SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-06 nr. 805

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Daiva Šabasevičienė
Dievo ir mirties temomis
5

Muzika 
 Jūratė Vičienė
Benedicta sit Sancta Trinitas
• Inga Jasinskaitė-Jankauskienė
Kilmingosios Lietuvos mohikanas
2
• Muzikinė popietė Leonui Povilaičiui atminti4
• Prasidėjo 13-asis Pažaislio muzikos festivalis
• Vasaros šokio mokykla „Vilniaus šokio spaustuvė“
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Meniški juokeliai
7
• Aistė Stakėnaitė
Arbata kiškio lūpose
1
• Vidas Poškus
1863-ieji
1
• Lietuvių menininkų paroda „Kitur. Elsewhere“8
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Turkijos kultūros visuomenė pagerbė Eimuntą Nekrošių
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Meilė, cigaretės ir seksas5
• Jubiliejinis „Kinas“
• Živilė Pipinytė
Džounsas, Indiana Džounsas
• Filmas „Aš esi tu“ Tokijuje tapo lietuvių kino ambasadoriumi1
• Filmas „Kolekcionierė“ dalyvaus Karlovy Varų festivalyje
• Pagrindinis prizas – lietuvių moksleivių filmui
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Lincas – Vilniaus partneris 2009-aisiais 
• Judith Lewonig
Programa fiksuota 90 procentų
1

Miesto veidas 
• Nerijus Milerius
Ar gyvename mieste?
10

Polemika 
• Agnė Narušytė
Šeima ir mokslas
11

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Benedicta sit Sancta Trinitas

Choro „Brevis“ koncertas, skirtas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos 400-osioms metinėms

Jūratė Vičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Choras „Brevis“
A. Rakausko nuotr.

Choras „Brevis“, susibūręs 1990 m., – gerai ne tik Lietuvos klausytojams pažįstamas kolektyvas, įdomiai atliekantis pačią įvairiausią muziką, namuose pateikiantis daug pirmųjų atlikimų. Nuo 1993-ųjų „Breviui“ sėkmingai vadovauja Gintautas Venislovas, jis pastaraisiais metais kartu su senosios muzikos tyrinėtoju, atlikėju Dariumi Stabinsku parengė ir pristatė įspūdingų Renesanso ir baroko muzikinių-kultūrologinių projektų: tai „Iš Braunsbergo vargonų tabulatūros“, „Marcas Scacchis – mokinys ir mokytojas“ (abu koncertus transliavo Euroradijas), Claudio Monteverdi „Palaimintosios Mergelės mišparai“, „Iš Krokuvos į Taliną“, Dietricho Buxtehude’s ciklo „Membra Jesu nostri“ premjera Lietuvoje. Beveik visi koncertai vyko chorą „Brevis“ globojančioje, jėzuitams priklausančioje Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. „Benedicta sit Sancta Trinitas“ („Tebūnie palaiminta Švč. Trejybė“) – tai dar vienas kamerinio choro „Brevis“ senosios muzikos projektas, įgyvendintas gegužės 18 d. unikalios akustikos Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tą sekmadienį visa Katalikų bažnyčia šventė Švč. Trejybę – pagrindinę krikščionybės dogmą, suformuotą IV amžiuje po Kristaus. O jėzuitams tai buvo dar viena proga paminėti svarbų jubiliejų: prieš 400 metų buvo įsteigta Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija.

Prisiminkime kelis esminius faktus iš jėzuitų – kontrreformacijos šauklių – istorijos pradžios. Jėzuitų ordinas (Jėzaus draugija) buvo įkurtas Paryžiuje, o 1540 m. jį specialia bule pripažino Romos popiežius. Svarbiausiu naujosios katalikų brolijos įkvėpėju laikomas baskų didikas Ignacas Lojola (1491–1556), pažangių švietimo idėjų propaguotojas. Draugijos įkūrimą paskatino Martino Liuterio skleidžiama Bažnyčios reforma. Ne paslaptis, kad ir Lietuvoje protestantai vis tvirtėjo globojami įtakingų didikų. Tiesa, jų veikla davė Lietuvai ir gerų vaisių – ko verti vien iškilę Kėdainiai, tapę antrąja Lietuvos kultūros sostine su sava spaustuve ir kitomis institucijomis. Bet grįžkime prie jėzuitų – Vilniaus universiteto įkūrėjų. 1555-aisiais, praėjus vos penkiolikai metų po ordino įkūrimo, Vilniuje jau lankėsi tėvas Alfonsas Salmeronas, vienas pirmųjų Šv. Ignaco bendradarbių. 1568 m. vyskupas Valerijonas Protasevičius nutarė įsteigti Vilniuje aukštąją jėzuitų mokyklą. Kitų metų pabaigoje pirmieji keturi jėzuitai apsigyveno Vilniuje, ir štai 1570-aisiais įsteigiama Vilniaus jėzuitų kolegija. Nuo pat pradžių čia skatinama meninė veikla – tais pačiais metais vaidinimu „Herkulis“ Vilniaus jėzuitų kolegijoje pradedama turtinga mokyklinio teatro veikla. Dar po metų karalius Žygimantas Augustas perleido jėzuitams ir jų kolegijai Šv. Jono bažnyčią, o 1575-aisiais Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis perkėlė savo spaustuvę iš Nesvyžiaus į Vilnių ir pavedė ją jėzuitams. Ir štai atėjo 1579-ieji, kai karalius Steponas Batoras suteikė Vilniaus jėzuitų mokyklai Akademijos – Universiteto privilegiją. Toliau jėzuitai pradėjo veiklą ir kituose miestuose – Kaune, Varniuose, Kražiuose. 1599-aisiais jau buvo 62 jėzuitai iš Lietuvos (11 kunigų, 14 klierikų, 37 broliai). 1604 m. gegužės 12 d. padedami pamatai jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčiai Vilniuje, o 1608-aisiais, prieš 400 metų, įkurta savarankiška Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija.

Šiai sukakčiai buvo skirta choro „Brevis“ ir D. Stabinsko (viola da gamba) bei Vitalijaus Neugasimovo (kameriniai vargonai) parengta ir atlikta programa „Benedicta sit Sancta Trinitas“. Koncerte skambėjo Giovanni Pierluigi da Palestrinos „Popiežiaus Marčelo mišios“ („Missa Papae Marcelli“) ir Romoje veikusios jėzuitų kolegijos „Collegium Germanicum“ muzikos vadovų kūriniai. Nuo 1552-ųjų veikianti kolegija, rengusi vokiškai kalbančius katalikų kunigus, buvo įsteigta paties Šv. Ignaco Lojolos kartu su kardinolu Giovanni Morone. Be teologinio lavinimo, „Collegium Germanicum“, dažnai vadintas kontrreformacijos instrumentu, XVI ir XVII amžiuose daug dėmesio skyrė bendram švietimui ir ypač muzikai. Tai atitiko steigėjo Šv. Ignaco Lojolos požiūrį į būtiną platų, visapusišką kunigų išsilavinimą. Jis tikėjo, kad muzika gali efektingai veikti tikinčiųjų širdis, patraukti savo pusėn abejojančius ar nuklydusius. „Collegium Germanicum“ muzikos vadovais (maestri di capella) dirbo daug žinomų to meto kompozitorių. Kai kurių iš jų muzika skambėjo gegužės 18 d. koncerte. Tai ispano Tomćs Luiso de Victorios (1548–1611) šešiabalsis „Magnificat quinti toni“, net dvylikos balsų Asprilio Pacelli (1570–1625) „Media nocte“, Ruggiero Giovannelli (apie 1560–1625) „Suauissime Iesu“, Agostino Agazzari (apie 1580–1642) motetas „Benedicta sit Sancta Trinitas“, davęs pavadinimą programai. Trijų koncerte skambėjusių kūrinių kompozitoriai tiesiogiai nebuvo susiję su „Collegium Germanicum“, tačiau atlikti jie buvo neatsitiktinai. Orlando di Lasso (apie 1530–1594) „Benedic, anima mea“ pradėjo koncertą, nes moteto tekstas tiko Švč. Trejybės sekmadieniui, taip pat kaip ir Palestrinos „Benedictus sit Deus“, o Francesco Rognoni Taeggio (? – apie 1626) „Pulchra es anima mea“ nuskambėjo iškart po to paties pavadinimo moteto, vieno garsiausių Palestrinos (1525–1594) religinių miniatiūrų. Rognoni kompozicija – išpuošta Palestrinos moteto versija sopranui, bosiniam instrumentui ir basso continuo. Kūrinio natos yra knygoje „Selva de varii passaggi“, skirtoje Zigmanto III Vazos kapelos muzikantams. Tad galima teigti, kad Vilniuje jau skambėjo... Jį dainavo daugeliui klausytojų skaidriu ir išraiškingu balsu įsiminusi Edita Bagdonaitė. Kelis kūrinius atliko ne visas choras „Brevis“, o jo solistų grupė (E. Bagdonaitė, I. Gaidamavičiūtė, G. Makelienė, M. Čiužaitė, I. Garla, S. Laurinaitis, G. Venislovas, N. Masevičius) – puikiai susiderinę ir jautriai muzikuojantys vokalistai.

iliustracija
Ignacas Lojola

Pagrindinę vietą vakaro programoje užėmė garsiausio XVI a. pabaigos italų sakralinės muzikos kūrėjo Giovanni Pierluigi da Palestrinos „Popiežiaus Marčelo mišios“. Tai kūrinys, kurį kažkas taikliai pavadino muzikos „Mona Liza“, nes jokia kita Renesanso kompozicija nepelnė tiek dėmesio, interpretavimų ir legendų. Nors Romoje keliems chorams vadovavęs Palestrina sukūrė daugiau nei 100 mišių, apie 450 motetų ir kitų liturginių kūrinių, tik „Popiežiaus Marčelo mišios“ tikrai labai išgarsėjo. Jis tapo atsaku tarp 1545 ir 1563 metų vykusiam Tridento susirinkimui, ieškančiam, kaip padėti finansinėmis, seksualinėmis problemomis ir pasenusiomis doktrinomis piktnaudžiavusiai Katalikų bažnyčiai, kaip atsispirti Martino Liuterio maištui. Viena Tridento nuostatų buvo būtinybė išvalyti ir Bažnyčioje skambančią muziką, nes giedotojai buvo blogai paruošti, abejingai atlikdavo savo pareigas, juos užgoždavo per daug, pernelyg garsiai skambančių muzikos instrumentų, o patys liturginiai kūriniai tapo tokie nuobodūs ir sudėtingi, daugybės supintų balsų, jog buvo neįmanoma išgirsti ir suprasti žodžių. Pasak legendos, būtent Palestrina išgelbėjo polifoniją nuo žiaurios lemties, parašydamas šešių balsų „Popiežiaus Marčelo mišias“ ir taip įrodydamas, kad galima kurti skaidrią ir raiškią polifoninę muziką, kad nenukentėtų liturginis tekstas, o jausmus paliestų kūrinio grožis ir gelmė. Šias kūrinio savybes chorui „Brevis“ pavyko įtaigiai perduoti Šv. Kazimiero bažnyčioje susirinkusiems gausiems savo gerbėjams. Ypač jautriai sklendė pirmųjų „Popiežiaus Marčelo mišių“ dalių frazės, lydimos D. Stabinsko ir V. Neugasimovo. Buvo girdimas kiekvienas melodingas Palestrinos sumanytos partitūros balsas ir darnus jų junginys, teikiantis ypatingos erdvės pojūtį. „Brevio“ vadovas G. Venislovas ir D. Stabinskas gilinosi į didžiojo programos kūrinio bei kitų sakralinių miniatiūrų detales, kur reikia pabrėždami ritmą, harmonijos vingį, išryškindami kontrastus ar tinkamai papuošdami solistų pasažus stilingais ornamentais. Po barokiniais Šv. Kazimiero skliautais vėl apsigyveno nauji, iki tol negirdėti kūriniai, tauriai pritinkantys pasirinktoms progoms, paglostę klausytojų sielas nuostabiais garsais ir pojūčiais.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:06:52 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba