SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-13 nr. 601

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Jakeliūnaitė
Piešimas dūmais
10
• Didžiausia Vilniaus galerija3
• Kultūros plėtros perspektyvos

Muzika 
• Muzikos spektras knygų mugėje
• Jūratė Terleckaitė
Britų šiuolaikinio šokio mugėje
• Klarnetininkas Algirdas Budrys mini kūrybinės veiklos sukaktį1
• Vilniuje koncertuos Skandinavijos trombonų trio
• "Kaukių balius" su Badri Maisuradze
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Linda Nochlin
Nauji seno šuns triukai: tapybos sugrįžimas
4
• Živilė Ambrasaitė
Mieliausias darbas
• Viktorija Ryžovaitė
Pažintis su kūryba
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Iš spektaklio paraščių
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• "Kino pavasaris" = "Vilniaus pavasaris"?2
 Živilė Pipinytė
Berlinalė juda finišo link
• Valentinoms ir Valentinams
• Lietuvių kino gražuolės
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Seksbombos laikai2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Berlinalė juda finišo link

Laiškas iš Berlyno

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"El abrazo partido"

Berlyne baigiasi sezoninis išpardavimas, visi kaip apduję laksto po parduotuves. Senas kolekcijas keičia naujos. Naujose dominuoja labai ryškios spalvos – geltona, raudona, ryškiai rausva. Festivalio ekranuose taip pat daug ryškių spalvų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Šiemet visose festivalio programose beveik nėra filmų iš Rytų ar Centrinės Europos, tačiau įdomiai pristatomas vis dėlto egzotiškas Pietų Amerikos, Pietų Afrikos ar Tailando kinas. Regis, 54-asis Berlyno festivalis prisiminė senas tradicijas ir nori sugrąžinti į apyvartą politinį, tiksliau, politizuotą kiną. Tačiau šis jau nebe toks populiarus. Johno Boormano filmą "Country Of My Skull" apie Pietų Afrikos apartheido baisumus kolegos kritikai iš įvairių šalių, kasdieniame festivalio žurnale vertinantys konkursinius filmus, vieningai "apdovanojo" viena žvaigždute. Užtat daug jų nusipelnė kameriška Patrice’o Leconte’o juosta "Confidences trop intimes", kurioje matome iš esmės tik du vienišus ir nelabai laimingus žmones – jį ir ją, meistriškai suvaidintus Sandrine Bonnaire ir Fabrice’o Lucchini. Ji eina pas psichoanalitiką, o pataiko pas mokesčių konsultantą. Painiava greitai išaiškėja, tačiau herojai nenutraukia savo keistų susitikimų. Leconte’as – preciziško stiliaus meistras, bet kartu jam įdomūs ir kartais neįtikėtini neįtikėtinų žmonių poelgių motyvai, todėl jis sumaniai derina gana senamadišką šiais laikais stiliaus skaidrumą ir psichologijos niuansus.

Audringus aplodismentus konkursinėje peržiūroje kol kas girdėjau tik po vieno filmo. Tai Richardo Linklaterio "Before Sunset". Ankstesniojo filmo "Prieš saulėtekį" herojai susitinka Paryžiuje ir kartu praleidžia maždaug valandą. Režisierius įdomiai eksperimentuoja su laiku: faktiškai filmo herojų susitikimas trunka tiek pat, kiek jį matome ekrane, taigi sukuriama realaus laiko iliuzija. Rašytoju tapęs Džesis (Ethan Hawke) ir žaliųjų aktyvistės likimą pasirinkusi Selina (Julie Delpy) tiesiog vaikšto po Paryžių, plaukioja laivu, sėdi kavinėje ir pasakoja apie tai, ka jie veikė visus tuos dešimt metų. Tiksliau, kalba ne apie tai, o apie neišsipildžiusią meilę, nes jie taip ir nesusitiko, kaip kad žadėjo, Vienoje iškart po pirmojo susitikimo, ir dabar abu jaučia, kad gyvenimas neišpildė jų lūkesčių. Akivaizdi Aleksandro Sokurovo "Rusų arkos" įtaka filmo visai negadina, net atvirkščiai – vieno nesibaigiančio epizodo iliuzija kuriama neįkyriai, tačiau suteikia filmui gyvybės ir autentiškumo. Šis filmas baigiasi be jokių pažadų, tačiau greičiausiai Džesis neišskris laiku į Niujorką pas savo žmoną ir sūnų.

iliustracija
Sandrine Bonnaire filme "Confidences trop intimes"

Mano favoritas kol kas – argentiniečių režisieriaus Danielio Burmano filmas "El abrazo partido". Jis pakeri pasakojimo lengvumu: trisdešimtmetis herojus pasakoja apie savo tėvus, kaimynus ir kitus žmones iš nedidelio Buenos Airių prekybos pasažo, bet kartu tai ir pasakojimas apie tėvo ir šaknų ilgesį. Mat pagrindinį herojų tėvas paliko dar kūdikį, o dabar jis nori gauti Lenkijos pilietybę ir keliauti į Europą, o ne į Izraelį pas tėvą. Jo seneliai – per Holokaustą gyvi likę žydai iš Lenkijos. Tačiau geriau pasiseka herojaus kaimynui, kuris gauna Lietuvos pilietybę, mat veda lietuvaitę Vilną iš Lietuvos konsulato.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
6:07:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba