigitte Bardot kojos Roger Vadimo filme "Ir Dievas sutvėrė moterį" (1956) sujaudina visą Prancūziją. Kai Elvis Presley per koncertą pradeda kraipyti klubus, publiką apima isterija, paauglės alpsta. Tas kūniškumo protrūkis sukrečia amerikiečių visuomenę ir pranašauja 7-ojo dešimtmečio seksualinę revoliuciją. Atsiranda "įpykę jaunuoliai", arba angry young men, dar kitaip – bad boys. Marlonas Brando su odine striuke ir motociklu Laszlo Benedeko filme "Laukinis" (1953), o ypač Jamesas Deanas, vilkintis džinsus ir marškinėlius Nicholaso Ray’as juostoje "Maištininkas be priežasties" (1955) – tai pirmieji frustracijos apimto jaunimo protesto manifestai. Priešprieša stiprėja. Vaikai atmeta tėvų kostiumus ir apsitempia džinsais – darbininkų kelnėmis, tapusiomis nepriklausomybės išraiška. Tai – ištisos kartos, trokštančios laisvai realizuoti savo norus, simbolis. Amerikietiškos vertybinės orientacijos suyra iš vidaus.

Tas džinsinės striukės maištas prieš kostiumą ir atveda į 7-ojo dešimtmečio revoliuciją.

Būtent. Protestas prieš dominuojančią, kitaip tariant, oficialiąją kultūrą pagimdo kontrkultūrą – underground. Literatūroje jai atstovauja bitnikų kartos poetai ir rašytojai, adoruojantys betikslį valkatavimą: Kerouacas, Burroughsas, Ginsbergas. Laisvėjant papročiams, ką spartina kontraceptikų legalizavimas, šis "klajokliškas" gyvenimo būdas išplinta ir į sekso sferą. Į eterį prasiveržia rokenrolas, vėliau – popmuzika. 1967 m. Londone išleista "The Beatles" plokštelė "Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band" – tai didysis lūžis. Liverpulio muzikantų pavyzdžiu kontestuojantys jaunuoliai pradeda augintis ilgus plaukus. Iš ekranų dingsta deimantai, blizgučiai, didelės dekoltuotos krūtys ir aptemptos suknelės. Jų vietą užima natūralios moterys, nepasidažiusios, net nedepiliuojančios gyvaplaukių. Naujosios bangos filmai eksponuoja negrimuotas aktores Paryžiaus gatvėse ir kavinėse (Bernadette Lafont, Jean Seberg).

Tą jauną, spontanišką, natūralų grožį įkūnija net Brigitte Bardot. 1959 m. Sen Tropeze ji tuokėsi vilkėdama žėrinčia suknia, bet iškėlė ant pjedestalo ir paprastą suknelę baltais ir rožiniais langeliais, pasiūtą iš mokyklinėms prijuostėms skirtos medžiagos. Per nepilnus dešimt metų estetiniai kanonai radikaliai pasikeičia. Tai, kas buvo gražu, tampa bjauru, ir atvirkščiai.

O vėliau estetinių kriterijų kaita perauga į visuomenės kontestaciją?

Ryškiausia šio proceso išraiška – hipiai. Jų judėjimas išsiplečia 1967 m., 1968-aisiais išsilieja jaunimo protestais, 1969-aisiais suburia minias į festivalį Vudstoke ir labiausiai nukrypsta prieš karą Vietname. Merginos vilki laisvas indiškas suknias, pasiūtas iš lino ar kitų natūralių medžiagų, į plaukus įsipina gėlių. Vyrai augina barzdas ir plaukus, krintančius ant pečių, vaikšto ištrintais suplyšusiais džinsais. Hipių pacifizmas, natūralios prigimties demonstravimas, konsumpcionizmo išsižadėjimas, gyvenimas nedidelėse bendruomenėse nutraukia bet kokius saitus su ankstesniuoju dešimtmečiu.

Savo išvaizda ir elgesiu jie atmeta viską drauge: darbą, pinigus, santuoką, miesčionių visuomenę, šiuolaikiškumą ir pažangą… Skelbia grįžimą į gamtą, pasitraukia į savo dirbtinį rojų, kaip parodyta Barbeto Schroederio filme "Daugiau" (1969).

Tuo pačiu metu feministės atmeta liemenėles ir kitus moteriškumo atributus. Bet nauja mini sijonėlių mada moteriškumo nesunaikina…

Mary Quant sumodeliuotas sijonėlis pasirodo Londone 1964 m. Moterų iššūkis akivaizdus: demonstruoju savo kojas, nes esu geidžiama ir sąmoningai pasirenku seksualumą.

Sekdamos ikikarinės mados pionierių Marlene Dietrich ir Katharine Hepburn pavyzdžiu moterys pradeda mūvėti kelnėmis.

Jos reikalauja lygių su vyrais teisių, tad rengiasi ir elgiasi kaip jie. 1966 m. Yves’as Saint-Laurent’as pademonstruoja pirmąją unisex drabužių kolekciją. Moterų siluetai supanašėja su vyrų. Michelangelo Antonioni filme "Blow-Up" (1966) pasirodo liesa kaip skiedra topmodelis Verushka. Jane Birkin, su Serge’u Gainsbourg’u dainuojanti "Melody Nelson", kaip ir modelis Twiggy, kuria žavingą biusto neturinčios moters įvaizdį. Tai grįžimas prie liaunų 3-iojo dešimtmečio mergaičių tipo. Tokia mada reiškia nuostatą, kad nedera apsiryti, kaip tai darė pinigus ir sotumą garbinę tėvai. Naujoji mada pranašauja iki šiol galiojančias griežtas liekninimosi taisykles.

Aštuntajame dešimtmetyje abiejų lyčių grožio formulė galutinai pasikeičia. Tarsi nebebūtų aiškiau apibrėžtų estetinių normų. Tarsi grožio – ir laimės – sampratą formuotų nebe visuomenės nuomonė, o kiekvienas iš mūsų atskirai…

Pavyzdžiu galėtų būti tuometinis vyro įvaizdis. Gali būti negražus, bet tapti garsus. Humphrey Bogartas neatitiko savo epochos estetinių kriterijų ir buvo išimtis. Dabar tokių kaip jis – daugybė. Garbinami antiherojai, tokie kaip prancūzų Naujosios bangos aktorius Jeanas-Pierre’as Leaud, kaip Jackas Nicholsonas Denniso Hopperio filme "Easy Rider" (1969) arba Woody Allenas. Muzikos pasaulyje tai Serge’as Gainsbourg’as, laikęs save bjauriu, Bobas Dylanas arba Janis Joplin. Nuo tada mums labiau rūpi asmenybė, o ne grožis. Argi tai blogai?

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


11091. Mamulia :-) 2007-09-24 19:30
Garsiausia ir nuostabiausia buvo MArilyn Monroe :)

14597. Dryzhuota :-) 2008-07-12 14:30
Man žavingiausia ir puikiausia vistiek yra ir bus Audrey Hepburn ;]

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
6:07:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba