SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-13 nr. 601

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Jakeliūnaitė
Piešimas dūmais
10
• Didžiausia Vilniaus galerija3
• Kultūros plėtros perspektyvos

Muzika 
• Muzikos spektras knygų mugėje
• Jūratė Terleckaitė
Britų šiuolaikinio šokio mugėje
• Klarnetininkas Algirdas Budrys mini kūrybinės veiklos sukaktį1
• Vilniuje koncertuos Skandinavijos trombonų trio
• "Kaukių balius" su Badri Maisuradze
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Linda Nochlin
Nauji seno šuns triukai: tapybos sugrįžimas
4
• Živilė Ambrasaitė
Mieliausias darbas
 Viktorija Ryžovaitė
Pažintis su kūryba
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Iš spektaklio paraščių
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• "Kino pavasaris" = "Vilniaus pavasaris"?2
• Živilė Pipinytė
Berlinalė juda finišo link
• Valentinoms ir Valentinams
• Lietuvių kino gražuolės
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Seksbombos laikai2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Pažintis su kūryba

Jacques-Henri Lartigue’o retrospektyva "Prospekto" galerijoje

Viktorija Ryžovaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Rytas. Akacijų prospektas". 1911 m.

Kodėl fotografija tokia populiari? Dėl kelių itin paprastų priežasčių. Pirma – fotografija nėra vien tik atvaizdas ar realybės interpretacija, ji yra tam tikras atspaudas, realybės trafaretas. Antra – per fotografiją užmezgami vartotojiški ryšiai su įvykiais (ir esančiais mūsų gyvenimo dalimi, ir nesusijusiais su mumis). Ir trečia – tai būdas įrėminti tikrovę, ją sustabdyti – pasinaudodami fotografija mes pričiumpame ir užkonservuojame laiką (mums svarbias gyvenimo akimirkas, įvykius, žmones). Svarbi nemirtingumo idėja – fotografijos dėka mes pasmerkti gyventi amžinai. Štai jums ir jaunystės eliksyras. Fotografiniai atvaizdai yra besitęsiančios biografijos arba istorijos liudijimai. Meninė fotografija susiformavo XIX a. ir turėjo būti panaši į tapybą. Tačiau gana greitai fotografija, kaip nauja meno forma, įsitvirtino tarp tokių senų dailės sričių kaip tapyba, grafika, skulptūra, architektūra. Šiais laikais fotografijos menas užima vieną iš lyderiaujančių pozicijų tarp kitų menų. Ji tapo ne tik menu, bet ir žiniasklaidos priemone, neatsiejama reklamos ir madų pasaulio dalimi. Išaušo fotografinių atvaizdų era. Dar net nespėjo atvėsti trečiosios "Ars Baltica" fotomeno trienalės, vis dar išsisklaidžiusi ŠMC erdvėje, kurioje demonstruojami šiuolaikinių, jaunųjų Baltijos regiono menininkų darbai, įspūdžiai, o "Prospekto" galerija pasiūlė alternatyvą – sugrįžimą į praeitį. Prancūzų kultūros centras kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjunga pristatė vieno garsiausių XX a. prancūzų fotografo Jacques-Henri Lartigue’o parodą "Pažintis su kūryba". Galerijos sienas užklojo 89 nespalvotos fotografijos iš įvairų kūrybos laikotarpių. Su kitu garsiu J.-H. Lartigue amžininku, prancūzų fotomenininku Henri Cartier-Bressonu, mes jau prieš metus turėjome progos susipažinti retrospektyvinėje parodoje ŠMC, kuri it magnetas pritraukė tikrai įspūdingą žiūrovų, kritikų, menininkų ir šiaip prašalaičių skaičių. H.C. Bressonas, kaip ir J.-H. Lartigue’as, nesidomi surežisuota fotografija, jiems būdingas "lemiamo momento" fiksavimas. Ir, žinoma, ta pati žavinga prancūziška dvasia, dvelkianti iš J.-H. Lartigue’o darbų.

Fotografas gimė 1894 metais. Nuo pat ankstyvos jaunystės pradėjo domėtis fotografija ir piešimu. Fotografuodavo savo malonumui, atskleisdamas vaikišką patirtį, žaidimus šeimoje, įvairiausias šventes: aviacijos, automobilių lenktynes, vestuves ir sporto renginius. Būdamas kino gerbėju, jis fiksavo tokių žymių režisierių kaip Abelio Gance, Franēois Truffaut, Federico Fellini filmų kūrimą. Taip pat fotografavo mados ir interjero žurnalams. Kaip garsiąją britų fotografę Madame Yevonde galime vadinti tapybinės fotografijos atstove, taip J.-H. Lartigue’ą – gyvos (veiksmo, judesio) fotografijos kūrėju. Jam buvo svarbu apčiuopti tikrovę, užfiksuoti judesio grožį: žmonių, automobilių, biplanų, dviračių. Jo sugauti kadrai parodo judesio praeinamumą, momentiškumą. Intuityviai spausdamas fotoaparato mygtuką, J.-H. Lartigue’as gaudo kasdienybę, atsiskleidžia ją nebanaliai, o nereikšmingi įvykiai ar šventės nuotraukose tampa itin svarbiais dalykais. Tikrovė įvelkama į grožio ir šventės apvalkalą. Peržvelgus nuotraukas į akis krenta tai, kad jis išskirtinį dėmesį teikė viešosioms erdvėms – ten, kur dažniausiai buriasi žmonės, vyksta šventės, sportiniai renginiai, kur susidaro palankiausios aplinkybės atsiskleisti veiksmų įvairovei. Atrodo, viešų erdvių fotografavimas netenka tam tikro intymumo, būdingo privačiose (intymiose) erdvėse atliktoms fotografijoms. Tačiau J.-H. Lartigue’o fotografijose taip nėra. Pats stipriausias intymumo elementas – netikėtumo momentas, kai žmogus netyčia pagaunamas įžūlaus fotoobjektyvo, o ne specialiai, dirbtinai jam pozuoja. Nuotraukos, darytos privačiose erdvėse (ateljė, kambariuose), yra labiau "sumeluotos", nes joms būdingi tam tikri režisūriniai sprendimai ir vaidyba: specialios pozos, mimikos parinkimas, tam tikras apšvietimas ir t.t. Fotografuojant viešose erdvėse gaudomi tam tikri momentai, kurie gali daugiau niekada nepasikartoti. Taip išsaugomas momento autentiškumas. Vizualizuojamas akimirkos grožis, žmonės nevaidina, jie yra tokie, kokie yra, ir dažniausiai net nenutuokia, kad juos seka skvarbi fotografo akis. Tad kas gi gali būti nuoširdesnio ir intymesnio už nesuvaidintą akimirką, veiksmą, emociją? Tokiu būdu į J.-H. Lartigue’o fotografijas įsiveržia privačioms erdvėms būdingas intymumas (čia aš intymumą tapatinu su nuoširdumu, tikrumu, o ne su erotika, seksu ir aistra, dėl kurių privačią erdvę imta uždaryti nuo kitų akių). Ikimoderniais laikais privatumo tarsi nebuvo – vieša ir privati erdvė egzistavo kartu, ir tik vėliau bendra erdvė buvo padalyta į viešą ir privačią. Privati erdvė uždarė seksualumą ir aistras nuo žmonių akių, o viešai erdvei paliko mus su savo elgesiu, apdorotu etiketo taisyklių. Visgi nuo XX a. pastebimas vis didėjantis erdvių pliuralizmas, jos susipina viena su kita, ryškėja privačių erdvių išviešinimo tendencija, paties menininko, kaip meno objekto, reprezentavimo būtinybė, ypač pastebima ir šiuolaikinėje fotomenininkų kūryboje (M. Požerskytės autoportretai privačiose erdvėse), M. Abramavičiaus fotociklas "Aš esu aš , arba Narcizo dienoraštis". Savotiškas narciziškumo kultas. Man patinka, kad J.-H. Lartigue’as atsisako narciziškumo pozicijos ir tampa aktyviu stebėtoju ir savo malonumui, lyg žaisdamas, fiksuoja aplinkinius įvykius – gatvėje vaikštinėjančias stilingas moteris ("Rytas. Akacijų prospektas", "Bulonės miško prospektas"), paplūdimio vaizdus ("Pusseserė Karo ir ponas Plantivinis", "Truvilio kurortas"), masines šventes ("Dviračių lenktynes", "Olimpiados čempionas Leo Andre", "Labdaros sužeistiems šventė" ir kt.). Kas jungia visas šias fotografijas? Judesys. Pasyvumo, ramumo, statiškumo nerasi nė kruopelytės – žmonės juda, šoka, skrenda, važiuoja, žaidžia. J.-H. Lartigue’o darbams būdinga hedonizmo nuotaika, gyvenimo džiaugsmo ir lengvumo teigimas, kokį galime įžvelgti Matisse’o darbe "Šokis". Žvelgiant į Lartigue’o nuotraukas atrodo, kad jo užfiksuotas pasaulis – tai didelė ir graži šventė. Nors visi veikėjai juda, bet atrodo, kad niekas niekur neskuba: išsipuošusios gražios moterys su gracingai iškeltais skėčiais vaikščioja gatvėmis, stebi automobilių varžybas ar susibūrusios į krūvelę paplūdimyje šnekučiuojasi. ("Giti", "Truvilio kurortas", "Monpensjė kunigaikščio vestuvės" ir kt.). Vyrai dažniausiai vairuoja automobilius, vėžinasi dviračiais siauromis gatvelėmis, intensyviai spiečiasi aplink biplanus ("Blerijo prieš pakylant", "Bobslėjaus lenktynės", "Montleri autodromas" ir kt.). Kaip J.- H. Lartigue’as fotografuodavo savo malonumui, taip ir jo personažai, kad ir ką nuotraukose veiktų – ar lenktyniautų, ar šoktų, ar čiuožinėtų ant Bulonės ledo, ar žaistų šokinėdami per kėdes, regis, – taip pat viską daro savo malonumui: jokios įtampos, nerimo ar baimės pralaimėti. Šviesus nerūpestingumas, sumišęs su meile gyvenimui ir žmonėms. Fotografo amžininkai, tokie kaip H. Cartier–Bressonas, E. Atget, W. Evansonas taip pat fotografavo viešas erdves, miesto gyvenimo vaizdus, bet toks atviras mėgavimasis gyvenimu, sugebėjimas kiekvienoje akimirkoje įžvelgti grožį stipriausiai sklinda iš jo nuotraukų. Lietuvių fotomenininkai taip pat fotografavo viešąsias erdves. Gerų darbų yra sukūręs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A. Macijauskas (paplūdimiai, lietuviškos vestuvės, demonstracijos, turgūs), A. Kunčius (Vilniaus gatvelių), R. Požerskis. Jų darbuose nėra prancūziškos dvasios, bet apstu lietuviško šiltumo, nostalgijos, gilaus dvasingumo. Kadangi Lartigue’o aistra buvo ne tik fotografija, bet ir tapyba, nemažai jo darbų primena paveikslus – šviesias Renoiro drobes ir kitus trapius, švelnius impresionistinius paveikslus ("Paryžius. Mėnulio gatvė", "Paryžius. Trokadero aikštė", "Audra Nicoje" ir kt.). Nemažai nuotraukų fotografas skyrė savo mylimajai Bibi: čia ji viešbutyje Alpėse, povestuvinėje kelionėje, čia stoviniuoja dekoratyviojo meno parodoje ar keliauja Londono gatvelėmis. Kaip garsus dailininkas G. Klimtas karštligiškai tapydamas stengėsi sukurti kuo daugiau savo mylimosios paveikslų, taip ir J. H. Lartigue’as išsaugojo gražuolės atvaizdą fotografijoje. Dar šioje parodoje eksponuojamos kelios nuotraukos, padarytos filmuojant (G. Ravelio filmas "Vieno vargšo jaunuolio romanas", G. Desli. Paryžiaus kazino, filmo "Garbanėlė" scena). Nufotografuotos masinės scenos: vyrai, moterys, kameros ir t.t. Lietuvoje spektaklių ir kino filmų fotografavimu garsėja fotomenininkas Dimitrijus Matvejevas, sugebantis taip pat subtiliai ir jautriai pagauti momentą.

iliustracija
"Grand Prix". 1912 m.

Kas sužavi ir išlieka po šios parodos? Netikėti rakursai, neįprastas komponavimas – jie sukoncentruoja žiūrovo dėmesį į judesį. J.-H. Lartigue’as siekė emocinio įtaigumo, fiksavo gražius objektus ir scenas – o žiūrovas tampa šventinio įvykio dalyviu. Fotografas atstovauja estetikos kategorijai, kuri šiuolaikinio meno kūriniuose baigia išnykti. Dabar grožio, estetika postmodernistinės visuomenės piliečiui asocijuojasi su nuoboduliu. Laimi konceptas, kai reikalinga nebe turinio ir formos, o idėjų kiekybė, dažnai net neatsižvelgiant į tai, kaip jos pateiktos (deja, tokių ne itin vykusių, švelniai tariant, šiuolaikinės fotografijos "deimančiukų" galima buvo rasti ir ŠMC "Ars Baltica" fotomeno trienalėje). Konceptualizmas ir abjekto menas užima lyderiaujančias pozicijas šiuolaikinio meno arenoje. Kūnai fotografijose praranda pirminę grožio idėją, jie sunaikinti, sudarkyti, sukruvinti, suluošinti, keliantys koktumą, išgąstį ir pasibjaurėjimą

(Svajonės ir Pauliaus Stanikų foto ciklai, Cindy Sherman, Kiki Smith darbai). Markas Seltzeris šiuolaikinę kultūrą apibūdina "žaizdos kultūros" terminu , kuris nurodo "visuomenės susižavėjimą sudarkytais ir atvertais kūnais bei sudarkytais ir atvertais asmenimis, kolektyvinį susirinkimą aplink šoką, traumą ir žaizdą". Trauminė visuomenė, ieško stipresnių pojūčių (pažadinti nejautriems neuronams) "bjaurumo estetikoje". Todėl "trauminiai ekstremalai", nesivarginkite – šioje parodoje sklando prancūziško grožio dvasia, jos lengvų pėdsakų yra gražiose moterų skrybėlaitėse, senovinių automobilių ratuose, paslaptingose gatvelėse, vynu kvepiančiose taurėse, valiūkiškose vyrų šypsenose...

 

Skaitytojų vertinimai


3794. bbs :-( 2004-09-13 18:36
bbs

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
6:07:05 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba